2014 m. spalio 24 d., penktadienis

Šiukšlyno žmonės.

Knygos aprašymas: "Romanas parašytas, kai šiukšlyno žmonės visuomenei nerūpėjo, kai jie tik būrėsi, kai apie didžiuosius Lietuvos šiukšlynus dar tik dygo ištisos gyvenvietės, dar tuomet, kai išmestas atliekas – metalą, elektroninius prietaisus, nurašytus miltus, kruopas, cukrų – valdė mafija.
Romanas – apnuoginta tikrovė, sudėtingi šiukšlyno vaikų Gustės ir Mato likimai."

Mano nuomonė apie šią knygą: Mano lentynoje ji dūlėjo jau ne vienerius metus. Greitu metu net neplanavau jos perskaityti, bet visai netyčia pasiėmiau ją su savim į traukinį, galvoju, vis šis tas. Atsiverčiau ir nuo pat pirmų puslapių įsitraukiau į tą tragišką dviejų vaikų istoriją. Vos pradėjusi skaityti, nujaučiau, kur visa istorija turėtų pakrypti. Ir visą knygą neapleido nuspėjamumas. Rodos, kažkas įvyksta ir iškart nujauti, koks atoveiksmis laukia. Bet netgi nepaisant šito, skaityti buvo labai įdomu.Priverčia susimąstyti apie undergroundą. Apie tai, ko paprastai nepastebi žmogus, gyvenantis jaukų gyvenimą jaukiame bute. Parodo, koks gyvenimas yra įvairus, koks likimas kartais būna žiaurus, net jei ir stengiesi ir kabiniesi į gyvenimą, kaip galima tvirčiau. Kaip, vis dėlto sunku mylėti, kai pats nebuvai mylimas. Ir ką reiškia tikra vienatvė susvetimėjusiame pasaulyje. Kiek daug iliuzijų žmonės prisikuria apie artimumą. Nors ši knyga man paliko tikrai gerą įspūdį, daug apmąstymų, noro atsisukti ir pažvelgti toliau, nei įpratau matyti, daugiau E. Malūko knygų neskaityčiau. Nenoriu sugadinti šio įspūdžio ir kažkodėl esu visiškai įsitikinusi, kad tai yra geriausia jo knyga. Ar "Šiukšlyno žmones" rekomenduočiau? Tikrai taip. Ar pati skaityčiau dar kartą? Galbūt.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Žmogui reikia žmogaus.
Bijodami vienatvės, mes ieškome sau poros, ieškome draugų, veržiamės į šurmulį...
Vienatvė - liga, nuo kurios nėra vaistų. Gydytis turi pats."

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą