2013 m. lapkričio 30 d., šeštadienis

Sriuba, kosmosas ir ašaros.

Knygos aprašymas : "Antrasis kultinio amerikiečių poeto ir rašytojo Charleso Bukowskio eilėraščių rinkinys lietuvių kalba, skirtas keistam žmogiškųjų santykių fenomenui, vadinamam meile. Nors jame nė su žiburiu nerasi nei seilėtų pavirkavimų, nei romantiškų padūsavimų, tačiau tarp šiurkščių ir nesumeluotų eilučių sklando iš vienatvės pragaro gelbėjanti magiška žmonių artumos ir meilės dvasia.

Paprasta nedekoruota forma, savotišką prozos miniatiūrą primenantis stilius, grubi šnekamoji kalba, iš koto verčiantis sarkazmas, per kraštus besiveržianti ironija ir autoironija – štai skiriamieji Ch. Bukowskio poezijos bruožai, pelnę jam išskirtinio realybės nepoetizuojančio poeto vardą.

Rinkinys pavadintas pagal to paties pavadinimo eilėraštį „Sriuba, kosmosas ir ašaros“, kurį autorius laikė geriausiu savo 1970–1980 m. laikotarpio eilėraščiu."

Mano nuomonė: Nepamenu, kada poezija mane privertė tiek daug kartų šyptelėti. Tas Ch. Bukowski'o sarkazmas ir ironija tokie artimi širdžiai, kad tiesiog džiaugiausi, galėdama tai skaityti. Nors paradoksalu, tačiau būtent šis eilėraščių rinkinys kartu parodė ir jausmingąją Bukowski'o pusę, kurią taip retai tegalima pastebėti... Puiku, kad šalia sarkazmo yra ir gilesni jausmai. Ir viskas taip nepigiai, įdomiai susieta, kad sunku šią knygą ir užversti.Perskaičiau vienu prisėdimu. Šmaikštus buvo tas dėdė Bukowski's... Gal kartais pernelyg tiesmukas, bet be šito, turbūt, jis ir nebūtų buvęs tas Bukowski's, kurį šiandien galime skaityti. Rekomenduoju tiems, kas į meilę nori pažvelgti kitu kampu ir tiems, kas nori praskaidrinti ilgus artėjančios žiemos vakarus.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo :

"Geriausias meilės eilėraštis, kokį šiuo metu įstengiu parašyti"

klausyk, tariau jai,
kodėl tau neįkišus savo liežuvio
man į
šikną?
ne, tarė ji.
nagi, tariau, o jei iš pradžių aš
įkiščiau liežuvį tau į šikną,
ar tada tu įkištum man į
šikną
savąjį?

gerai, tarė ji.

pasilenkiau ten, kur reikia,
ir apsižvalgiau,
praskėčiau šlaunis,
ir iškišau liežuvį...

ne ten, tarė ji,
oi, ahahaha, ne ten, čia
kita viečiukė!

tos moterys turi daugiau skylučių
nei šveicariškas sūris...

nenoriu, kad
tai
darytum.

kodėl?

hm, todėl, kad tada turėsiu
tau padaryti tą patį, o tu
jau per kitą vakarėlį imsi visiems
pasakot, kaip liežuviu
išlaižiau tau subinę.

o kas, jei pažadėsiu niekam
nepasakot?

prisigersi ir viską išklosi.

gerai jau, atsisuk,
įkišiu liežuvį į tą
kitą viečiukę.

ji atsisuko, ir aš įkišau liežuvį
į tą kitą viečiukę.

mes mylėjom vienas kitą

mes mylėjom vienas kitą,
nors jai ir nepatikdavo mano tauškalai
per vakarėlius,
tačiau mes visiškai nemylėjom
vienas kito
šiknaskylės.

ji nori, kad parašyčiau meilės eilėraštį,
bet man atrodo, kad
jei jau žmonės
negali mylėti vienas kito
šiknaskylės

ir bezdalų, ir šūdų, ir visų tamsiųjų pusių
lygiai taip pat, kaip jie myli
šviesiąsias puses,
tai nėra tikra meilė.

tad, kol meilės eilėraščiai turi paklausą
ir kol mes vis dar kartu,
bus gerai ir šitoks
eilėraštis.

"O taip"

yra kur kas blogesnių dalykų nei
būti vienam
bet dažnai prireikia dešimtmečių
kad tai suvoktum
ir dažniausiai
kai tai suvoki
būna jau per vėlu
ir nieko nėra blogiau
negu
per vėlu.


Jauno žmogaus memuarai.

Knygos aprašymas: "Kaip ir daugelis, nuo žemesniųjų mokyklos klasių buvau kankinamas „teigiamo herojaus“ literatūroje sąvokos. Turiu dorai prisipažinti, kad ligi šiol nesuvokiau, ką tai galėtų reikšti, ir manau, kad jau nebesuvoksiu.

Tačiau tapęs rašytoju visąlaik troškau parašyti knygą apie teigiamą žmogų: iš esmės dorą, turintį savitų dvasinių idėjų ir norintį, kad visiems būtų geriau. „Jauno žmogaus memuarai“ yra kaip tik tokia knyga, o šio romano pagrindinis personažas Leonas Ciparis – kaip tik toks iš esmės teigiamas žmogus. Deja, Leonas Ciparis mūsų pasaulyje teužgyveno teisę užsirašyti ant savo antkapio sakralinę frazę: „Jis stengėsi.“
O aš pats įsitikinau, kad jei ir gali egzistuoti „teigiamas herojus“ – tai tik ne šitame pasaulyje.
Ričardas Gavelis

Dar iki garsiojo „Vilniaus pokerio“ 1989 metais periodikoje spausdintas Ričardo Gavelio romanas „Jauno žmogaus memuarai“ (atskira knyga išleistas 1991 m.) tapo tikru literatūros įvykiu. Jis žymėjo laisvos, kritiškos sąmonės atbudimą, žmogaus atsisakymą paklusti ideologiniam smurtui, paverčiančiam jį „belyčiu metafiziniu slieku“.
Tuo metu Ričardas Gavelis buvo vienas iš nedaugelio, sugebėjusių rašyti apie galingų permainų purtomą dabartį – keturiolikoje laiškų iš anapus, pagrindinio romano veikėjo rašytų draugui, galima atpažinti tokias aktualijas kaip anuomet visuomenę sukrėtęs rytiečių ekstrasensų procesas ar tokio masto reiškinius kaip Sąjūdžio pradžia. Rašytojas kalba tvirtai, aiškiai ir atvirai. Kaip ir visa jo kūryba, „Jauno žmogaus memuarai“ patraukia menininko minties drąsa ir universalumu."

Mano nuomonė: Perskaičiusi šią knygą tik dar kartą įsitikinau savo nusistatymu, jog jeigu išankstinė nuomonė yra gera - tuomet, ką gi, lieka daug vietos nusivylimui...Taigi,ir šįkart, maniusi, jog ši knyga bus kažkas tokio, kas privers susimąstyti, supurtys mano sielą, nusivyliau. Skaičiau bene per prievartą. Tai buvo pirmoji pažintis su R. Gavelio kūryba ir bijau, kad paskutinė. Tiesiog ne man, tiesiog nelipo, nors tu ką. Taip, jaunas žmogus, siekiantis kažko kilnaus ir teigiamo savo gyvenime - šaunu, gražu, pagirtina. Tik, deja, bent jau ši istorija nei mane inspiruoja, nei siela verčias. Tik vienintelis, galiausiai privertęs susimąstyt dalykas, buvo knygos pabaiga. Kur rašoma apie mirtį, apie tai, kokia, visgi, dovana yra gyvenimas. Čia jau neįmanoma buvo savęs nesustabdyti ir nesusimąstyti. Tačiau,kažkaip kiekvieną kartą, kai knyga nuvilia, man pasidaro kiek liūdna. Kartais net pasijaučiu, it kokia begėdė, nesugebanti įvertinti to, ką norėjo kažkas pasakyti. Tačiau, deja, net nelabai ką turiu daugiau pasakyti apie šią knygą. Tik tiek, kad ne man.

Mano vertinimas : 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

" - Esu vienišas kaip vilkas,- dėstė man žydas Solovjovas.- Ir kaip tas vilkas mintu dvėseliena."

"Žmogui neturi rimtai rūpėti kasdienės duonos pelnymas, antraip jis ieškos vien tos duonos, o ne savo pasiklydusios sielos."

"Neduokdie su juoda neviltim suvokti, jog daugiau nebegyvensi, jog net kitų gyvenimą regėti tau vis sunkiau ir sunkiau. Negali pamatyti žmogaus kada nori, tam mažų mažiausiai reikia, kad jis įtemptai apie tave galvotų. Paskui nė tas nebegelbsti, paskui niekas nebegelbsti..."

2013 m. lapkričio 13 d., trečiadienis

Dienoraščio fragmentai 1976-2000

Knygos aprašymas : "„Dienoraščio fragmentai 1976-2000“ - tai antroji „Baltų lankų“ leidyklos išleista A.Nykos-Niliūno dienoraščių knyga, kurią pristatydamas autorius teigia:
„Aš jau seniai supratau, kad šie užrašai tapo neišvengiamu ritualu, savotiška autoprievartos forma, ir kad juos nutraukdamas neišvengčiau bausmės.“
Nykos-Niliūno dienoraščiuose atsiskleidžia ne vien asmeninė autoriaus patirtis, tai ištisos politinio ir kultūrinio gyvenimo epochos dokumentas."

Mano nuomonė : Tai viena iš tų knygų, kur tinka skaityti rudenį. Persmelkta švelnios melancholijos ir sentimentų. Puikiai atitiko mano būseną ir ją stengiausi su savimi turėti bene visur. (Nepaisant netgi to, kad ji tikrai pakankamai sunki). Šitie dienoraščio fragmentai tapo mano geriausiu draugu. Kai užėjus rudeniškam niūrumui, atsiverti ir perskaitai mintį, kuri tą akimirką velniškai tau tinka... Žinoma, skaitant dienoraštį, kad ir kieno jis būtų, neapleidžia pojūtis, lyg žvelgtum į svetimą gyvenimą pro rakto skylutę. Tačiau žvelgiant pro šią "rakto skylutę" tiesiog išnyko laikas. Kai metus gali "prašokti" per valandą. Kai ir pačiai padidėja noras rašyti... Kai...kai...A. Nyką-Niliūną atrandi iš naujo, tarytum iš dar vienos perspektyvos. Galiu pasakyti tik tiek, kad verta skaityti. Tikrai rekomenduoju. Ypač tiems, kurie mėgsta pasinerti į minčių gylį. Bent jau mane, tai labai palietė ir bene pusę knygos persirašiau į savo citatų sąsiuvinį.

Mano vertinimas: 10/10

Mano pieštukas užkliuvo: "Bandant analizuoti save man dažnai grįžta ir kankina paradoksu skambanti mintis: kodėl aš užmiršau (arba niekad neišmokau) neapkęsti? Dėl to aš kartais jaučiuosi esąs emocinis invalidas. Nuoga, visomis kraujo gyslomis tekanti akla neapykanta man būtų padėjusi gyventi. O gal net ir mylėti?" (Gegužės 7, 1976)

"Miestai! Pastatyti mano sąmonėje ir apgyvendinti mano ilgesiu ir mirštantys mano sąmonėje kartu su mano ilgesiu!" (Rugsėjo 5, 1976)

"Aš esu kitas. Pats sau kitas. Tau kitas. Jam kitas. Visiems kitas. Kam aš esu aš?" (Birželio 29, 1980)

"Jeigu aš nieko nesakau, tai reiškia, kad aš žinau, jog tai vienintelis būdas viską pasakyti." (Kovo 22, 1982)

Ir daug kitų citatų...

2013 m. spalio 3 d., ketvirtadienis

Alabama song

Knygos aprašymas : "Gilles Leroy (g. 1958 m. Banjė) – prancūzų rašytojas, 2007 m. už dvyliktąjį savo romaną „Alabama Song“ apdovanotas Goncourt’ų premija. Gilles Leroy priverčia naujai perskaityti vieną garsiausių XX a. meilės istorijų – istoriją apie Skotą Fitzgeraldą ir jo žmoną Zeldą.

„Norėjau pagaliau atkurti teisingumą. Norėjau parodyti, kad Zelda Fitzgerald kentėjo, gyvendama greta rašytojo. Nes jau seniai esu įsitikinęs, kad žmonėms, gyvenantiems su rašytojais arba tiesiog menininkais, tenka daug iškęsti“, – teigia pats autorius.
„Alabama Song“ graudžią, įtaigią ir pamišusią savo istoriją pasakoja Zelda: moteris, visą gyvenimą praleidusi šalia garsaus rašytojo, siautusi su juo po garsiausius Niujorko, Paryžiaus, Londono salonus, ryškiausia siautulingo trečiojo dešimtmečio žvaigždė, sutrikus psichikai pragaištingai baigusi savo gyvenimą psichiatrijos ligoninėje… tokią ją pažįstame. Tačiau kokie buvo šios spinduliuojančios santuokos užkulisiai? Išlepinta aikštinga Alabamos gražuolė, miesto teisėjo dukra, galinti daryti, kas tik šauna į galvą, ir tuo besimėgaujanti. Alkoholis, regtaimas, vyrai – ir jos teisėtas vyras Skotas, ant kurio kaktos ji iš karto pamato švytint genijaus žymę – visas pašėlęs, prabangus, bohemiškas gyvenimas pamažu virsta beprasmiu šėlsmu, nervine įtampa ir skurdu. Skotas despotiškai savinasi savo gabią, tačiau pakrikusią žmoną, praeityje lieka aistringas romanas su prancūzų lakūnu, pasibaigęs priverstiniu įkalinimu, kūrybos proveržiai, troškimas rašyti – ir haliucinuojančių atsiminimų draiskanos, pasiekiančios mus iš beprotnamio; Leroy romanas painus, kaip ir Zeldos gyvenimas. Praeitis ir dabartis susipina į raizgų audinį, pro kurį tik dar skaisčiau šviečia vienos ryškiausių XX a. asmenybių veidas – aistringos, tragiškos, rafinuotos, siautulingos ir beprotiškos Zeldos."

Knygos aprašymas : Ar prieš tai žinojau, kas ta Zelda? Ne. Ar skaityčiau šią knygą dar kartą? Irgi ne. Ar Zeldos Fitzgerald asmuo mane sudomino? Šįkart, sakau taip. Jau seniai man buvo aišku, kad gyventi "su rašytojais ar tiesiog menininkais" yra tikrai sudėtinga. Jei pati/pats nesi pakankamai kvaištelėjęs, vargu bau, ar viskas klosis gerai. Šiuo atveju, Skotas ir Zelda Fitzgerald'ai buvo pakvaišę abu. Ir manau, kad būtent tai, juos, kaip porą ir pražudė. Skaitydama šią istoriją (kuri nėra remta vien tikrais faktais), pavydėjau to laisvės pojūčio, veržlumo, nors kartu ir nusivyliau tuo, kaip tai vėliau atsiliepia. Ją perskaičius, norisi nusipurtyti tas emocijas, kurias išgyvenau skaitydama. Susimąsčiau apie tai, kaip lengva viską prarasti, kaip reikia tyrinėti save, kad suprastum, kas yra teisinga, o kas ne, kuriuo keliu eiti, o kada sustoti... Ir, visgi, geriausiai šią istoriją apibūdina citata: "Sako, kad mus išskyrė mano beprotybė. Žinau, kad yra kaip tik priešingai: mūsų pamišimas mus jungė. Išskiria aiškumas."

Mano vertinimas : 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Iš jo sustingusios nugaros jutau, kad erzinu. Keista, kokia išraiškinga kartais gali būti nugara: kol veidas dar nedrįsta, surakintas sprandas jau gali pasakyti: "Aš tavęs nebemyliu."

2013 m. spalio 2 d., trečiadienis

Išlydžių zonos.

Knygos aprašymas :

"Ši knyga niūri it spalio pavakarys ir kupina tylaus pasiutimo [Marius Burokas]

„Išlydžių zonos“ – trečiasis konceptualus jaunosios kartos poeto Gyčio Norvilo (g. 1976)
eilėraščių rinkinys, kibirkščiuojantis eksperimentiniais naujų raiškos formų ir teminių laukų
išlydžiais. Aukštą poetinę įtampą jame sukuria nervingai trūkčiojančios metaforos ir archajiškų
įvaizdžių blyksniai, įelektrinantys modernios kasdienybės substanciją. Kompoziciškai vientisa ir
itin vizuali knyga vainikuoja brandžius avangardinės poetikos eksperimentus, atliktus ankstesniuose
poezijos rinkiniuose – ,,Akmen-skeltės“ (2002) ir „Skėrių pusryčiai“ (2006)."

Mano nuomonė apie šią knygą : Poezija, paliekanti daug klausimų. Pačiam sau. Apie Gytį Norvilą buvau girdėjusi, tačiau poezijos neliečiau. Palietus, supratau, kad tikrai verta.Sunku tokią poeziją ir apibūdinti. Kai kuriuos eilėraščius skaičiau keletą kartų ir dar skaityčiau. Apskritai, apie poeziją nėra ko ir tuščiažodžiauti. Paliečia/nepaliečia ir viskas. Palietė. Skaičiau, tiksliau, ryte rijau. Vos tik pasiėmiau iš bibliotekos, jau autobuse pradėjau vartyti ir skaitinėti.

Mano vertinimas: 9,5/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"berniuko tardymai"

- kodėl suvelti tavo plaukai?
- pasaulis suveltas, kraujuoti molio laukai

- kodėl trigubu dugnu mašinos, lagaminai, tiesos?
- į anapus reikia pernešt kontrabandą,
gličios laiko mėsos---
- ko toks prastas rimas?
-...kokios akys, toks arimas

- kodėl aš ničnieko nesuprantu?
- pragaras ir rojus sujungti vamzdžiu!
tai kodėl šaukiu, dar klausi? atsuk, debile, ausį.
atsako, dievo perlaidos nelaukiu, vaiko juokas
jau pats savaime aidas aidas ---

- o kodėl lūpas išrietęs liūdesys?
- todėl kad sapnui žiūri į dantis,
o aš stoviu ant galvos kojomis aukštyn!

"pokalbis telefonu
(trejukė)"

- kaip jauties?
- padoriai

- kvėpuoji?
- ne

- tai gal po vandeniu?
- jau nebe


"18."

tik ilgesys dar gali išgelbėti mūsų galvas ir susigalvotus (pačius tikriausius) dievus. ilgesys ne ko nors konkretaus, ne daikto ar laiko, ne moters, ilgesys pats savaime, kuris apvalo kaip žemė ilgai dirbusį peilį


2013 m. rugsėjo 18 d., trečiadienis

Sudie, vasara

Knygos aprašymas :"„Yra vasarų, kurios nenori baigtis“, sako autorius. Nejučia įsitveri tos nuostabios vasariškos nuotaikos, gaubiančios Grintauną, ir nei už ką nenori sutikti, kad viskas eina savo keliu, ir kad ją tuoj pakeis ruduo. Kaip vaikai, kurie jaučia, kad jų vaikystė tuoj baigsis, jų laukia suaugusiųjų gyvenimas, o tada – ir neišvengiama mirtis. R. Bradbury padaro tai, kas atrodo neįmanoma: mirties baimę paverčia gyvenimo išmintimi, liūdesį dėl praeinančios vaikystės – skaidria ir paprasta poezija. „Sudie, vasara“ – gyvenimo džiaugsmas, geltono pienių vyno gurkšnis ir rudens nuojauta, užplūstanti, rotušės aikštėje mušant vidurnaktį."

Mano nuomonė apie šią knygą: "Sudie, vasara" yra knygos "Pienių vynas" dalis. Tiksliau, galima sakyti, tai yra jos tęsinys.Įtraukia ir sužavi taip pat, kaip ir "Pienių vynas". Sunku patikėti iš kur tiek išminties ir tyrumo viename... Senatvė ir vaikystė, besiritanti į paauglystę, šioje knygoje aprašoma labai greta. Senolių išmintis ir supratingumas su vaikišku naivumu...Su tikėjimu, kad galima sustabdyti laiką ir, kad seneliai yra ateiviai iš kitos planetos. Apie laiko tėkmę ir gyvenimo praeinamybę...Nuostabi istorija atsisveikinant su vasara. Paliečia širdį ir verčia susimąstyti apie daugelį svarbiausių dalykų gyvenime...

Mano vertinimas : 10/10

Mano pieštukas užkliuvo: "Yra tokių dienų, kai įkvepi, sulaikai kvapą, ir, rodos, visa žemė apmiršta laukdama. Yra vasarų, kurios nenori baigtis."

"Atsibudau šį rytą ir pasakiau sau: "Čarli, kaip tai puiku - gyventi. Nenustok to daręs!"

"Visada verta žengti žingsnį, netgi kai nenori, - pasakė Blikas. - Netgi kai skauda, kai žiūri į akis mirčiai ir jei išties miršti. Visi, kas juda, laimi. Dar niekas nelaimėjo šachmatų partijos, sėdėdamas ir galvodamas visą gyvenimą, kokį ėjimą padaryti."

2013 m. rugpjūčio 11 d., sekmadienis

Kazašas

Knygos aprašymas : "Žinomo poeto, Nacionalinės premijos laureato, pirmasis romanas. Jame susipina tikrovė, sapnai, fikcijos. Knygos kompozicija – tartum dvigubas apskritimas. Viduryje – pagrindinio veikėjo Izidoriaus, buvusio verslininko, netikėtai susidomėjusio tapymu, gyvenimas ir beprotystė. Antrasis, išorinis ratas naujai interpretuoja Marijos Magdalietės motyvą: prostitutės širdis – vienintelė širdis, neapleidžianti besikamuojančio žmogaus netgi tada, kai jo smegenis iki galo išdegina „juodoji ugnis“."

Mano nuomonė apie šią knygą: Nusivyliau. Nežinau, ko tikėjausi, bet tikrai negavau nė lašo to. Po prieš tai skaitytos "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" tikėjausi ir čia tokios malonios stebuklingos, alternatyvios tikrovės. Deja deja, mano viltys - šuniui ant uodegos. Sulaukiau tik visai "neskanių" sapnų? (jei taip reikėjo suprasti). Net nežinau, ką apie šią knygą turėčiau pasakyti... Kartais būna, pritrūksti žodžių apibūdinti kūrinį, kuris labai patiko, arba atvirkščiai - sunku apibūdinti, kas nepatiko. Nepatiko iškrypę vienuoliai, nepatiko tos religijos priemaišos, kurių buvo tiek daug, kad net koktu. Prisipažinsiu, šitos savipaieškos visiškai nesupratau. Liūdna, kai iš knygos tikiesi kažko daug, o negauni nieko. Nepaisant to, kad šita knyga nusivyliau, visgi, Donaldas Kajokas man ir toliau tikrai patinka!

Mano vertinimas : 2/10

Mano pieštukas užkliuvo :

"koks mėlynas vakaro sniegas
koks sniegas vakaro mėlynas
jauties nei priekin užbėgęs
nei į save pasivėlinęs"