2020 m. rugpjūčio 5 d., trečiadienis

Julius Keleras „pažadink“

Poeziją skaitau nuo ankstyvos paauglystės. Vienais tarpsniais skaitau vieną poezijos rinkinį po kito, kitais neatsiverčiu jokio eilėraščio pusmetį ar ištisus metus, bet daugiau ar mažiau poezija mane lydi visur. Dažnai tiesiog tam tikrose situacijose mintyse pabunda kokio nors eilėraščio eilutė, kartais net nepamenu autoriaus, bet kartoju ją ir suprantu, kad būtent ta eilutė tą akimirką man labiausiai ir reikalinga. Vis dar naiviai tikiu ir leidžiu sau prabangą eilėraštį vertinti intymiai, perleisti jį per vidinius šulinius ir tada pasiimti iš jo tai, kas artimiausia man, ar ką aš įsivaizduoju suprantanti taip, kaip man tuo metu to reikia.

EROTINIS

tavo krūtys kvepia miegu, žaibais ir šermukšniais;
mes sapnuojam viens kitą atvirom akim, kaip ką tik
gerai įsidegusios anglys šviesiam židiny, kaip ką
tik nežinia iš kur atskriejęs vaiko riksmas, – jis aptiko
pakalnutę prie šiukšlyno tvoros, kur jau niekas nevaikšto

meile, kas tu esi? ilgesingas vijoklis,
peržengęs leidžiamą ribą, trapus kūno ženklas
ant pagalvės krašto, pašiurpęs nuo vėjo lengvatikis
ežeras; tavo krūtys kvepia bangų viršūnėm iš tolimo
sapno, kurio beveik neatsimenu, raudonu vasaros vynu

žinau, tu guli ankštam trobesy, aplink siūbuojant
rugiams, tavo nugara teka saulė, ir viskas buvo lemta –
kaip sambrėška, kurią bandėm sustabdyti, nuleidę
užuolaidas, kaip santėma kurios pilni vis tiek
liko vakaro indai

Šįkart į mano rankas pakliuvo Juliaus Kelero poezijos rinkinys „pažadink“. Su Juliaus Kelero poezija susitinku gana epizodiškai. Esu Skaičiusi „Dviese apie meilę“ (kur Julius Keleras eiliuoja apie meilę kartu su Barbara Gruszka-Zych), rinkinį „Vėliau, gerokai vėliau“, karts nuo karto pamatau kokį eilėraštį feisbuke. Kartais trukteliu pečiais ir perverčiu puslapį ar
„praskrolinu“ žemyn, kartais stabteliu ir įsiskaitau. Būtent toks santykis buvo ir su šiuo rinkiniu „pažadink“. Kartais verčiau puslapius neradusi savęs, kartais stabtelėjau ir žymėjausi eilutes. Man Julius Keleras yra kasdienybės ir jausmų stebėtojas. Mane stebina tuo, kokiu kampu jis tą kasdienybę (pa)stebi. Jis ne tik rašo eiles, jis ir fotografuoja, dažnai nustebindamas mane nuotraukų paprastumu ir tuo neįprastu kampu, kuriuo pažiūri į, regis, visai nereikšmingus dalykus, taip suteikdamas jiems reikšmę. Lygiai taip pat yra su jo poezija. Jis nestato daugiaaukščių prasmių pilių, mintį perteikia švariai, pasirinkdamas žemiškus simbolius ir taip netikėtai prasibraunantis pro skaitytojo sąmonę. Radau jo poezijoje meilę (o kokia poezija be jos?!) moteriai ir meilę Vilniui, ir jos neišsipildymo atgarsių, ir nuoskaudų dėl liūdnų Lietuvos istorijos akimirkų. Radau ir ilgesį, ir skaitytų kūrinių atgarsius, o kur dar vynas ir ruduo? Ir darkart supratau, ko visgi, J.K. poezijoje man pritrūksta. Kartais man jo eilėraščiai regisi tokie pat juodai balti, kaip kelios šiame rinkinyje panaudotos nuotraukos. Pritrūksta kažkokios ugnies, kuri susišauktų su manąja. Galbūt kitam rinkinyje rasiu daugiau progų vidiniams susišaukimams? Nepasiduodu.


ORFĖJO PĖDSAKAIS

kasnakt tave sapnuoju, ir už ką man ši bausmė
skirta aš nežinau: jau viskas taip toli kaip
Halio kometa, kurios iš tikro aš ir nemačiau,
tačiau regėjau pėdsaką plente, kurį išdaužė
lapkričio lašai, pajutę: kalasi žolė, ir jai skaudžiau

tačiau ir tu sapnuoji dar mane turbūt: lyg svetimą,
bet žinomą legendą be aiškaus finalo, ir tau dar
lenkia galvą ašarų medus, atminus, kaip duris
pradaro prisiminimų vėjas, pats žiauriausias Dievas,
išmokęs mirksniui atstatyt sugriautus ir išniekintus namus

tačiau išmokau tamsoje prabust: nors sapno krantas aukštas,
jau retai prabyla suvedžiotas kraujas, tu lieki
tik įrašų delne, dienoraščio raide, sausa peteliške
virš prirakintos valties, kurios irkluotojas užmigo,
taip ir nesulaukęs pažadėto šalčio

Mano vertinimas: 6/10. (vertinu pagal tuos asmeninius susišaukimus)

Leidykla, išleidimo metai: Naujoji Romuva, 2008.

Knygos autorius: Julius Keleras (g. 1961 m. kovo 3 d. Vilniuje)

(nuotr. iš https://www.bernardinai.lt/2014-02-17-julius-keleras-atsako-i-vilniaus-sv-kristoforo-gimnazijos-moksleiviu-klausimyna/)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą