2015-ųjų knyginė išpažintis.

Šiais metais perskaičiau 43 knygas. Daugiau, nei pernai, daugiau, nei buvau užsibrėžusi perskaityti. Dėl to savimi džiaugiuosi.
Gėda prisipažinti, bet pirkau knygų daugiau, nei spėjau jų perskaityti. Na, žinote, kaip būna, pamatai akcijas, senas knygas, kainuojančias viso labo eurą ar porą ir negali atsispirti kažko neįsigijęs. Tikriausiai namų bibliotekoje turiu knygų visiems 3 metams į priekį, bet labai vertinu ir apsilankymus bibliotekoje, todėl skaitau ir iš ten, nors ir kaip kartais stengiuosi pasiimti daugiausiai vieną knygą, gaunasi taip, jog pareinu su penkiomis. Tikriausiai ne aš viena tokia, a? :))

Taigi, geriausi 2015-ųjų skaitiniai, įvertinti 10/10:

1. Alessandro Baricco "Šilkas";
2. Milan Kundera "Nepakeliama būties lengvybė";
3. Marcelijus Martinaitis "Mes gyvenome".
4. Sophie Kinsella "Trečio dešimtmečio panelė".

Skaitiniai, įvertinti 9/10 ir verti paminėjimo:

1. Ray Bradbury "451° Farenheito" (9/10);
2. Kęstutis Navakas "Du lagaminai sniego" (9/10);
3. Birutė Pūkelevičiūtė "Metūgės" (9/10);
4. Elizabeth Wurtzel "Prozaco karta" (9/10);
5. F. Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis" (9/10);
6. John Fowles "Kolekcionierius" (8,5/10);
7. Jolita Skablauskaitė "Liūnsargių moteris" (8,5/10)

Labiausiai nuvylusios knygos, įvertintos nuo 1-2/10:

1. Agnė Žagrakalytė "Klara" (1/10);
2. Emily Bronte "Vėtrų kalnas" (1/10);
3. J. V. Gėtė "Jaunojo Verterio kančios" (2/10);
4. Francoise Sagan "Sveikas, liūdesy" (2/10);

Džiaugiuosi perskaičiusi daugelį knygų, kurias žadėjau jau seniai, bet prisiruošiau tik dabar. Taip pat be galo džiaugiuosi, jog idėja apie knygų klubą šiais metais tapo realybe! Knygų klubo dėka perskaičiau tokius kūrinius, kurių galbūt taip niekad ir nebūčiau atsivertusi. Tikiuosi, knygų klubas sėkmingai gyvuos ir ateinančiais metais.

Artėjančių Naujųjų metų proga visiems noriu palinkėti ypatingų atradimų knygų pasaulyje, įdomių ir netikėtų atsitiktinumų ir knygų, pasiekiančių Jus įvairiausiais būdais. Skaitykite ir patirkite skaitymo džiaugsmą! Iki naujų metų, naujų įrašų. :)

"Skiriama M." (sudarė Kornelijus Platelis)

Knygos aprašymas: "Poeto, eseisto, vertėjo Kornelijaus Platelio sudarytoje poezijos rinktinėje sudėti ryškiausi pasaulio meilės lyrikos pavyzdžiai – nuo ankstyviausių laikų iki XX a. pradžios. Knygoje pateikiama atskirų šalių poetų kūryba, kartu atsižvelgiant į kultūrų ir civilizacijų istoriją ir kiekvienos epochos stilistiką. Čia surinkti ne tik Vakarų, bet ir Rytų poezijos tekstai – senovės Egipto, šumerų, indų, hebrajų, graikų, romėnų, tamilų, persų, kinų, japonų, italų, anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų, vengrų poetų kūryba. Antologijoje it vėduoklė skleidžiasi poezijos formų įvairovė: nuo odžių iki elegijų, nuo gazelių iki sonetų."

Mano nuomonė apie šią knygą: Kai buvau išsiilgusi poezijos, kaip tik ši knyga pakliuvo į rankas vasarą, važiuodama autobusu į gimtąjį miestą pasigardžiuodama skaičiau šį eilėraščių rinkinį. Žinoma, buvo visko. Buvo ir pažįstamo, ir visiškai naujo. Buvo saldžios banalybės, buvo ir visiškai nesaldaus skausmo. Kažkaip malonu pajusti, jog pasaulyje, o tuo labiau šiame laikmetyje, ne tu vienas patyrei meilės kančias, ne tu vienas išliejai kažkada ašarą dėl to, jog kažkas baigėsi, dėl to, jog atrodė, kad gyvenimas netenka spalvų išėjus meilei. Rodos, apie meilę juk jau tiek prirašyta, bet taip įdomu keltis per laikmečius, per skirtingas šalis ir suvokti, kokie žmonės jausmingi. Buvo, yra ir tikrai bus. Prieš šimtą ar du šimtus metų kažkas irgi ėjo gatve, bijodamas sutikti prarastą meilę, bijodamas, kad pernelyg skaudės. Juk ir dabar vaikštom kartais galvas nuleidę, lyg kažko ieškom, kažką pametę. Šis rinkinys apie patį stipriausią jausmą - meilę. Meilę, kuri keičia, apvalo, kartais gniuždo, bet vis dėlto, ji visuomet reikalinga. Nuostabus kūrinys, suteikiantis galimybę meilę pažinti įvairiausiomis spalvomis. Džiaugiuosi, jog turiu šį rinkinį savo lentynoje.

Mano vertinimas: 8/10

Knyga: iš mano bibliotekos, laimėta.

Mano pieštukas užkliuvo:

Mibu no Tadamine

(850-?)

Kai išsiskyrėm,
Toks beširdis atrodė
Apyaušrio mėnuo.
Ryto žara nuo tada -
Vien liūdesio ženklas.

Omaras Chajamas

(XI a.)

53

Kas buvom aš ir tu? Lašeliai tarp šlaunų,
Ištryškę iš vidaus nuo geidulio liepsnų,
O vėtra jau rytoj išgainios mūsų dulkes, -
Tai džiaukimės bent šią akimirką vynu!




Ir daug kitų nuostabių meilės išpažinimų...

Domantas Razauskas "Takas į tylą"

Knygos aprašymas: "Domanto Razausko eilėraščiai – tai visiškai atskiri, savarankiški kūriniai, brendę ir augę nepriklausomai nuo jo originalių dainų.
Knygoje pastebimas poeto dėmesys formai, papildomas prasmes sukuriančiai akustikai, garsynui. Akivaizdu, kad D. Razauskas nenori eiti lengviausiu keliu – jis bando savo jėgas tradicinėje silabotoninėje lyrikoje, klasikinių sonetų formose, stengdamasis suvaldyti kalbos tėkmę. Tačiau negalima sakyti, kad ši poezija formali ir prasmė – antraeilis dalykas. Anaiptol. Poetą kaip tik ir domina klausimas: ar galima kalbėti prasmingai, kalbą uždarant į griežtos formos gniaužtus, ar eilėraščio estetika ir semantika gali būti vienodai stiprios? Ne banaliai provokuojanti, postmoderni poezijos-žaidimo estetika, o klasikinis rimas, ritmas, metras. Kita vertus, čia pat ir poeto verlibras. Tiesa, taip pat suvaldytas, akustiškai motyvuotas ir ritmiškas. D. Razausko muzikinė klausa turi lemiamos įtakos jo eilėraščiams – vis jie pulsuoja ritmu, kiekvienas tarsi muša savo taktą, groja savo melodiją.
Galima teigti, kad ši kūryba netradicinė savo tradiciškumu, tiek formaliame, tiek prasmės lygmenyse. Tikrovės kaip iliuzijos ir iliuzijos kaip tikrovės tema – bene pagrindinė knygoje, nematoma gija jungianti visus skirtingu metu rašytus eilėraščius. Kai kuriuos jų skiria dienos, kai kuriuos – penkerių metų tarpas. Tačiau bendras vardiklis išlieka. Eilėraščiai kažkuo primena dzenbudistinius koanus, mąstymą provokuojančias kalbos pinkles, bandymą žodžiais atsakyti į sau dar vaikystėje užduotus klausimus, puikiai suvokiant, kad būtent žodžiai ir paslėpė visus atsakymus. Tai kur ta erdvė iki žodžių, iki įvardijančio, identifikuojančio proto? D. Razausko eilėraščiai – amžina šios erdvės paieška."

Mano nuomonė apie šią knygą: Na, Domanto Razausko dainas tiesiog dievinu. Apie šitą knygą svajojau ilgai ir labai džiaugiausi ją radusi. Tai poezijos rinkinys ir CD "Lietaus kambarys". Keletas eilėraščių buvo tokių, kuriuos pirma girdėjau dainuojamus, todėl mintyse norėjosi juos išdainuoti. Nors buvo tikrai ypatingų, paliečiančių eilėraščių, vis neapleido mintis, jog daugiau nei pusė knygos atrodė tinkama skaityti autoriaus draugų vakarėlyje, o ne man, kaip skaitytojai. Žinoma, juk poezija ir yra autoriaus aplinkos atspindys, jo žiūrėjimas į aplinką, bet juk man, kaip skaitytojai, taip pat norisi pajusti artimumą. Norisi kažką išjausti, kažkur nusikelti, kažką prisiminti. O kai poezija netransliuoja nieko artimo man, taip ir lieka... Lyg nubėganti. Man šio autoriaus kūryba muzikoje yra magiška, aš ją išjaučiu kaskart vis stipriau, tačiau šis rinkinys manęs neprivertė išjausti.

Mano vertinimas: 6/10

Mano pieštukas užkliuvo:


"Lukui"

Vieną kartą tavo mergaitei
Užaugs sparnai ir
ji išskris.

Tu stovi
rūkai
ir raukaisi -
žiūri kaip skrenda šilkais
apsitaisiusi tavo mergaitė
ir juokiasi.

Tu nupirkai jai marškinius
batelius raudonumo vyšnios
- nupigintų batų salone -
suknelę jai nupirkai
kas rytą užpildavai pienu
žalią jos dubenėlį -
(kas vakarą irgi užpildavai)

O dabar tu raukaisi
kai skrenda tavo mergaitė
ir juokiasi
be juoko, be pagrindo -
virš miestų plazdena
ir stiklo akutėm trupina
pačią gražiausią suknelę
kurią tik galėjai
padovanoti

Birutė Pūkelevičiūtė "Devintas lapas"

Knygos aprašymas: "Antrasis pasaulinis karas baigėsi. Ką mes laimėjom? Visi, kurių akys liko žemėm neužbertos, žiūri dabar į pirmąjį taikos vakarą. Žiūri ir nesupranta žvaigždžių abejingumo. Tarp didžiulių dangaus kūnų, tarp švytinčių jų kamuolių, skrieja mažytė planeta, kurioj šiandien baigėsi karas. Ir ant numesto rūdyti šalmo jau užkrito pirmas vyšnios žiedo lapelis. Kodėl nesudreba visata?"

Mano nuomonė apie šią knygą: Anksčiau apie šią autorę žinojau tik tiek, jog rašo poeziją. Rodos, savarankiškai bevartydama mokyklinį vadovėlį buvau užkliuvusi jos pavardę, tuomet susiradau eilėraščių rinkinį "Metūgės" ir įsimylėjau šios autorės poeziją. Šįkart bibliotekoje akys užkliuvo už knygos "Devintas lapas". Šiuose prisiminimuose sujungti du laikotarpiai. Pirmasis ir svarbiausias - antrojo pasaulinio karo laikotarpis Vokietijoje, į kurią, B. Pūkelevičiūtė ir pora jos draugių, buvo priverstos pasitraukti. Antrasis laikotarpis jau apie vyresnio amžiaus moterį Kanadoje, kuri vis prisimena savo jaunystę. Buvau lyg ir sau prižadėjusi, kad gal užteks tokios tematikos knygų, bet džiaugiuosi, jog perskaičiau "Devintas lapas". Ši istorija nebuvo tokia niūri, kaip daugelis to laikmečio istorijų, kartkartėm net šyptelėdavau, paskaičiusi apie tai, kokiais mažais dalykais merginos sugebėjo tuomet džiaugtis. Kartais ir nervinausi su istorijos "herojėmis". Ypač, kai buvo rašoma apie tai, kaip lietuvių šeima sugebėjo vogt merginų davinį, joms duodami srėbti tik kažkokį neaiškų srėbalą, nors gaudavo jos daug daugiau, ką pasiskanaudama valgydavo šeimynėlė. Nepaisant to, išliko stiprios ir pakankamai laimingos, ypač jas džiugino mintis apie Vakarus. Ir ši svajonė išsipildė. Knygoje aiškus pačios autorės likimas. Kitų dviejų draugių gyvenimas Vakaruose taip ir liko paslaptimi. Tarp kitko, tik šios knygos dėka sužinojau, jog B. Pūkelevičiūtė buvo ir teatro aktorė. Manau, jog tokios knygos yra nepelnytai užmirštos. Juk tai mūsų istorijos ir kultūros dalis.

Mano vertinimas: 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Kai žmogaus šalia tavęs nėra, atrodo, kad jis kažkur toli tik apskritai plūduriuoja dienos bendrybėje, tik "būna" - be aiškių akimirkos apybraižų. Bet juk visi, su kuriais išsiskyrėm - draugai, priešai, giminės, pažįstami - jie visi dabar veikia ką nors apčiuopiamo: prausiasi, eina nusipirkti laikraščio, valgo kriaušę, siuvasi ištrūkusią sagą, karpo žalitvorę, keičia perdegusią elektros lemputę."

"Man visados gražu žiūrėti į statomą namą. Galvoju tada apie žmones, kurie jame gyvens: netrukus jis bus pilnas balsų, žingsnių, šviesų, juoko. Čia susibėgs baldai, paveikslai, sietynai ir veidrodžiai, kurie iki šiol buvo išmėtyti po įvairias parduotuves ir laukė laimingo susitikimo. Susibėgs ir visi mažieji daiktai: arbatinukai, židinio žarstekliai, vaikų pačiūžos, pipirų malūnėliai, pagalvėlės adatoms, riešutų spaustukai. Ir visi daiktai susidraugaus, ir visi daiktai mylėsis - po tuo pačiu stogu."

"Guliu viena - plačioj iš sofos ištraukiamoj lovoj ir galvoju, kas žmogus niekad neturėtų nubusti vienas. Nubudimas - kaip užgimimas: nubudus visados norisi verkti. Todėl reikia, kad tave kas nors pasūpuotų, paglostytų ir pasakytų: nebijok pasaulio, į kurį vėl ateini; nebijok - įsidienos, nebus taip baisu. Tikrai, įsidienojus įmanoma gyventi vienam, bet vienam nubusti - liūdna."

Knyga: Iš bibliotekos.

Knygiškos kalėdos

Šiais metais mūsų namuose bus itin knygiškos Kalėdos! :)

Mažosios moterys

Knygos aprašymas: "Seniai seniai gyveno keturios mergaitės, kurioms nestigo nei valgio, nei gėrimo, nei drabužių, net ir mažučių pramogų. Jos turėjo gerų draugų, o tėvai jas nepaprastai mylėjo, bet joms vis buvo negana. Kartą jos pasiteiravo senutės, ką turėtų daryti, kad taptų laimingos, ir ši atsakė: „Kai būsite kuo nors nepatenkintos, pasvarstykite, kiek jums duota, ir išmokite būti dėkingos už tai.“
Tai istorija apie gerumą ir žmogiškumą, apie kasdienes pastangas išlikti, išmokti, pažinti, suprasti, leidžiančias pasijusti laimingoms – tikroms mažoms moterims."

Mano nuomonė apie šią knygą: Kartais taip būna, kad pavėluoju į traukinį. Ypač į knygišką traukinį. Tik prieš metus pirmąkart perskaičiau "Mažąjį princą", o štai dabar ir "Mažąsias moteris". Skaitydama šią knygą grįžau, jei ne į vaikystę, tai į paauglystę tikrai. Kaip ir paauglystėje, įsitraukusi į tam tikrą knygą, skaitydavau naktimis, taip ir šįkart. Iš pradžių "Mažosios moterys" mane kiek erzino vaikišku naivumu, vertybių brukimu, tačiau paskui įsigyvenau į šią istoriją ir vis laukiau, kas bus toliau. Ši istorija apie keturias seseris - Megę, Džo, Betę ir Eimę. Apie tai, kaip išgyvendamos nepriteklių, jos darbuojasi namie ir padeda vargstančiai mamai, kol tėvas kariauja. Mergaitės mokosi ne tik gaminti ar siūti, jos taip pat mokomos ir svarbiausių vertybių, mokomos mylėti ir užjausti artimus. Na, rodos, iš to amžiaus jau išaugau, kad būčiau mokoma tokių dalykų, tačiau negalėjau nesižavėti tuo kilniaširdiškumu ir atjauta. Nors labiausiai žavėjausi karštakoše, kiek netašyta Džo. Galbūt dėl to, kad iš dalies įžvelgiau panašumų su savimi, o galbūt ir dėl to, kad iš seserų jos charakteris buvo spalvingiausias. Kai vyriausioji - Megė tampa tikra gražuole, pavergiančia vaikinų širdis, Džo, priešingai, ginasi nuo tokių paikysčių, rašo istorijas ir galvoja, jog niekad neįsimylės. Žodžiu, istorija apie šias žavingas sesutes, išties, graži. O dar gražesnė ji tuomet, kai pati esi paauglė ir daug kas dar prieš akis. O mano atveju, skaitai, ir, rodos, norisi pamokyti jas, patarti... :))

Mano vertinimas: 8/10

Knyga: Iš bibliotekos.

Trečio dešimtmečio panelė

Knygos aprašymas: "Laros vaizduotė visada buvo itin laki. Dabar ji svarsto, ar tik nesikrausto iš proto. Pas normalias dvidešimtmetes su trupučiu merginas vaiduokliai nesilanko! Larai pakanka ir savų bėdų. Neseniai įkurta jos kompanija byra, geriausia draugė ir verslo partnerė pabėgo, ją ką tik paliko didžioji gyvenimo meilė... Ir tuomet apsireiškia ji – Laros antros eilės teta iš trečio dešimtmečio. Kad ir kas būtų ši eterinio pavidalo panelė – merginos vaizduotės žaismas, vizija ar astralas – Lara netikėtai įgyja nepakartojamą draugę, kuri iš esmės pakeičia jos tolesnį gyvenimą."

Mano nuomonė apie šią knygą: Seniai beskaičiau kažką tokio malonaus! Nuo pat pirmųjų puslapių iki pabaigos, sunku buvo atsiplėšti nuo šios neįtikėtinos istorijos. Pagrindinė veikėja Lara, tokia tipinė "nevykėlė" gyvenime. Verslą įkuria su egoistiška ir melage savo drauge, vaikinas palieka ir visiškai nusispjauna ant Laros, ji bando jį susigrąžinti, bet bergždžiai. Negana to, numiršta jos teta, kurios gyvenime nėra mačiusi ir yra priversta apsilankyti jos laidotuvėse... Nuo to ir prasideda nuotykiai. Vaiduoklis tampa Laros geriausia drauge ir gyvenimo guru. :))) Žavėjo pagrindinės veikėjos smagi ironija, kartais ir tas jos bejėgiškumas, ne kartą skaitydama šią istoriją, balsu nusijuokiau, tačiau pabaigoje vos nenubraukiau ašaros. Tikrai rekomenduoju šią knygą, norintiems praskaidrinti niūrokus rudens vakarus. Neprašausite, kaip ir aš neprašoviau. Dar laimė nusišypsojo dėl to, kad kaip tik tuo laiku, kai skaičiau šią knygą, keliavau į Londoną, kur ir vyksta knygos veiksmas. Jaučiausi tikrąja šio žodžio prasme, atsidūrusi įvykių viduryje. :) Esu sužavėta, nors ši knyga jau kokius 5-4 metus dūlėjo mano lentynoje ir atrodė pats paskutinis skaitinys, kurį galėčiau paimti į rankas.

Mano vertinimas: 10/10.

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos, kažkada kainavusi 10 litų.

Mano pieštukas užkliuvo: "Jeigu gyvenime prieini kryžkelę ir tau reikia gerai apie viską pagalvoti, nerasi geresnės vietos už namus. Nesvarbu, kiek tau metų."



p.s. gal kas pasiūlytumėte kažką panašaus? :)