2017 m. spalio 27 d., penktadienis

Herbjørg Wassmo "Stiklinė pieno"

Ką gi, po ilgos pertraukos grįžtu į savo tinklaraštį. Jeigu įdomu, kur buvau dingusi arba ką skaičiau vasarą - paieškos langelyje feisbuke suvedam "Knygų meniu" ir kai kas paaiškės. O jeigu rimtai, tai tiesiog buvau išvykusi ir feisbukas mano vasaros skaitiniams apžvelgti man atrodė tiesiog patogesnis. Grįžtu nešina stikline pieno.


"Automobiliui lekiant pro namus, ji troško būti už vieno jų langų. Nesvarbu, kad nepažinojo tų, kurie ten gyveno. Nes ten, lempų šviesoje, žmonės gyveno visiškai ramiai ir paprastai. Jie pažinojo vienas kitą. Jie nesiruošė niekur važiuoti. Dirbo kasdienius darbus ir nieko nebijojo. Skaitė knygą arba valgė vakarienę ir šnekučivosi apie tai, ką patyrė. Kaip kad Vera, ji ir mama darydavo. Ką jos dabar veikia? Perskaitė laišką ir jaudinasi. Bet jos turi viena kitą."


Dar viena skaityta knyga su mūsų skaitytojų klubu. Šią knygą buvo labai sunku rasti, knygynuose ji iššluota, grupėje "senos knygos" taip pat niekas neatsiliepė, ką gi, šiaip ne taip radau ją sena.lt. Kažkaip vien faktas, kad ji tokia išgraibstyta, kad daug kas ją skaitė ir liko sukrėsti, kad knygoje paminėta Lietuva, man tarytum reiškė būtinybę ją įsigyti. O prašoviau. Kad įsigijau - ne bėda, su malonumu ją parduosiu. Bėda yra arba su mano vertybėmis, arba su gerumu ar dar su kažkuo, nes šita knyga manęs beveik visai nesukrėtė.

Ši istorija pasakoja apie penkiolikmetę Dortę, kuri su mama ir seserimi Vera vargingai gyvena Lietuvos kaime. Joms gresia išvarymas iš nuomojamo būsto, jos nė neįsivaizduoja iš kur gauti pinigų. Dortė dar jauna, ji - naivi svajoklė, slapčiomis susitinkanti su savo pirmąja tikra simpatija kepėjo sūnumi Nikolajumi. Kasdien jos vis labiau skursta ir vis dažniau su liūdesiu prisimena praeitį, kai tėvas dar buvo gyvas. Dortė nori padėti mamai su seserimi ir iš kažkur gauti pinigų, tačiau, deja, kaime nelabai yra kokių galimybių. Galiausiai Dortė sulaukia pasiūlymo važiuoti padirbėti padavėja užsienyje. Ji dvejoja ilgokai, tačiau galiausiai sutinka. Jau kelionės pradžioje ji lyg ir pastebi, jog čia kažkas ne taip. Ir deja, puslapis po puslapio vis labiau aiškėja, kad ji nebus jokia padavėja, ją išveža dirbti prostitute. Viskas prasideda viena žiauresnių orgijų, apie kokias tik teko skaityti, kai ji visais įmanomais būdais prievartaujama ir kankinama. Dortė tada jau pradeda suprasti, kas vyksta, bet kabinasi į tikėjimą ir maldas. Iš vienų namų - kalėjimo, ji atsiduria kituose, nuo vieno žmogaus, norinčio ja pasinaudoti, ji vis atsiduria prie kito ir taip tarytum ratu viskas sukasi, vienintelis dalykas, kuriai jai lieka tikras ir tarytum nesugadintas to gerojo pasaulio simbolis - stiklinė pieno. Kai kiti aplinkui geria alkoholį, ji visada paprašo stiklinės pieno. Tiek jai džiaugsmo ir belieka.

Yra tekę skaityti ne vieną panašią knygą, istoriją, matyti ne vieną filmą. Ir, deja, turiu pripažinti, jog "Stiklinė pieno" manęs nesukrėtė. Pati istorija - tikrai stipri, paliečianti, bauginanti, kartais skaitant norisi nusipurtyti, bet kai kurios istorijos detalės neįtikina visu tragizmu, kurį norima perteikti. Pavyzdžiui, aš suprantu, jog stiklinė pieno yra tarytum nekaltumo, paauglės tyrumo, naivumo simbolis, paskui pavirstantis tarytum viltimi. Bet ta stiklinė pieno greitai pradeda atsibosti, kažkaip net erzinti ir atrodyti pernelyg neįtikėtinai. Dortės naivumas taip pat ilgainiui pradeda erzinti, nes netgi naivumas turi turėti ribas ir nemanau, jog tokiomis aplinkybėmis neįgauni žinojimo, jog vienąkart nudegus pirštą, nebekišk jo į tą pačią ugnį. Skaitant atrodo, jog autorė tikrai kiek persistengė ir sukišo viską, kas tik blogiausio gali nutikti, į Dortės gyvenimą. Kartais trūko informacijos apie Dortės mamą ir seserį, vis kildavo klausimas, kaip jos reagavo, ar ėmėsi kokių priemonių ieškant Dortės, galų gale, ar jas išmetė iš namų? Kaip jos gyvena? Knygos pabaiga visiškai neaiški ir, atrodo, tarytum autorė tiesiog norėjo greičiau užbaigti šią istoriją ir paliko skaitytoją alkaną. Kaip baigėsi Dortei? Ko norėjo jos "išgelbėtojas", kokie buvo jo motyvai? Ar Dortė grįžo pagaliau namo? Ar sugebėjo susitvarkyti savo gyvenimą? Kartais tokie kilę klausimai tik prideda knygai svorio, šįkart atvirkščiai - perskaičius knygą, jie erzina, nes norisi žinoti atsakymus. Manau, jog tokiai knygai visai praverstų antra dalis - pasakojimo kaip tokios merginos grįžta/galėtų grįžti į gyvenimą. Galbūt jos paskui padeda panašaus likimo merginoms? Ir panašiai. Čia būtų galima susigalvoti įvairiausių variantų.
Dortės likimo tikrai nelinkėčiau niekam, bet šita istorija atrodo pernelyg perspausta. Žinoma, gal čia ir norėta parodyti jaunoms, naivioms merginoms, kad jokiu būdu jos nesusigundytų neaiškiais pasiūlymais važiuoti užsienin. Manau, jog būtina su paaugliais apie tai šnekėti, atsimenu, mokykloje teko žiūrėti filmą "Lilija Amžinai". Gal ir šią knygą rekomenduočiau paauglėms maždaug nuo 14-os metų, kad netyčia nesusigundytų įtartinais pasiūlymais ir būrimais apie gerą ir gražų gyvenimą užsienyje.

Mano vertinimas: 4/10

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2009

Knygos autorė:

Herbjørg Wassmo (g. 1942 m. gruodžio 6 d., Vesterolene, Norvegijoje)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą