2012 m. liepos 1 d., sekmadienis

Svetimas. Krytis

Knygos aprašymas : "Knygą sudaro du vieno žymiausių XX a. rašytojų humanistų ir egzistencializmo filosofų A. Kamiu (1913 - 1960) romanai ir kalbos, pasakytos 1957 m. Švedijoje Nobelio premijos gavimo proga. Romane "Svetimas" (1942) pagrindinio herojaus Merso paveikslu rašytojas atskleidžia žmogaus egzistencijos absurdiškumą, jo vienišumą priešiškame pasaulyje. "Krytis" (1956) - bene sudėtingiausias ir prieštaringiausias rašytojo romanas. Jis sukomponuotas tarsi dialogo forma, nors iš esmės tai monologas - išpažintis, tarpais pertraukiama kreipimosi į tylintį klausytoją. Garsus Paryžiaus advokatas Klamansas prisipažįsta esąs niekšas ir renkasi dviprasmišką atgailaujančio teisėjo egzistenciją. Per panieką žmonėms Klamansas pamažu sunaikina save kaip asmenybę."

Mano nuomonė apie šią knygą: Pastaruoju metu, prisipažinsiu, aplankė mane kažkoks neskaitymo laikotarpis. Tiesiog negaliu susikaupti. Negaliu skaityti. Nors, rodos, po truputį tai praeina. Šią Kamiu knygą skaičiau neįtikėtinai ilgai (vertinant mano supratimu) - beveik visą mėnesį. Ir toli gražu, netvirtinu, kad buvo taip nuobodu skaityti. Priešingai - mėgavausi. Tik po mažą kąsnelį. Pirmojo romano "Svetimo" man patiko pirmoji pusė. Taip jaukiai prasidėjęs pasakojimas leido atsipalaiduoti, tačiau antroji pusė vertė mąstyti, ypač klausiau savęs: "O kaip aš elgčiausi?" Ir galvojau galvojau... Priėjau tokią išvadą, kad Merso poelgis man sunkiai suvokiamas. Ar buvo verta? Perskaičius šį kūrinį pagalvojau, jog kartais pasaulis (ar vertėtų sakyti, visuomenė) atrodo toks priešiškas ir netgi antžmogiškas... Dabar aprašinėjant supratau, kad šiam romanui apibūdinti tiktų būsena: "Šauki šauki ir niekas tavęs negirdi." Gaila, tačiau, bent jau aš, labai dažnai taip jaučiuosi... Tačiau, kad ir kaip man pačiai būtų keista, labiau patiko antrasis kūrinys "Krytis". Pagaliau istorija apie krytį iš "aukšto", o ne atvirkščiai. Nejaugi reikia labai žemai kristi, jog suvoktum save? Juk taip sunku pripažinti savąjį "AŠ" ar tiesiog meilę sau. Nors tai taip akivaizdu... Klamansas tai sugebėjo tik po nemalonių nutikimų, tik "kritęs". Nors tas krytis mano akimis atrodo net kiek dirbtinis. Noriu pasakyti, nukrito tik iš visuomenės primetamų normų, aukštumų rėmo. Ir tik nukritęs tapo panašesnis į žmogų. Dar kartą įsitikinau, jog pinigai, gera padėtis "visuomenėje" dar nėra laimė... Tai tik tuštybė, kurioje skendėdamas nepasieksi pilnatvės. Bet kartu tenka pripažinti ir tai, kad šiandien neturėdamas pinigų kišenėje, taip pat nesijausi laimingas. Ypač tuo įsitikinau pradėjusi savarankišką gyvenimą. Ir apibendrinant noriu pasakyti, jog knyga gera. Suteikianti peno apmąstymams, reikalaujanti susikaupimo.

Mano vertinimas : "Svetimas" - 8. "Krytis" - 9. Taigi, visa knyga 9/10.

Pieštukas užkliuvo : "Vienintelis menininkas realistas būtų Dievas, jei jis yra. Kiti menininkai jokiu būdu nebus ištikimi realybei."

"Krytis":

"Kai dėl savo profesijos ar iš pašaukimo daug mąstai apie žmogaus prigimtį, kartais pasijunti besiilgįs primatų. Tie bent neturi slaptų minčių."

"Toks jau yra žmogus, mielas pone, toji dviveidė esybė : jinai myli, tik mylėdama save."

"Jūs žinote, kas yra žavesys? Gebėti pajusti, kaip tau sako "taip", nors tu ničnieko neklausei."

"Vieni šaukia: "Mylėk mane!" Kiti: "Nemylėk manęs!" O tam tikra žmonių padermė, pati blogiausia ir nelaimingiausia, reikalauja: "Nemylėk manęs, bet būk ištikimas!"


2 komentarai:

  1. Man irgi labiau ,,Krytis'' patiko :) Bet šiaip abu geri.

    AtsakytiPanaikinti