2017 m. vasario 11 d., šeštadienis

Jean Genet "Gėlių Dievo motina"

"Kadangi žodis "pasakiškas" vartojamas turtams apibūdinti, vadinas, visai įmanoma juo apsakyti ir skurdą."
Tai viena neįprasčiausių mano skaitytų knygų. Kuo ji neįprasta? Pirmiausia tuo, jog veikėjų čia tiek daug ir tokia daugybė juos jungiančių sąsajų, kad galiausiai tai tampa nebe taip ir svarbu. Tie veikėjai - transvestitai, homoseksualai ir nusikaltėliai. Nors, tiesa, galbūt reiktų išskirti ryškiausius šios knygos veikėjus: Šventoji, Gėlių Dievo motina ir Meilutis.
Skaitant veikėjai tampa ir paprasčiausiai belyčiais, kurie visi bendrai susisuka į didžiulį vienatvės skaudulį. Jie mylisi, vagia, žudo, parduoda savo kūną, apgauna, palieka ir sugrįžta. Ir viskas vyksta Paryžiuje, skurde ir visuomenės dugne, iš kurio nėra vilties išsikapstyti. Seksas jiems - būdas begalinei vienatvei išreikšti, akimirkai nuslopinti jos skardų balsą. Bet argi dabar ne tokia pati to reikšmė?
"Gėlių Dievo motina" - odė ne tik vienatvei, bet ir neaprėpiamam skurdui. Skurdui visomis prasmėmis, bet labiausiai - būties skurdui. Skaitydamas šį romaną tu nesieki suprasti, kas yra gera, kas yra bloga, kas teisinga, o kas - ne. Pasineri į poetišką pasakojimą, kuris teka tarytum upė, ramybės kupiną vasaros vakarą. Tai knyga, kurioje juokas gali tapti "žvaigždėtu". Rašytojas stebina savo sugebėjimu šlykščiausius dalykus - išmatas, tuštinimąsi, keisčiausius geidulius, apgaubti poetišku šydu.
Skaitant "Gėlių Dievo motina" kyla įvairiausių apmąstymų ir klausimų. Žmogus, darydamas nusikaltimą tą akimirką tarytum tampa Dievu, kurio valioje kitų likimai: daiktų - jei tai vagystė, ir žmogaus gyvybė žmogžudystės akivaizdoje. Rodos, kiekvienas vagis ar žmogžudys tą nusikalstamo veiksmo akimirką tampa trumpalaikiu Dievu, nukrentančiu po akimirkos prarajon.
"Dievo motina jį nužudė. Žudikas. Jis nepratarė nė žodžio, bet drauge su juo girdžiu jo galvoje skambant karilioną, veikiausiai iš pakalnučių varpelių, iš pavasario gėlių varpelių, iš porcelianinių, stiklinių, vandeninių bei oro varpelių. Jo galva - skambantis atžalynas. Jisai pats - kaspinais padabintos vestuvės, lekiančios klampiu pavasario keliu, jų priešaky smuikininkas, o juoduose švarkuose po apelsinmedžio pumpurą."
Negrabiais pirštais romano veikėjai, bandydami kurti santykių iliuzijas ir ieškodami sekso, pasiekia mirtį ir didžiausią pasaulyje neviltį dėl prarasto ir prarandamo laiko.

Knygą vertinu: 7/10.

Leidykla, išleidimo metai: kitos knygos, 2011.

Knygos autorius:

Jean Genet (g. 1910 m. gruodžio 19 d. - mirė 1986 m. balandžio 15 d., Paryžiuje, Prancūzijoje)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą