2017 m. sausio 5 d., ketvirtadienis

Kurt Vonnegut "Sveiki atvykę į beždžionyną"

Knygos aprašymas: "Tolima ateitis. Planeta perpildyta žmonių, kurie, naudodamiesi naujausiais medicinos laimėjimais, gali gyventi amžinai. Tačiau jiems uždrausta daugintis. O kad dingtų noras tuo užsiimti, jie privalo gerti „etiškas“ gimstamumą kontroliuojančias piliules, sekso malonumą padarančias beskoniu. Didžiausia ateities žmonių dorybė – savo noru atvykti į Malonios savižudybės centrą ir smagiai, be skausmo, dviejų jaunų ir žavių darbuotojų draugijoje nusižudyti. Šią idilę drumsčia ir Amerikos miestelio šerifui ramybės neduoda apylinkėse siautėjantis gangsteris Bilis Poetas, gražutėms centro darbuotojoms siuntinėjantis nešvankius eilėraštukus...

„Sveiki atvykę į beždžionyną“ ir kitos 24 novelės sudėtos į to paties pavadinimo rinkinį, yra pasak paties satyros ir juodojo humoro meistro, „privačios verslininkystės vaisius“, nes daugelis jų buvo sukurtos „parduoti“ Playboy ir kitiems leidiniams."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai pirmoji pažintis su šiuo autoriumi. Ir, manau, ne pats geriausias pasirinkimas pirmai pažinčiai. "Sveiki atvykę į beždžionyną" - novelių, spausdintų įvairiuose leidiniuose, rinkinys. Pradėjus skaityti nuobodžiavau, neradau nieko įdomaus ir tik paskui "įsivažiavau". Tai buvo vienintelė arba viena iš keleto knygų, kuri mane prajuokindavo arba norėdavosi draugui garsiai skaityti ištisas pastraipas. Šios novelės - odė tuštybei ir absurdui. Pažvelgta į įvairiausias situacijas pro ironijos, sarkazmo prizmę. Pavyzdžiui, kas nutiktų, jei žmonės gautų galimybę atsiskirti nuo fizinio kūno ir saugykloje laikyti kūnus, kuriuos, prireikus, būtų galima pasiskolinti? Arba, kas nutiktų, jei žmonės turėtų galimybę nusipirkti serumo "antigerasono", kuris atjaunintų ir suteiktų mažne amžiną gyvenimą (priklausomai nuo paties žmogaus, ar jis to nori, nes jei ne - išpila serumą į kriauklę arba nusižudo, palįsdamas po traukiniu), jei pusryčiams valgytų pjuvenas kiaušinių skonio ir neegzistuotų jokios ligos? Arba, kas nutiktų, jei žmonės mylėdamiesi nejaustų jokio malonumo ir jiems būtų uždrausta daugintis, jei būtų savižudybės centrai, kur atvykę, būtų be skausmo nužudomi ir tai bandytų sustabdyti "blogiukas" Bilis Poetas? Šiame novelių rinkinyje kalbama ir apie turtingųjų tuštybę bei žmones, kurie sunkiai pragyvena. Įdomios įžvalgos apie ateitį, įdomūs pastebėjai apie kompiuterius, turint omenyje, kad novelės rašytos maždaug 1950-60 metais. Nežinau, kiek per šias noveles aš pamačiau tikrosios K. Vonneguto kūrybos, kadangi kartais persmelkdavo mintis, jog šios novelės rašytos be didesnio polėkio, tiesiog norint užsidirbti. Sunku lyginti, kai neskaičiau kitų šio autoriaus knygų. Šiaip ar taip, tai buvo vienas smagesnių skaitinių pastaruoju metu, priverčiantis nuoširdžiai juoktis ir šypsotis.

Sudominusi citata: " - Vienintelis vertingas žmogaus daiktas - protas. Kodėl jis turi būti pririštas prie odos, kraujo, plaukų, mėsos, kaulų, gyslų maišo? Nenuostabu, kad žmonės nieko negali pasiekti, juk jie pasmerkti visą gyvenimą kęsti parazitą, kurį visą laiką reikia maitinti, saugoti nuo blogo oro ir mikrobų. Ir, kad ir kaip tą nesąmonę penėtum ir saugotum, ji vis vien nusidėvi!"

Knygą vertinu: 8/10

Knygos autorius:


Kurt Vonnegut (g. 1922 m. lapkričio 11 d. Indianoje - mirė 2007 m. balandžio 11 d. Niujorke)

Knyga: Paskolinta draugo.

Leidykla, išleidimo metai: Kitos knygos, 2009



p.s. kreipiuosi į tuos, kurie tyčia ar netyčia čia užklysta paskaitinėti mano rašliavų, gal galėtumėt pasidalinti nuomonėmis apie šį tinklaraštį komentaruose? Kas gerai, kas nelabai? Norėtųsi kažką pakeisti, kad knygų apžvalgos būtų patrauklesnės ir įdomesnės. :) Iš anksto dėkoju.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą