Hazel Gaynor „The Girl from the Savoy“

"Hope!" I laugh. "Hope is a dangerous thing, darling. It is usually followed by disappointment and too much gin." (p. 36)

1923-iųjų Londonas. Kavinėse sėdi prašmatniai išsipustę vyrai ir moterys, prie vakarinės arbatėlės ar kokio kokteilio smilksta cigaretės, fone groja The Savoy Orpheans. Visiškai netikėtai šioje melancholiško džiaugsmo atmosferoje persipina keturių žmonių likimai. Pirmoji ir pagrindinė - Dolė. Jauna kambarinė, išvykusi iš provincijos į Londoną ieškoti vietos po šia saule. Ji dirba išskirtiniame, garsiame viešbutyje ir svajoja vieną dieną išgarsėti. Sekmadieniais su drauge ji eina šokti, pamiršdama visas savo negandas. Dolė tikra svajoklė, tad visai nenuostabu, kad vieną itin lietingą dieną netyčia atsitrenkia į Perį, jauną vaikiną, sužeistą Pirmojo pasaulinio karo metu ir trokštantį tapti garsiu kompozitoriumi. Jiems susidūrus, iš Perio rankų iškrinta šūsnis lapų su natomis, kuriuos Dolė išsaugo nė nenutuokdama, kad tai jai nuties kelią į kitokį gyvenimą. O tuo keliu ją ves Perio sesuo, tikra scenos pažiba Loreta May. Tačiau ar įžengus į kitokį gyvenimą praeitis nebeegzistuoja? Dolė į Londoną atsivežė ne vieną paslaptį. Ji paliko savo mylimąjį Tedį, kuris iš Pirmojo pasaulinio karo grįžo sužalotas, praradęs atmintį, visiškai pamiršęs, kaip jiedu mylėjo vienas kitą ir kiek bendrų ateities planų sugriuvo. Visų likimus suluošino karas. Ar įmanoma po jo atsigauti? Ar trumpi, smagūs pabėgimai pasišokti gali pavirsti tavo kasdienybe, jei esi paprasta kambarinė, kurios niekas, šiukštu, negali pastebėti?

Regis, paprasta, banali istorija, kurioje persipina meilė ir karo nuoskaudos. Tačiau tai ne visai tiesa. Ši istorija apie viltį surinkti gyvenimo šukes ir pasistatyti iš jų sau ateitį. Ją skaitant girdi tą 20-ųjų muziką, jauti tą svaiginančią atmosferą, kartais net atrodo, kad užuodi prabangius kvepalus ir akys merkiasi nuo akinančių scenos šviesų. Tuometiniame Londone gyveno labai daug jaunų merginų, svajojusių užlipti ant scenos. Jos taupydavo paskutinius pinigus, kad tik galėtų išvysti savo mylimąsias žvaigždes, užvirdavo įnirtinga kova tarp norinčiųjų patekti į salę. Vykdavo perklausos, jų metu prodiuseriai ieškodavo „Choro mergaičių“, kurios dainuodavo kartu su žvaigždėmis. Kartais pasisekdavo ir kuri nors choro mergaitė pati sužibėdavo ne scenos pakraštyje, o priekyje.

Knygos pabaigoje yra pridėti ir autorės komentarai, pasakojimas, kaip ši istorija buvo parašyta. Viskas iki smulkiausių detalių išnagrinėta, vartyti archyvai, skaityti to meto laikraščiai, domėtasi to laiko moterų likimais. Paminėta nemažai to laikmečio garsių dizainerių, scenos žvaigždžių, pridėtas netgi dainų sąrašas, kurių rašytoja klausėsi, kurdama šią istoriją. Įdomiausia tai, kad pačios dramatiškiausios vietos ir yra tikros istorijos. Bet juk toks gyvenimas ir yra, negi ne?

Deja, šios airių rašytojos knygų į lietuvių kalbą išversta nėra, bet visai rekomenduoju netyčia kur aptikus perskaityti. Visiškai netikėta, maloni pažintis su prieš tai negirdėta autore. Tai nėra kažkoks daug klausimų keliantis veikalas, tačiau gražus, įkvepiantis pasakojimas, kai norisi kažko lengvesnio, bet ne visai bukinančio. Sužinojau keletą įdomių dalykėlių apie aprašytą laikmetį, kurį laiką gyvenau Dolės gyvenimą ir vis norėdavau pagauti minutėlę paskaityti.

Dar viena įdomi citata: "... it seems to me that children are like marriages. They are often better imagined than experienced." (p. 120)

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: William Morrow, 2016.

Knygos autorė: Hazel Gaynor

(nuotr. iš: https://www.leinsterleader.ie/news/features/274637/best-selling-hazel-gaynor-talks-fairy-hoaxes-in-new-book.html)

Jaroslavas Melnikas „Rojalio kambarys“

Įsivaizduokite, gyvenate išpuoselėtuose namuose, ten jums gera ir jauku, turite net kelis savo nuosavus kambarius, kur galite tyliai ir ramiai pabūti su savimi, o gal pagroti ar tapyti. Staiga vieną rytą pabundate ir jūsų ramybės priebėga dingsta, jūsų kambarys išnykęs. O gal jo ir nebuvo...? Gal visa tai buvo sapnas? Arba, jeigu žinotumėte artimųjų tikslią mirties datą? Jeigu kasnakt užklystumėte į keistą kino teatrą žiūrėti filmą, kuris niekada nesibaigia? Kuris ištrina ribas tarp jūsų gyvenimo ir filmo herojės? Jeigu kažkas jums karts nuo karto vis atsiųstų laišką su trimis pasirinkimais, kurie lemtų ne tik jūsų paties, bet ir artimųjų gyvenimą? Jeigu pasirinktum mirtį? O jei ne savo?

Labiausiai mėgstu tokią prozą, kur realybė švelniai persipina su sapnu. Kur lyg ir viskas įmanoma, tačiau kasdienybė ir buitis neleidžia įsisapnuoti. Daugiasluoksnę prozą, giliai įsirėžiančią į atmintį ir žadinančią vidinį parimusį mąstytoją: „O tikrai... Kas būtų, jeigu..?" Šiuose apsakymuose ir apysakose daiktiškasis, materialusis pasaulis yra klausiamas, ar iš tiesų egzistuoja, ar iš tiesų jis yra toks svarbus ir kas būtų, jei tai, kas mums svarbu, staiga išnyktų be pėdsako?

Atsakanti literatūra yra geras sutvėrimas, tačiau klausianti yra dar geresnis. Kai literatūra klausia, tu imi ieškoti atsakymo savyje, mėsinėti savą sielą ir gali tuose kloduose tiek daug atrasti... „Rojalio kambarys“ yra viena tų knygų, kuriai reikia laiko pasiekti skaitytoją. Kurią nešiojiesi mintyse, nejučiomis ją prisimeni ir įvertini (o gal ir įsivertini) tik vėliau. Skaitant Jaroslavo Melniko kūrybą atmosfera dažnai būna tokia specifinė, gal kiek niūroka, tačiau perskaičius visa tai išsigrynina į tuos tikruosius klausimus.

Nors praėjusiais metais skaityta „Anoreksija“ tapo prasčiausia skaityta knyga ir ją prilyginau seksizmo vadovėliui pradedajnčiajam, „Rojalio kambarys“ rašytoją man išteisino. Esu toks žmogus, kuris nepasiduoda ir bando suprasti, išteisinti tai, kas man nepatinka. Jaroslavas Melnikas su šia knyga išteisintas! Ar ilgam? Nežinia. Nepasiduosiu, nes šiaip ar taip lentynoje dar tyliai mane kviečia „Maša, arba Postfašizmas“.

Geri apsakymai ir apysakos. Rekomenduoju mėgstantiems giliau pasikapstyti, neplaukiojantiems paviršiuje.

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Knygos autorius: Jaroslavas Melnikas (g. 1959 m., vasario 6 d., Smygoje, Ukrainoje)

(nuotr. iš: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-12-11-jaroslavas-melnikas-tik-tiesa-gali-padaryti-zmogu-zmogumi/111164)

Lina Ever „Ruduo Berlyne“

Tikriausiai jau sudėtinga būtų rasti žmogų, kurio vienaip ar kitaip, tiesiogiai ar ne visai, nebūtų pasiekusi emigracija. Vieni išvyksta ieškoti geresnio uždarbio, kiti tampa meilės emigrantais, o treti, galbūt, kaip šios knygos herojė, bėga nuo savo praeities. Klaudija atvyksta į Berlyną, kuriame pradeda kurti savo gyvenimą kone nuo pamatų. Vysčiusi savo verslą Lietuvoje, Berlyne ji dirba padavėja, kartais turguje bando parduoti savo kurtus papuošalus. Būtent ten ji netikėtai sutinka Štefaną, kuris jos gyvenimą sutrikdo dar labiau, atverdamas plačius Berlyno horizontus... Bet ar nuo praeities taip lengva pabėgti?

„Vis dar buvo kaip kempinė, sugerdavo viską, ką išvysdavo. Jos meniška siela dar nenutuokė, koks koliažas susidėlios iš tų reginių ir vaizdų, bet ji dar niekada gyvenime nesijautė tokia laisva ir pakylėta. Kol kas ji tiksliai neįvardytų savo jausmų – baimė ir džiaugsmas, nepasitikėjimas savim ir netikėtai peržengiamos įprastos ribos, skaudi patirtis ir vaikiškas atvirumas naujovėms, gniuždantys prisiminimai ir su jais nieko bendro neturinčios dabarties akimirkos.“

Kaip tyčia šią knygą pasiėmiau skaityti tarpušvenčiu, kai šalia kalbasi ar žiūri televizorių artimieji, tačiau vis tiek norisi skaityti. Tame šurmulyje ši knyga buvo kaip tik. Saldus, gal ir banalokas romanas, su šiek tiek „Kobra 11“ prieskonių. Knygoje paliesta svarbi tema – psichologinis ir fizinis smurtas šeimoje ir aplinkinių abejingumas. Juk ne vienąkart teko girdėti istoriją, kai moteris ar su vaikais, ar viena, turi bėgti nuo smurtaujančio vyro, nes kitos išeities, regis, nėra. Klaudija irgi pabėgo. Pradeda save kurti iš naujo, tačiau praeitis vis garsiai alsuoja už kampo ir tik laiko klausimas – kada ją pagriebs? Šioje knygoje man įstrigo vienas momentas, kuris labai gerai iliustruoja vis dar iškreiptą mąstymą. Klaudijos motina netiki Klaudija, ji mano, kad dukra tik išsigalvoja, jog jos vyras smurtauja. Juk jis tvarkingas, gražus, smailialiežuvis vyrukas. Negi jis ims elgtis taip žiauriai? Tokį vyrą moteris paliko, na, kam čia bėgti?

Tai viena tų istorijų, kur negali pasakyti nei kažko ypatingo, nei kažko ypatingai blogo. Sunkiasvorės literatūros gerbėjams jos tikrai nerekomenduosi, tačiau mėgstantiems lengvesnius pasiskaitymus su šiokiu tokiu paskatinimu pamąstyti – tiks.

ĮSPĖJIMAS! Perskaičius šią knygą norisi iškart aplankyti tą gyvybingąjį margaspalvį Berlyną.

Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2015.

Knygos autorė: Lina Ever (g. 1970 m. Panevėžyje, Lietuvoje)

(nuotr. iš: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/lina-ever-bugnuok-jam-mazasis-oskarai-286-496892)

2019-aisiais skaičiau...

Po labai ilgos pertraukos ir tylos mėnesių tariu jums labas! 2019-ieji prabėgo itin greitai ir nepastebimai. Mūzos, padėdavusios rašyti buvo išsilaksčiusios į visas keturias puses, keletą knygų bandžiau apžvelgti kelissyk, bet taip ir nepavyko. Regis, visiškai netenkino galutinis rezultatas. Tyliai nėriausi iš senosios savo odos, tikiuosi, gal ir senojo savo apžvalgų stiliaus, kuris tikrai ne visuomet mane džiugino. Grįžtu prisipildžiusi naujų minčių.

Pagalvojau, kad grįžti pirmosiomis 2020-ųjų dienomis su praėjusių metų apžvalga labai simboliška. Nors daugybės knygų ir neapžvelgiau, tačiau skaičiau lyg ir nemažai. Mano Goodreads tikslas buvo 45 knygos. Jo nepasiekiau, perskaičiau 39... Ir visai dėl to nesisieloju, nes supratau, kad lenktynės nei su savim pačia, nei juolab su kažkuo kitu yra visiškai ne man. Užteks tų gražbylysčių.

Geriausios 2019 metais perskaitytos knygos (arba knygos, kurias įvertinau 5 žvaigždutėmis):

1. Austė Giedra „Siera“. Švelniai bohemiška, kitokia, poetiška.
2. Svetlana Aleksijevič „Černobylio malda“. Supurtanti patogų pasaulį ir verta, kad kiekvienas ją perskaitytų.
3. Madeline Miller „Kirkė“. Apie dieviškai žmogišką ramybę ir stiprybę. Apie dieviškai paprastą būtį. Net pavydžiu žmonėms, kurie ją dar tik skaitys. Kirkė užvaldo ir mintis, ir širdį.
4. Susannah Cahalan „Liepsnojančios smegenys“. Apie tai, kas svarbu ir apie ką būtina kalbėti. Tikra istorija iš pirmų lūpų apie beprotybės mėnesį.
5. Viktorija Daujotytė, Marijus Šidlauskas „Vartai į abi puses“. Apie būtį ir buitį. Šioje knygoje Marijus Šidlauskas laiškais kalbina Viktoriją Daujotytę. Net sunku patikėti, kad šioje knygoje slypi viskas: nuoširdumas, tikrumas, Lietuva, kultūra, literatūra... Kone viskas, ką kartais reikia pačiam sau priminti.
6. Alessandro Baricco „Misteris Gvynas“. Nuostabi istorija, kuri sugrąžina skaitytoją namo.

Ir galiausiai knygos, kurios paliko neigiamą įspūdį ir liko įvertintos 1 žvaigždute:

1. Francois Lelord „Kaip Hektoras laimės ieškojo“. Per daug akivaizdu, kur ta laimė slepiasi ir vis dar sunku suvokti tokių knygų skaitymo prasmę.
2. Pablo Neruda „Poezija“. Poezija, kuri su mano širdimi nesusišaukė. Gal ne laiku?
3. Antanas Škėma „Izaokas“. Kad ir kaip myliu "Baltą drobulę", su Izaoku prasilenkėm. Šlykštoka knyga. Arba ne laiku.
4. Jaroslavas Melnikas „Anoreksija. 22 apsakymai“. Skaičiau antrąkart, nes turėjau parašyti darbą. Pasirodo, nei knyga, nei požiūris į ją, per porą metų nepasikeičia. Tikras seksizmo vadovėlis pradedančiajam. Vis dar sunku suvokti, kaip įmanoma į vieną ploną knygelę prikišti tiek seksizmo. Gal kada pasidalinsiu pastebėjimais, kuriuos surašiauu rašto darbe.

Taigi pagaliau su Naujaisiais metais! Linkiu skaitingų metų! Tegu jie būna kupini ypatingų atradimų knygų pasaulyje!

Austė Giedra „Siera“

Šią knygą pamačiau bibliotekoje, užteko atsiversti pirmą pasitaikiusį puslapį ir supratau, kad būtinai turiu ją pasiimti. Labai keista, kad nieko apie šią knygą neteko girdėti, niekur jos matyti, nors išleista 2018 metais. Vos pradėjus skaityti, pamilau šią knygą, seniai širdis bespurdėjo, knygoje randant tiek pažįstamos savęs, savo kai kurių pamąstymų ar patirčių, kad regis, lyg pati būčiau šią knygą susapnavusi. Su šia knyga įvyko tai: „Susipažinom akimirksniu, kaip susipažįsta artimos sielos...“

Net nežinau į kokius rėmus reiktų įsprausti šią knygą, bandant apie ją papasakoti. Šioje knygoje rasite 13 skyrelių, kurie visi tiek pat panašūs, kiek skirtingi. O visa sukasi apie merginą nuo paauglystės laikų iki dvidešimt vienerių, mergina tokia ne iš kelmo spirta, keliauja, rodos, bet kur, vos tik įgrįsta ta pati aplinka. Atsiduria Belgijoje, Anglijoje, Italijoje. Šoka naktiniuose klubuose ir bendrauja su kitomis šokėjomis, taupo pinigus vaidybos studijoms Vilniuje. Regis, nieko nuostabaus, nieko naujo, bet vos pradėjusi skaityti įsimylėjau kalbą, palyginimus, poetinį žodžių žaismą. Netgi savistatą ir savidestrukciją.

Tai sielos atsišaukimas sakiniuose. Būna knygų, kurios įkvepia ir ši – būtent tokia. Su bohemiškais prieskoniais, kitokiu žvilgsniu į pasaulį, kitokia pasaulio pajauta.

„Naktimis rašydavau, tačiau tai nebuvo panašu nei į įnirtingą kovą su savimi, nei į aklą mūšį su pasauliu. Tebesu kitoje sienos pusėje, įvykiai atsikartoja, veidai mano veidu praslenka lyg šešėliai, palikdami atsuktą nugarą krentančio pasaulio varžtams. Kiekvienas žemės tinklas pažadina kitas paslaptis, skirtingus pulsavimus, jie kai kada panašūs, kai kada parbloškiantys veidu į smėlį, tačiau niekada nepriverčiantys mirtinai išsigąsti savęs.“

Esu iš tų, kurie dievina lietuvių literatūrą ir širdis labiausiai prie jos linksta. Daugelis baidosi lietuvių autorių kūrinių dėl slegiančios atmosferos, virkavimų, skundų ir rūpintojėlio pozos. Tačiau aš labiau prisibijau imti šiuolaikinius lietuvių autorius, nes pastebiu, kad kartais labai norisi išsišokti, parašyti tai, ko pats neišjauti, kad būtų kuo įmantriau, parodyti, kiek autorių, kur skaitei, tačiau tai dažnai būna nenatūralu, pritempta ir palieka kartėlį. Šįkart, su „Siera“ buvo atvirkščiai – labai graži kalba, kurios joks vertimas neatstotų, primena dienoraštį, tačiau turtingą įdomių apmąstymų. Kadangi kabliuką sugavau, teks domėtis ir laukti, galbūt kada pasirodysiančios kitos šios autorės knygos. Kai siela atsišaukia...

Rekomenduoju tiems, kuriems patiko Mariaus Povilo Elijaus Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“, kažkodėl esu įsitikinusi, kad ir „Siera“ patiks.

Kitos dėmesio vertos citatos:
„Akimirkos išnyksta, lieka tik atmintis – ir ar ne ji yra laikas? Kartūs prisiminimai brangesni dėl neišdildomos galios, leidžia mums paaugti kaip medžiams miško tankmėje ir, kaip jiems saulė suteikia šuolį link dangaus, taip skausmas mumyse išraižo raukšles veide, į jas žiūrint vėliau sakoma – tikiu jo gyvenimu, tikiu jo balsu, nes jo skausmas tiesai akis atvėrė.“

„...nešti skalbinius į rūsį, laukti kol iš jų išsiskalbs nesusipratimai ir praeitis.“

Mano vertinimas: 9/10.

Leidykla, išleidimo metai: Vaga, 2018.

Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“

„H beveik neprisiminė, kad buvo laisvas, ir nežinojo, ar ilgisi pačios laisvės, ar sugebėjimo prisiminti.“

„Auksinės šaknys“ – istorija apie dvi netikras seseris Efiją ir Esę, kurios gimsta skirtinguose Ganos kaimeliuose. Vieną lyg ir aplanko sėkmė, nuo kitos, deja, ji visiškai nusigręžia. Efija išteka už anglo ir gyvena Keip Kosto pilyje, o Esę įkalina tos pačios pilies požemiuose su kitais vergais ir vėliau išplukdo į Ameriką. Seserų gyvenimai labai skirtingi, tad skiriasi ir ištisų kartų likimai. Ir visa grandinė tęsiasi nuo XVIII a. iki mūsų dienų, tęsiasi, it domino kaladėlės griaudama gyvenimus vieną po kito.

Dar neteko skaityti tokios knygos, kurios pradžioje būtų nupieštas giminės medis, padedantis skaitytojui nepasiklysti tarp veikėjų giminystės ryšių bei vardų. Šeimų likimai ir visai skirtingi, ir kažkiek panašūs. Tiek vieną šeimą, tiek kitą jungia praeitis ir juodas pakabukas, vienintelis tikras, apčiuopiamas prisiminimas iš praėjusio gyvenimo, kuris nebeįmanomas. Skaitant šią istoriją vis prisimindavau „Šimtą metų vienatvės“, kurioje, nors ir kitomis aplinkybėmis, tačiau kartų likimai buvo vingiuoti, vienų tragiški, kitų mažiau, tačiau tiek vieną, tiek kitą knygą jungia vienatvė ir šeimos tragedija. „...kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip.“ Taip rašė Tolstojus, tačiau manau, kad šią citatą galima pritaikyti ir šiai knygai, ir tikriausiai daugelio iš mūsų giminės medžiams. Kad ir koks tas giminės medis būtų, jame tikriausiai gausu visokiausių patirčių, įvairiausių gyvenimų karolių. Vieni gyveno laimingą gyvenimą, džiaugdamiesi tomis galimybėmis, kurias gaudavo, kitų gyvenimas baigėsi tragiškai ar netikėtai. Ir vis tiek kartos kaip upės, kartais ima ir suteka į tą pačią pasaulio jūrą. Ir, regis, nieko nepakeisi, tikriausiai, tai nepakeičiama ir taip lemta, o kartais gal ir visai ne.

„ – Baltojo žmogaus dievas toks pats, koks ir baltasis žmogus. Jis galvoja, kad yra vienintelis dievas, kaip ir baltasis galvoja, kad yra vienintelis žmogus.“

Skaitant šią istoriją vis galvojau, kad galbūt man pasisekė gimti tokiu laiku, tokioje vietoje. Kaskart knygos veikėjams susidūrus su baisiu žeminimu, nepelnyta neapykanta, pagalvodavau, ką turėjo jausti tie žmonės. Kaip galbūt dažnai jų mintyse kirbėdavo klausimas: „Kodėl?“. Juk tiek baltasis, tiek juodaodis žmogus turi tas pačias kūno dalis, jaučia tuos pačius jausmus, tačiau vieniems teko kentėti labiau ir kęsti pažeminimus, negalint net pasilikti savo gimtuosiuose namuose, o kartais negalint į juos net ir sugrįžti kažko aplankyti.

Knygą perskaičiau gan greitai, be didesnių pertraukų. Rekomenduoju žiemos skaitiniams. Įdomi, įtraukianti istorija, kartkartėmis priverčianti pasibjaurėti, supykti, kartais, regis, fiziškai sudurianti širdį. Tačiau pirmiausia ji yra apie žmogiškumą, tavo, mano, pusbrolio ar kaimyno.

„Dabar žiūrint į močiutės rankas, buvo neįmanoma atskirti, kur randai, o kur raukšlės. Visas moters kūno kraštovaizdis virtęs griuvėsiais: jauna moteris nuversta, liko štai kas.“

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorė: Yaa Gasi (g. 1989 m., Mamponge, Ganoje)

(nuotr. iš https://www.americanacademy.de/person/yaa-gyasi/)

Emma Donoghue „Stebuklas“

„Stebuklas“ – antroji šios airių rašytojos knyga, kurią skaičiau. Pirmoji, žinoma, buvo niūrusis „Kambarys“, sudrebinęs tikriausiai ne vieno skaitytojo mintis. Ir nors skaičiau tik dvi knygas, darosi akivaizdu, kad autorė išsiskiria nagrinėjamomis temomis, nors knygos ir skirtingos, tačiau jas jungia bjauriomis, neįprastomis sąlygomis augantys vaikai, jų santykis su tėvais, išskirtinis požiūris į pasaulį. O dar labiau kaskart intriguoja tai, kad knygos parašytos remiantis tikromis istorijomis.

Stebuklingoji istorija skaitytoją nukelia į 19-ojo amžiaus centrinės Airijos lygumas. Į kažkokį užmirštą kaimelį atvyksta anglė slaugė Libė, kuriai patikėta užduotis stebėti neįprastą atvejį – stebuklingą vienuolikmetę Aną, kuri jau keturis mėnesius nieko nevalgė ir minta, kaip ji pati sako, dangaus mana. Libė į tai žiūri įtartinai ir iškart pasiruošia demaskuoti šitą apgavystę, tačiau viskas daug painiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ana fanatiškai tikinti mergaitė, vietoje žaislų sauganti dėžutę su Šventųjų paveikslėliais, įvairiais keistais daiktais. Ji kasdien po keliasdešimt kartų kartoja tą pačią maldelę, jos sveikata vis prastėja, tačiau Ana nepasiduoda ir net nepažvelgia į maistą. Kokia viso to paslaptis? Ar tikrai vienuolikmetei mergaitei užtenka tik kelių lašų vandens, kad ji išgyventų? O gal ji tikrai minta dangaus mana?

„Tik šitoje šalyje gali ateiti į galvą deginti vandenį.“

Kiek toli gali nuvesti žmogų fanatiškas tikėjimas? Kokiais žodžiais pasakyti tiesą, jei tavęs negirdi tie, kuriems tu atsiveri, tie, kurie turėtų visomis išgalėmis stengtis tave apsaugoti?

Kiekvienoje situacijoje būna kelios pusės, ir sveikai bei sąžiningai į situaciją pažvelgsi tik tada, kai pabandysi suvokti visas puses, tų pusių motyvus. Nors ir kaip pikta ant Anos tėvų, jų kurtumo savo vienintelės dukrelės atžvilgiu, tačiau tai vyko niūriais 1859 metais, kai tame kaimelyje tikėjimas Dievu ir fėjomis, pačiais keisčiausiais prietarais buvo jų kasdienybė. Kai žmonės augo tamsoje, nelabai įsivaizdavo, koks pasaulis dar galėtų būti, kai gyvenant kaimelio bendruomenėje, labai svarbu buvo išlaikyti dorą, darnų, stiprų šeimos paveikslą, nepaisant to, kad šeima viduje pūva. O štai Libė yra nuostabi pagrindinė herojė. Ryžtinga, kritišku žvilgsniu žvelgianti į pasaulį, moteris. Anei pasisekė, kad sutiko Libę, tačiau kiek daug tokių istorijų baigėsi itin tragiškai? Šiuo metu galima tik spėlioti.

Tokios istorijos primena vieną svarbią tiesą - būtina galvoti savo galva, būtina viską pasverti, neleisti sau pulti į vieną ar kitą kraštutinumą, nes galiausiai vis tiek lauks pražūtis.

Rekomenduoju. Tikrai neprastai sukurta istorija, sukelianti begales jausmų, nuo pasišlykštėjimo iki palengvėjimo, nuo užuojautos iki noro supurtyti vieną ar kitą veikėją. Tai nėra įprastas pasakojimas apie blogio ir gėrio kovą. Tai pasakojimas apie naivumą ir kritiško mąstymo galią.

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorė:Emma Donoghue (g. 1969 m. spalio 24 d., Dubline, Airijoje)

(nuotr. iš https://www.emmadonoghue.com/emma-donoghue.html)