2017 m. lapkričio 24 d., penktadienis

Edith Piaf „Gyvenimo dainos“


Su Edith Piaf „susipažinau“ kažkuomet visai atsitiktinai pažiūrėjusi filmą „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“ („La vie en rose“). Jau tada ši asmenybė patraukė mano dėmesį, iškart susiradau jos dainas ir su malonumu bei jauduliu jas perklausiau. Nors prancūzų kalbos ir nemoku (bandžiau mokytis, bet tai baigėsi tuo, jog moku pasakyt „Mano vardas Agnė“ prancūziškai), šios dainos mane žavi ta mažos moterytės balso ir asmenybės galia. Filmą žiūrėjau ne kartą ir vis labiau žavėjausi Edith Piaf.
Taigi taip jau atsitiko, kad mano svajonė aplankyt Paryžių išsipildė šį rudenį. Prieš kelionę iškuičiau savo knygų lentynas, ieškodama kažko prancūziško, kas padėtų sukurt nuotaiką jau skrendant, padėtų įsijausti. Rinkausi, netgi dariau tarytum mini balsavimą, ką čia pasiėmus su savimi. Taip ir išsirinkau galiausiai „Gyvenimo dainos“, kurią pradėjau skaityti dar traukinyje į Vilnių. Ir pačiai nesitikint, visa kelionė buvo tarytum pažymėta Edith Piaf. Tikriausiai taip jau turi būt, gal tikrai pritrauki tai, apie ką galvoji, kuo domiesi.
Nuvykus į Paryžių kaip tik perskaičiau pačios Editos Piaf susikurtą legendą apie tai, jog ji gimė tiesiog ant laiptų, nes jos motina nespėjo nuvykti į ligoninę. (Paskui buvo rašoma, kad yra netgi užregistruotas Editos gimimas tąnakt ligoninėję, bet argi tai svarbu?) Taigi, ką jūs sau manot? Pirmoji vieta, į kurią vykom ir buvo tie laiptai Belvilio gatvėje, 72 name! Juos radus, teko kažkiek nusivilti, nes vaizdas buvo ne itin malonus ir visai neįspūdingas. Durys varganos, aprašinėtos, bet ženklų, kad ten tie ypatingieji laiptai, visgi, yra. Kaip ir priklauso, virš durų prikalta lentelė su užrašu „Ant šio namo laiptų 1915 metų gruodžio 19 dieną didžiausiame skurde gimė EDITA PIAF, kurios balsas vėliau sukrėtė pasaulį.“ Tai buvo vienas smagiausių nuotykių mano gyvenime. Lyg ir nieko ypatinga, sakysit? Man tai buvo kažkas tikrai ypatingo, nemoku apsakyti to jausmo, jaučiausi prisilietus ne tik prie pačios knygos, bet ir prie istorijos, ėjau tomis gatvelėmis ir įsivaizdavau kaip Edita čia dainuodavo, vaikščiodavo, kaip viskas tada atrodė. Visi eifeliai man nubluko tą akimirką.

„Pone Stodardai, kai legenda gražesnė už tikrovę, mes visada spausdiname legendą!“
Tai knyga, žinoma, apie Edith Piaf, neva autobiografinė, nors ir ne visai. Ji parašyta bendradarbiaujant su žurnalistu, kai kurie momentai - tiesiog perrašyti interviu su dainininke. Pasakojimuose daugiausiai dominuoja muzikinė Editos karjera, žmonės, kurie padėjo ir kuriems, jau išgarsėjusi, padėjo ji. Daugelis pavardžių negirdėtos ir, tiesą sakant, ne itin dominančios mane, kaip lietuvę skaitytoją. Trūko pačios Edith Piaf asmenybės, kokia ji iš tikro buvo, žinoma, galima nuspėti iš tam tikrų šioje knygoje aprašytų jos darbų, nuotykių, pasakojimų, bet to cinkelio, kad knygoje ji priartėtų prie skaitytojo ir pritrūko. Viename puslapyje rašoma, pavyzdžiui, kad ji vaikystėje buvo apakusi ir įvyko stebuklas - vėl praregėjo, kitame jau skaitytojui atveriamos akys, jog iš tikrųjų, ji nebuvo visai apakus. Viename puslapyje pasakojama labai liūdna istorija apie tai, jog Edith Piaf dar neišgarsėjus, dar tebedainuojant gatvėje, mirė jos dukrelė, kurios laidotuvėms ji neturėdama pinigų, atsidavė tiesiog gatvėje pirmam pasitaikiusiam vyriškiui, kituose puslapiuose jau pasakojama, jog niekam ji neatsidavė, jai tiesiog davė pinigų. Ji pasakojo visiems, jog gimė ant laiptų, bet negimė. Ir šios susikurtos legendos, sakytum, tampo skaitytoją už virvučių, bet, kita vertus, dainininkei suteikia paslapties šydą, įdomią trauką, nes juk visi mes gyvenam šiek tiek apsikarstę mitais, o jeigu nebūtume, kuris iš mūsų būtų įdomus?
Autobiografijų gerbėjus ši knyga tikrai gali nuvilti, nes nėra tokia, kokios tikėtumeis. Filmas „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“ geriau atskleidžia pačią Edith Piaf. Netgi kažkada skaityta Christie Laume „Edita ir Teo. Vienos meilės istorija“ atskleidė daug daugiau pačios Edith Piaf bruožų ir gyvenimo. Tad jei reiktų rinktis, rekomenduoju „Edita ir Teo. Vienos meilės istorija“. Bet, tikiu, kad yra ir nemažai kitų knygų apie šį mažą, bet, kartu, galingą paukštelį. Man ši knyga išliks ypatinga dėl aplinkybių, kurios susiklostė skaitant.

Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma Littera, 2014.

Knygos „autorė":

Edith Piaf (gimė 1915 m. gruodžio 19 d. Paryžiuje - mirė 1963 m. spalio 10 d. Grase, Prancuzijoje)
Tikrasis vardas: Édith Giovanna Gassion

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą