Romanas apie Zeldą Ficdžerald

Knygos aprašymas: "Gražuolei septyniolikmetei Zeldai leitenantas Skotas Ficdžeraldas – netinkamas jaunikis. Jis neturtingas, ne iš Pietinių valstijų, jo nepripažįsta giežtas Zeldos tėvas. Tačiau mergina pamilsta Ficdžeraldą ir yra įsitikinusi, kad jis bus garsus rašytojas. Išleidęs pirmąjį romaną „Šioje rojaus pusėje“ (lietuvių kalba 2012 m., „Metodika“) dvidešimt ketverių metų Skotas akimirksniu išgarsėja ir praturtėja. Zelda perkalba tėvus, sėda į traukinį ir keliauja į Niujorką susituokti su Skotu.

Tačiau santuoka nepaverčia Ficdžeraldų įprastais sutuoktiniais. Žymusis rašytojas ir charizmatiška jo žmona mėgaujasi pašėlusio gyvenimo malonumais – vakarėliais iki ryto, susitikimais su garsiausiais to meto žmonėmis ir visuomenės dėmesiu.

Džiazo amžiuje viskas atrodė įmanoma, deja, sėkmė trunka neilgai. Po nerūpestingu gyvenimu visuomet slypi kita, tamsesnė pusė. Vakarėliai negali tęstis amžinai...

Kokia buvo Zeldos gyvenimo istorija? Kaip jautėsi kūrybinga moteris, priversta likti talentingo vyro šešėlyje, ar vidinės įtampos ir maištavimas prieš nusistovėjusias normas galėjo sukelti jos psichikos ligą?"

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai antroji knyga skaityta apie šią skandalingą porelę. Prieš tai skaičiau "Alabama song" (http://skanauszodzio.blogspot.com/2013/10/alabama-song.html). Istorijos panašios, faktai kiek skiriasi ir, regis, "Romanas apie Zeldą Ficdžerald" yra autentiškesnė knyga. Pirmiausia, apie laikotarpį. Džiazo laikai, puikios suknelės, feminizmas, garsiausi menininkai. Pablo Picasso, Coco Chanel, E. Hemingway ir daugelis kitų. Rodos, ko daugiau norėti, jei gyveni gyvenimą - svajonę? Vakarėliai, kelionės (Amerika, Prancūzija...), laisvė, džiazas, nuostabios suknelės ir žavus, be galo tave mylintis vyras? Et. Džiaugiuosi, kad mano svajonės niekada nebuvo tokio pobūdžio, nes dabar jos būtų gerokai apdaužytos. Ką reiškia būti garsaus rašytojo žmona? Reiškia būti ŽMONA. Taip tiksliausiai ir reiktų apibūdinti, bent jau Zeldos istoriją. Tačiau Zelda nenorėjo būti tik ŽMONA. Ji mėgo šokti baletą, tapyti, pati rašė straipsnius ir net parašė knygą. Tačiau jos vyro išgėrinėjimai, E. Hemingvėjaus dievinimas, nuovargis privedė Zeldą prie sunkios ligos, dėl kurios, ji negalėjo būti šalia savo dukters. Žinoma, tai pakenkė ir jų santuokai, nors, kita vertus, nežinia, ar ten dar galėjo kas pakenkti, santuoka buvo žlugdoma pamažu, tačiau labai ilgą laiką. Šlykštėjausi F. Skoto Ficdžeraldo arogancija ir egoizmu žmonos Zeldos atžvilgiu. Anot jo, ji turėjo atsisakyti bet kokių savo užmačių, svajonių vien dėl šeimos, dėl Skoto ir tiesiog būti garsaus rašytojo žmona. Manau, kad būtent tas spaudimas ją ir privedė prie psichinės ligos. Kita vertus, kas iš tiesų dabar galėtų pasakyti, kokia stipri meilė juos siejo? Ir ką iš tiesų vienas, ar kitas išgyveno? Jų meilėje ir pačioje istorijoje slypėjo kažkokia labai stipri jėga, kuri juos jungė. Jie tartum priklausė vienas nuo kito, kaip žmogus priklauso nuo deguonies. Galbūt kartais tikros meilės kaina yra didžiulė vidinė kančia?

Mano vertinimas: 7/10

Jurga

Knygos aprašymas: "Knygoje apie rašytoją, dailininkę, Nacionalinės premijos laureatę Jurgą Ivanauskaitę (1961–2007) atsiminimais dalijasi septyniasdešimt žmonių: artimieji ir kolegos menininkai, mokyklos ir studijų draugai, jos knygų vertėjai ir leidėjai, profesoriai ir roko muzikantai, aktoriai ir režisieriai, hipiai ir pankai, orientalistai ir krikščionių dvasininkai.
Daugiabriaunį, dažnai netikėtą Jurgos asmenybės portretą papildo interviu su ja, taip pat niekur nepublikuoti laiškai. Leidinys gausiai iliustruotas nuotraukomis, Jurgos Ivanauskaitės dailės darbais, kitų dailininkų kūriniais. Ši knyga – ne tik ryškios asmenybės, bet ir jos gyvento istoriškai svarbaus ir įdomaus laiko paveikslas."

Mano nuomonė apie šią knygą: Turbūt tai tikrai nieko nestebintų, jei pasakyčiau, jog Jurga Ivanauskaitė man buvo, o ir yra autoritetas, sektinas pavyzdys bei tikrai įkvepianti asmenybė. Gaila, kad tokio ypatingo žmogaus nebėra. Fiziškai. Tačiau knygomis, paveikslais ir visais kitais darbais ji liks gyva dar daugybę metų. Vis dažniau mano kelyje pasitaiko žmonių, ją dievinančių ar bent jau dievinusių tam tikru laikotarpiu. Aš, deja, ne išimtis. Knygą "Jurga" jau teko skaityti ir anksčiau, tačiau neseniai ją prisiminus, nusprendžiau perskaityti dar kartą. Ir vėl susirgau Jurgos liga, ir vėl noriu perskaityt visas Jos knygas iš naujo. Skaitant šią knygą vietomis norėjosi pravirkti, šyptelėti, būtinai paskaityti garsiai ir su kažkuo pasidalinti. Tokia knyga padeda pažinti Jurgos asmenybę iš įvairių pusių, įvairių laikotarpių. Nuo kūdikystės iki paskutinių Jos gyvenimo akimirkų. Paskaičius įvairiausius prisiminimus, susidaro įspūdis, jog Jurga traukė tik ypatingus žmones, matyt, todėl, nes pati tokia buvo. Pastaruoju metu, save pagaunu besidominčią stipriomis moterimis. Frida Kahlo, Zelda Ficdžerald ir, žinoma, Jurga Ivanauskaitė. Galbūt keista jas sugretinti, tačiau visos mane žavi savo užsispyrimu ir savastimi, nesulygintina su niekuo. Džiaugiuosi, kad atradau Jurgą Ivanauskaitę, be galo džiaugiuosi ir tuo, jog ji buvo tokia, kokia buvo ir Jai jaučiu didžiulę pagarbą. Rekomenduoju tiems, ką žavi Jurga ir tiems, kuriems norisi Ją labiau suprasti.


Mano vertinimas: 10/10.






Štai mano du vieni mylimiausių lietuvių rašytojų. Jurga Ivanauskaitė ir Jurgis Kunčinas. Gaila, kad abu jau nebegali rašyti...

eilėraščiai savo kailiu

Knygos aprašymas: "1993 m. debiutavusio poeto šeštas eilėraščių rinkinys. Tai poezija, linkusi šiek tiek pasakoti – apie žmones, atsitikimus, būsenas, patirtis. Ne pasakojimas čia svarbiausia, o nuotaikos, mintys, psichologinės įžvalgos, pati kalbos maniera, suliejanti rimtį ir sąmojį. G. Grajausko poezija populiari ne tik Lietuvoje, jos paskelbta anglų, vokiečių, italų, lenkų, švedų, suomių ir kitomis kalbomis."

Mano nuomonė apie šią knygą: Išties, puiki poezija. Gintarą Grajauską atradau tik dabar ir dėl to labai džiaugiuosi. Labai įdomūs, savotiški, tokie "jaunatviški" (jei tik galima vartoti tokį apibūdinimą, kalbant apie poeziją:)) ir taip toliau, ir panašiai, eilėraščiai, visi gerieji epitetai čia taikytini. :) Poezija, tinkanti skaityti visur. Nuo autobuso iki...lovos. Labai.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

eilutės iš eilėraščio "Vidinė švarko pusė ir yra geresnioji":






Eilėraštis, kuriame nebėra nieko nereikalingo

pirmoje eilutėje - debesys
antroje eilutėje - snaigės
trečioje eilutėje - purvas po kojom.

Užkalbėjimas šiaurės pašvaistei

esu sena lapė, viską
išmanau apie spąstus

- plikomis rankomis
aš tave sugavau

esu sena lapė, viską
išmanau apie klastą

- vaikiška šypsena
aš tave sugavau

esu sena lapė, moku
mėtyti pėdas

- pečių kryptelėjimu
aš tave susekiau

aš sena lapė, nepasiduosiu
aš kandžiosiuos

- tu kandžiosies ir pasiduosi,
nes aš tave sugavau

aš sena lapė, ru mane sugavai.
dabar nepaleisk manęs.

Mano tikėjimo iltys.

Knygos aprašymas: "Tai tik dar vienas bandymas atkurti, ištraukti iš nebūties bent mažytę skiautelę gyvenimo audinio, kurį kaip nevilties apimta Penelopė kadaise ardžiau, plėšiau, naikinau – įnirtingai, žūtbūtinai.
Anądien mačiau plūdurą vidury upės. Jis atkakliai kovojo su srove ir dėl optinės apgaulės kartais atrodė, kad šauniai iriasi į priekį, nors iš tiesų – stovėjo vietoje.
Kiek daug pastangų reikia, kad liktum bent jau vietoje, kad atsispirtum nenumaldomai srovei.
Įsikirtęs nagais ir dantimis į tą mažą skiautelę audinio, kurį pavyko atgaminti, nustverti begalinėse, klaidžiose atminties saugyklose.
Sigitas Parulskis

Naujausia Sigito Parulskio knyga – trumpų tekstų, parašytų pastaraisiais metais, rinkinys. Rašytojas įdėmiai stebi mūsų gyvenimą, apmąsto įvairius visuomenės reiškinius ir, pasitelkdamas ironiją bei paradoksą, meistriškai pasakoja tragikomiškas istorijas, į kurias patenka herojai, įtartinai panašūs į mus. Rašytojas negaili savo personažų: kasdienėse situacijose juos užgriūva maginiai nutikimai ir negailestingai veriasi nuoga tiesa.
Sigitas Parulskis (g. 1965) – vienas populiariausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, Nacionalinės premijos laureatas. Jo esė rinktinė „Sraigė su beisbolo lazda“ skaitytojų išrinkta geriausia 2007 metų knyga, o už romaną „Tamsa ir partneriai“ rašytojas buvo pripažintas 2012 metų Tolerancijos žmogumi."

Mano nuomonė apie šią knygą: Gavau šią knygą Kalėdų proga, perskaičiau, deja, tik visai neseniai. Parulskį, kaip rašytoją, žinoma, be galo myliu ir skaitau su pasimėgavimu. Kaip visada, kandžios, ironiškos, intelektualios įžvalgos apie gyvenimą. Tas nepagražintas, "nenuseilėtas" požiūris, tie ironijos ir paprasčiausio žmogiškumo kupini sakiniai, išspaudžia šypsnį, verčia susimąstyti, kartais galbūt net pažadina pyktį ar linkčiojimą ir pritarimą. Parulskis man, po ilgos pertraukos, buvo tikra atgaiva sielai. Nesu ta, kuri, dievintų visą tam tikro rašytojo kūrybą. Žinoma, Parulskis, ne išimtis, tikrai ne visos knygos man asmeniškai patiko ir tikrai ne visas rekomenduočiau, tačiau šią, be abejonės ar lūpų virptelėjimo - rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 10/10!

Mano pieštukas užkliuvo:

"Tiesa, pagal kanoną, vyras turėtų bent jau šiek tiek būti gražesnis už velnią, bet juk velnias velniui nelygu."

"Matydamas neteisybę, lietuvis širsta, bet ne dėl to, kad tai nesąžininga, amoralu ir paprasčiausiai begėdiška. Lietuvį labiausiai graužia mintis, kad pasipelnė ne jis. Praleido progą, jam nenubyrėjo!"

"Net nežinau, kokie turėtų būti namai. Ar tas pirminis, pirmapradis - tėvų gūžtos - įvaizdis yra tikresnis už vėlesnius namus, už tuos, kuriuos patys susikuriame. Galbūt mes tik kartojame, klonuojame tų pirmųjų namų įvaizdį, tobuliname, dailiname jį, bet taip niekur nuo jo ir nepabėgame? Iš karto pakvimpa rojaus sodu, gimda, Freudu ir tai man nė velnio nepatinka."

"...kas gi yra mūsų gyvenimas, jeigu ne mielas, keistas, laikinas įprotis būti."

Tuščia jo.

Knygos aprašymas: "Žinomo poeto nauji eilėraščiai.

Vienuoliktą žinomo poeto eilėraščių knygą baigia ciklas, pavadintas bendriausiuoju žodžiu: lyrika. Lyrikos motyvų bei formų įvairovė lemia improvizacinį knygos pobūdį. Įsiterpia išplėtotų ciklų, kanoniškų formų. Meditacinė raiška kaitaliojasi su nuotaikinga žaisme."

Mano nuomonė apie šią knygą: Manau, jog pirmas knygos aprašymo sakinys puikiai apibūdina mano nuomonę. Žinomo poeto nauji eilėraščiai. Tik tiek. Tai buvo pimroji A. Marčėno mano skaityta knyga. Ir bijau, kad...paskutinė. Nusivyliau šia poezija, neradau nieko artimo, beveik nieko tokio "savo"...

Mano vertinimas: 4/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"laiškas"

temstant mano raštu
sau šį tą parašai

taip, kad net užmirštu,
kad mane užmiršai

Helė.

Knygos aprašymas: "Dokumentine medžiaga grįstas romanas apie įdomią asmenybę – Eleną (Helę) Vilčinskaitę, jaunystės metais, 1930-aisiais, išvykusią į Argentiną, bet spėjusią pasireikšti Kauno kultūriniame gyvenime: vaidino „Vilkolakio" teatre, buvo aktyvi literatūrinės draugijos „Šatrija" narė, įvairių literatūros vakarų dalyvė, nepamainoma skaitovė."

Mano nuomonė apie šią knygą: Iš pradžių, pavarčiau, paskaitinėjau aprašymą, prisiminiau kažkur kažką apie ją girdėjus, skaičius straipsnį, padėjau ją lentynon šalia kitų, manęs laukiančių knygų. Tačiau, kaskart, vos į ją pažvelgus nutvilkydavo troškimas ją skaityti, kažkokia nepaaiškinama trauka. Tiek netraukė, nei mano mylimoji "Tūla", nei mano norimas perskaityti "Didysis Getsbis". Radus laisvą minutę, po atsiskaitymų universitete ir pagalvojus apie tai, jog privalau sau leisti atsipūsti, griebiau "Helę" į savo mažas rankas. Ir ką gi - sunkiai nuo jos atsiplėšiau, kiek tik galėjau, vis stengiausi rasti progų ją skaityti. Važiuojant į universitetą ar grįžtant iš jo. Galiausiai, šiandien, likus vos keliems puslapiams, net eidama namų link, neatsispyriau pagundai ją "užbaigti". Ir likau kažkokia apdujusi. Tai istorija apie Eleną (Helę) Vilčinskaitę, apie Salomėjos Nėries geriausią draugę, kuri vienintelė negailėdavo Salei piktų žodžių, replikų, ypač kritikos nelaimingoms, bene beprasmiškoms Salomėjos Nėries meilėms, itin daug kritikos žeriama meilei Profesoriui, sukūrusiam šeimą. Niekuomet nedrįsau teisti Salomėjos Nėries dėl "Stalino saulės parvežimo". Dar mokykloje, skaitinėdama jos poeziją, matydama vaizdo įrašą, kuriame ji deklamuoja Maskvoje, mačiau kažkokį užsislėpusį vaiką Jos viduje, nesuvokiantį ką daro, naivų, bijantį, nedrąsų ir be galo jautrų. Literatūros tyrinėtojų ir amžininkų nuomone, Salomėja Nėris tokia ir buvo! Galbūt todėl aš jaučiu Jai pagarbą ir tyliai pykstu ant tų, kurie ją smerkė. Juk ji visą gyvenimą buvo svajoklė, nežemiškos meilės ieškotoja, jautriai į pasaulį, save, žvelgianti poetė. Kiek daug nuostabių eilėraščių Ji paliko! Bet, žinoma, nederėtų pamiršti ir Helės, kuri buvo be galo charizmatiška asmenybė, bene Salomėjos Nėries autoritetas, ta moteris, į kurią "Lakštingala, kuri negali nečiulbėti" lygiavosi... Ne vieną vyrą viliojusi savo gyvybingumu, ugnimi, žaižaruojančiais žvilgsniais, nors ir daugiau nei pusę savo gyvenimo praleido Pietų Amerikoje, rūpinosi lietuvybe, dėstė lietuvių kalbą. Tik perskaičius šią knygą supratau, kad nuostabios moters būta. Ir, žinoma, prisiminiau Salomėją Nėrį, apie kurią visą savaitgalį straipsnius skaitau ir bandau Ją suprasti... Kokie žmonės žiaurūs būna, leisdami sau kitus teisti, nesusimąstydami apie kitas puses. Intriguoja ir knygos pabaiga su autorės žodžiais: "Nors ir patyrus, kad bevaikiai Ryseliai šiam Centrui paliko savo namą, o šis jau kadais nugriautas, krebždenas viltis, jog kažkuriame Buenos Airių kampelyje sukrauta šūsnis popierių, išlaikiusių dvasinį Helės antspaudą - laiškų, šiaip raštų, nuotraukų... Gal ir bičiulės Salės dažnusyk desperacijos kupini laiškai kažkur užstrigę? Jų būta, tikrai būta. Ir šią intrigą palieku jauniesiems literatams." Staiga suspurdėjus širdžiai, pagalvoju, jog kažkam pasiseks prisiliesti prie šios istorijos. Nemėgstu rekomenduoti, bet rekomėnduoju šią knygą tiems, kam galbūt patinka gyva, įdomi istorija, tiems, kuriuos kankina klausimai apie S. Nėrį, o galbūt apie tai, kas buvo ta Elena Vilčinskaitė.

Mano vertinimas: 10/10.

Šokis dykumoje

Knygos aprašymas: Kadangi, knygos aprašymo nerandu, pasakysiu tik tiek, jog "Šokis dykumoje" tai Jurgos Ivanauskaitė poezijos rinkinys.

Mano nuomonė apie šią knygą: Jurgą Ivanauskaitę pamilau dar ankstyvoje paauglystėje (kai man buvo gal 14-a), visada Ją laikiau ir tebelaikau, savo pirmąja literatūrine meile, autoritetu. Dabar sunkiai bepaimu į rankas Jos knygas. Nežinau, gal todėl, kad paaugau, gal todėl, kad tam tikru metu savo jau "atsiskaičiau". Taigi "Šokis dykumoje". Visada labai norėjau ją perskaityti, sunku buvo gauti, mano gimtojo miesto bibliotekoje ją rasti atrodė misija neįmanoma. Galiausiai, gyvendama kitame mieste be vargo radau netgi keletą knygų bibliotekos lentynoje. "Šokis dykumoje" aprėpia kelionių prisiminimų, jausmų nuotrupas, kurias bandyta lipdyti į eilėraščius. Ar tie eilėraščiai geri? Man - ne. Ir nusivyliau, ir tyliai pykau ant savęs, kad drįstu nuteisti poeziją, bet tiesiog nejaučiau jokio malonumo, greičiau nuobodulį. Galbūt dėl to, kad atitolau nuo Jurgos Ivanauskaitės kūrybos pagrindinių temų, galbūt ir dėl to, jog kai kurie eilėraščiai jau buvo skaityti vienoje Jos knygų. Perskaičius šią knygą, su liūdesiu suvokiau, jog yra dalykų (knygų, autorių, pažiūrų) iš kurių tiesiog išaugama. Jaučiu didžiulę pagarbą, bet jau daug tolimesnę, nei jaučiau būdama dar 16-os.

Mano vertinimas: 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"***"

Tavo godžios rankos
irzlūs pirštai
įstrigo tarp šonkaulių
per arti mano širdies

"***"
Galėčiau išeiti
bet nežinau kur
niekad neturėjau namų
norėčiau numirti
bet nežinau kaip
juk mirties nėra