2014 m. sausio 2 d., ketvirtadienis

Karavanų lopšinės.

Knygos aprašymas:" Ilzės Butkutės eilėraščiai šneka gryna poezijos kalba ir ištaria tai, kas nepasakoma kitaip, ką gali ištarti būtent poezija. Įžvalgos ir atvertys čia randasi iš vaizdinių, kuriuos sukelia tarsi nevaržomas, tačiau vidinės formos tiksliai suvaldytas metaforų srautas. Galingas srautas žodžių, praaugančių savo reikšmes. Itin intensyvi, prisodrinta, daiktiška ir konkreti kalba yra pavydėtinai skaidri ir tiksli. Grakšti, tykojanti poetinio žodžio eigastis leidžia užklupti skaitytoją nepasiruošusį – jis juk labiausiai ir laukia būti apgautas ir pagautas." Antanas A.

Mano nuomonė apie šią knygą: Jau seniai teko pastebėti šią moterį. Jos įrašai visada įdomūs ir keliantys susižavėjimą, tad labai norėjosi paskaityti ir poezijos rinkinį. Ir vualia! Jis visai netikėtai man pakliuvo į rankas. Eilėse jaučiamas moteriškumas, ypač prisimenu eilėraštį "Trafaretai: giminaitės", jausmingumas, švelnumas, eilėraščiai pulsuoja fantazija ir intelektualumu. Norisi paskaityti dar šios moters kūrybos, nes čia vienas tų atvejų, kai pirma susižavėjau visai ne jos kūryba, o grynai ja pačia, atradusi facebook'e. Labai džiaugiuosi tokiu atsitiktinumu. Nors juk niekas nevyksta šiaip sau. :> O va, šį rinkinį drįstu ir rekomenduoti.

Mano vertinimas : 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

Trafaretai: giminaitės

Kartais netyčia jos grobdavo vyrus –
neliesdamos pirštais, neleisdamos juoko
per lauką, nusukusios galvas į kairę,
žinodamos – grobį belieka užkasti.

Kartais jos darė tai tyčia, išskyrus
klajūnų gentis – savo seseris tuokė
su vyrais, kurie niekada nesidairė,
kurie ir duris tepažįsta kaip skląstį.

Sako, jos būdavo tylios meilužės –
nuleidusios galvas išnešdavo laiką,
nešiotą ant rankų, tačiau neišleistą –
jo vaikščioti vaikiškai niekas nemokė.

Sklinda gandai, kad į vyro drabužį
įsiūdavo kvapą, kurio neatlaikę
jie rengės nuogai, ir sakydavo, keista –
atrodo, lyg vyčiausi sužeistą lokį –

lokį, įsiutusį alkaną žvėrį –
palikusį miegančią kliedesio irštvą –
prairusiu kailiu, prairusia siela –
atrodo, lyg vyčiausi jį palei upę.

Vyrai sapnuodavo, žemę atvėrę –
bet nemigos geizeriai visa pamiršta.
Ir niekas nesakė – tai gera, tai miela.
Tik alsiai tylėjo, tarp fiordų suklupę.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą