2017 m. sausio 8 d., sekmadienis

Emma Donoghue "Kambarys"

Perskaičiau šią knygą vakar, tačiau vis dar sunkiai atgaunu vidinę ramybę. Ši knyga sukrečia, gerai pagriebia ir pakrato, kad paskui stovi išsižiojęs ir negali patikėti, kas su tavimi nutiko. Visą dieną galvoju nuo ko pradėti šį aprašymą, kaip perteikti tai, ką perskaičiau, ką pajaučiau. Paprastai tariant - ši knyga apie moterį, kurią pagrobia einant iš paskaitų ir uždaro sandariame kambaryje, kuriame nerasi net plyšio, ką bekalbėti apie viltį išsilaisvinti. Praėjus dviem metam nuo pagrobimo, seksualiai išnaudojama, mergina pagimdo kūdikį - berniuką, kuris ir tampa šios istorijos pasakotoju ir ašimi. Tame kambaryje moteris išgyvena septynerius savo gyvenimo metus, o berniukas nuo gimimo - penkerius. Sugalvojus puikų, nors ir kiek žiaurų, vaiko atžvilgiu, planą, jie išsigelbėja. Ir tuomet pasakojama apie adaptaciją gyvenime už Kambario durų - Anapus.
Šis siužeto papasakojimas neatskleidžia bemaž nieko, tai tik detalės, kurios nors ir yra svarbios, tačiau istorijos pagrindas - jausminis. Ką gali jausti berniukas, kuris gyvena mažame pasaulėlyje - Kambario dydžio? Iš esmės, jo pojūčiai panašūs, kaip kitų penkiamečių berniukų - jis kartais ožiuojasi, kartais žaidžia, kartais kažko nevalgo ar raukosi, nes jam tai neskanu, kartais nori žiūrėti televizorių visą dieną, jis garbina Dorą, kurią garbina daugelis kitų vaikų. Tačiau esminis skirtumas - Džekas niekuomet nebuvo lauke, jis mano, jog tai egzistuoja tik televizoriuje, jis mano, jog nėra kitų žmonių apart Mamos ir Pagrobėjo, kuris ateina naktimis, o Džekas tuo metu turi miegoti spintoje. Džekas tik girdi lovos girgždėjimą, skaičiuoja, kartais girgždesių būna beveik 300, kartais mažiau ir tada viskas nutyla. Paskui Senasis Nikas apsiauna batus ir išeina. Tuomet Mama Džeką pasiima pas save į lovą, kur jie apsikloja Pūkine ir miega. Džeko pasaulis - Kambarys ir Televizorius, kuriame rodo dalykus, kurių nėra Džeko realybėje. Ten jis mato ledus, medžius ir raudonas gražias sofas. Taigi, kaip tokiam vaikui "grįžti" į pasaulį už Kambario ribų? Juk jis tame pasaulyje nė nebuvęs. "Aš ne Kambaryje. Ar aš tebesu Aš?" . Visiškai natūralu, jog Džekui kyla toks klausimas, išties. Ar jis tebėra jis? Jis turi suvokti pasaulį beveik nuo nulio, mokytis vaikščioti apsiavęs, mokytis lipti laiptais ir pratintis prie saulės šviesos. Kaip jam suvokti, jog parduotuvėje jis negali užsimanęs pasiimti knygelės, nes už ją reikia mokėti? Juk tai nebe Kambarys... Tačiau skaičiau ir žavėjausi, kaip po truputį šis mažas žmogus prisitaikė prie pasaulio Anapus - už Kambario, nors jį dažnai ir prisimindamas."Kai buvau ketverių metų, maniau, kad viskas Televizoriuje yra tik Televizoriuje. Bet kai sukako penkeri, Mama pasakė man nemelą apie tai, kad daugelis vaizdų yra tikri, o Anapus viskas yra tikra. Dabar aš esu Anapus, bet pasirodo, kad daug kas čia nėra tikra."
Pagrobėjas - Senasis Nikas - ganėtinai vaikiška, nesubrendusi, serganti būtybė, mananti, jog viskas gali būti jo. Ir juk daug tokių žmonių realybėje, net nebūtinai pagrobėjų, tačiau ir vyrų, kurie muša savo žmonas ir laiko jas sava nuosavybe, kuria galima naudotis, kada tik prireikia.
Pradėjus skaityti erzino tai, jog pasakotojas tik penkiametis Džekas. Man trūko pačios motinos jausmų, vis slapčiomis tikėjausi, jog galbūt bus aprašyta ir jos pusė, tačiau to nebuvo. Žinoma, autorės pasirinkimas viską pateikti penkiamečio Džeko vardu suteikia istorijai daugiau dramatiškumo, kartais juoko pro ašaras.
Mama pati pameta save, neberanda savyje tos merginos, kokia ji buvo prieš ją pagrobiant. Ji pyksta ant viso pasaulio ir jai viskas atrodo neteisinga. Ji pavargsta ir nuo buvimo su vaiku visą laiką. Ir tai suvokiama, juk žmogiška norėti pabūti vienam su savo mintimis, nors kartais. "Žinau, tau reikia, kad būčiau tavo mama, bet man tuo pačiu metu reikia prisiminti, kaip būti savimi, o tai..." Žvelgti į Mamos jausmus skauda.
"Senelė sako, kad Mama galėtų nusivesti mane į zoologijos sodą, bet Mama sako, kad negali pakęsti narvų." Akivaizdu, jog gyvenimas Kambaryje sutraumuoja ir palieka gilius įspaudus, kurių laikas nepajėgus ištrinti.
Kartu ši knyga ir apie Kambarį, kuris jungia mus visus. Kai kurie gyvena savo vidiniame Kambaryje, iš kurio sunku išeiti, bet visi be išimties gyvename Kambaryje, kuriame galioja visuomenės normos, aplinkos įtaka, grožio standartai, aplinkinių nustatyti sėkmingo gyvenimo planai. Šiame Kambaryje mums taip pat dažnai pritrūksta oro.

Knygą vertinu: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2012.

Knygos autorė:

Emma Donoghue (g. 1969 m. spalio 24 d., Dublinas, Airija)



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą