2017 m. vasario 20 d., pirmadienis

Kęstutis Navakas "Vyno kopija"

Prisipažinsiu, esu K. Navako gerbėja, vienos mėgstamiausių knygų man - "Du lagaminai sniego" ir "Lorelei". Tačiau pirmasis K. Navako romanas "Vyno kopija" mane nuvylė. Iš šios knygos tikėjausi, jog suskaitysiu ją taip pat maloniai, kaip gurkšnočiau skanaus raudono vyno taurę. Tačiau. Deja.
Net sunku aprašyti apie ką ši knygą. Istorija prasideda mirtimi. Kažkas atsibunda numiręs ir pradeda kažko ieškoti, o ko konkrečiai, tai velnias ir težino. Viskas labai keistai susiplaka lyg ir į pasakojimą, lyg ir haliucinaciją, kažkokį keistą, iškreiptą, beprasmį sapną. Pagrindinis veikėjas nežemiškas, iš kitos realybės, nebuitiškas. Ir tai toli gražu nesuteikia jokio malonumo, jokios gelmės taip pat neaptikau. Geriausia šios knygos dalis, kaip bebūtų, autorius. Jaučiasi navakiškas stilius, navakiškų minčių pliūpsniai. Bet ar tai turėtų būti geriausia knygos dalis? Manau, ne.
Skaitydama vis galvojau, kodėl lietuvių rašytojai taip mėgsta rodyti, kiek daug jie žino, kiek kalbų moka, kiek knygų perskaitė? Tokios knygos, kuriose nėra nei frazių kitomis kalbomis išvertimo, nei kažkokių paaiškinimų, sukelia jausmą, kad rašytojas negerbia skaitytojo arba rašo tik tokiems apsiskaičiusiems ir tiek pat kalbų mokantiems. Taip jau išeina, kad kūryba kartais tampa nebe kūryba, o snobyba (suprask, snobams skirta). Beje, kažkur skaičiau, kad autorius pats ir pasakė, jog skaitytojas jam nerūpi. Bet argi taip galima? Kam tada kurti, jei tau nerūpi tie, kuriems tai skirta, kurie tai perka? Labai daug prieštaringų minčių, nes kaip minėjau įrašo pradžioje, K. Navaką labai mėgstu, bet "Vyno kopija" man atrodo kažkoks nesusipratimas. Ir dar viena galvon šovusi mintis buvo ta, kad čia gal bendra šiuolaikinių lietuvių rašytojų problema - rašyti snobams ir pamiršti skaitytojus, tuomet taip ir gaunasi, kad tokias snobybas skaito tik jų kolegos ir jos greitai užsimiršta. Šitą reiškinį pastebiu tikrai ne pirmą kartą. Dėl to liūdna. Nes šiaip jau visuomet esu ta, kuri lietuvių literatūrą gina, giria, rekomenduoja. Šitos knygos nerekomenduosiu ir apginti negaliu. Bet juk tai tik mano nuomonė, jei patinka iššūkiai - paskaitykit. Man iššūkis buvo šią knygą perskaityti, tik, kad visai nesidžiaugiu šį iššūkį įveikusi.

Dėmesio vertos citatos: "Miestas, kuriame gyveni, ilgainiui susidėvi, net visiškai pranyksta, porą dešimtmečių jį atradinėji, vis nustebdamas dėl to, ką jame randi, tačiau kiekvienu nustebimu ardai savo miestą kaip kojinę, nes vis labiau ji išmoksti, įsimeni, suneši į atminties sandėlį kvartalas po kvartalo, namas po namo, medis po medžio ir šuo po šuns, kol išmoksti ir įsimeni tiek, kad nuostabos nebelieka nė brūkšnelio, viskas tik rutina, kasdienybė, inercija, nesvarumo būklė, alėja praplaukiantys praeivių skutai, tuomet ir prisimeni, vos pakeldamas šį prisiminimą, vos atplėšdamas jį nuo savo vidinių grindų, tarsi svarmenį, jog kadaise miestas tau buvo nuolatinė nuostaba, kaip pirmoje klasėje nuolatinė nuostaba buvo daugybos lentelė."

"Naktis tuo paslaptinga, kad jos metu gali veikti tik du dalykus: arba rašyti, arba miegoti."

"Tuščiai laiko neleidi, galvojau jau eidamas alėjos link, nesuprantu, kaip galima tuščiai leisti laiką.
Kaip mano laikas gali eiti tuščiai, jeigu aš tuo metu gyvenu?"

"Bet kodėl esu asfaltas, kai turėčiau būti sparnai?"

Knygą vertinu: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2016.


Knygos autorius:

Kęstutis Navakas (g. 1964 m. vasario 24 d., šeimyniškiuose, Utenos rajonas)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą