2013 m. kovo 21 d., ketvirtadienis

pagyvenusio vyro pagundos

Knygos aprašymas : "Nauja ketvirtojo poezijos rinkinio forma liudija naują eilių skambesį ir naujas idėjas. Siekdamas išmėginti įvairius rašymo metodus, eilėraštį jungdamas su fotografija, kūrybiniame lygmenyje eksperimentuodamas įvairiomis temomis, poezijoje Sigitas Parulskis išlaiko ironišką, savitą filosofišką poziciją.

„Manyčiau, Sigito Parulskio eilėraštis atsiranda labiau iš tuštumos ir nerimo, kaip pilnatvės ir ramybės siekiamybė. Iš tiesos, tikrumo ilgesio.“

Aidas Marčėnas "


Mano nuomonė apie šią knygą : Eilėraščiai tokie...vyriški. Stiprūs ir gana gilūs. Sunku suvokti perskaičius kartą, vis norisi mestelt akį dar kartą ir ieškot, ką praėjusįjį praleidai. Kai kurie užgula savo svoriu ir sunkiai paleidžia. Ypač eilėraštis "Valymas". Dažnai jaučiuosi panašiai. Lyg negalėdama nusivalyti to, kas nešvariausia - sielos, savęs. Susižymėjau bene visą knygutę. Linksmybių čia nė su žiburiu nerasi. Na, nebent eilėraštis "Voveraitės" vienas lengvesnių, o kiti sunkūs. Sunkūs prasmėmis. Sunkūs mintimis, kurias sukelia. Rinkinys "Pagyvenusio vyro pagundos" man patiko labiau už "Marmurinis šuo". Bet kokiu atveju, pripažįstu ir su pasimėgavimu skaitau S. Parulskio poeziją.


Mano vertinimas : 9/10

Pieštukas užkliuvo:

"valymas"

moteris valosi makiažą, atidžiai
pašlakstydama vatelę
skysčiu, kvepiančiu mirtina nuodėme
ir paskutiniu bučiniu
paskui eina miegoti, pasikeitusi
sapnai minkšti ir
šviesūs kaip vatelė, kvepiantys
obuoliais ir rasota žole


vyras įeina
į jos valdas, bijodamas paliesti
draudžiamą ir
būti paverstas varle, žiurke
ar driežu
kilnoja buteliukus, teptukus
tūteles, po truputį nervindamasis, jausdamas
kylantį apmaudą - kur, kur jis, kur
tas skudurėlis ar skystis
skirtas valyti sąmonei


ji, kodėl ji kiekvieną vakarą
gali vienu brūkštelėjimu nusivalyti
veidą, o man
o kaip gi aš
ir aš norėčiau nusivalyti, nusigremžti
pradėt kiekvieną dieną iš pradžių
kur po velnių, kur
su kuo nuvalyti tai, kas esu






"poezija"

"nemėgstu eilėraščių apie poeziją
bjauri tautologija

poezijos dievas, kuriuo
niekas nebetiki, nebelanko jam pastatytų šventyklų
dievas, gyvenantis anapus gėrio ir blogio, sulaukęs
pabaigos anksčiau, nei jo paties sukurtas pasaulis
vis dar beviltiškai mėginantis prisikelti
iš žodžių pelenų, kas kartą beviltiškai mirštantis
popieriaus įkapėse

o ką sakiau -
nemėgstu eilių apie poeziją "

Su pasauline poezijos diena! Aplankykit šiandien ta proga poezijos dievą.:)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą