Vilė Vėl „Kaip gyveni, Silva“

Kai pradedu skaityti knygą, niekuomet neskaitau kitų žmonių atsiliepimų, bijau, kad kitų žmonių pastebėjimai man paliks įspaudą pasąmonėj ir paskui negalėsiu sukurti su ta knyga savito santykio, negalėsiu švariai jos į(si)vertinti. Ši knyga taip pat ne išimtis. Skaičiau, varčiau akis ir tik užvertusi knygą paskaitinėjau komentarus, kurie mane nustebino. Man ši knyga buvo viena prastesnių, kitiems ji taip patiko, kad net svajojo sužinoti, kas nutiko po to. Ir, kai nuomonės taip išsiskiria, kaskart tyliai savęs klausiu, ar aš nesugebėjau kažko toje knygoje įžvelgti, ar vis dėlto ji tikrai nėra verta dėmesio. Nežinau, bet neapgaudinėju savęs ir nuomonės bei santykio su knyga pakeisti negaliu. 

 Aš labai mėgstu lietuvių literatūrą, man patinka ir klampi melancholija, sudiržusios motinos rankos, ir gyvenimai po klevu. Tačiau romanas „Kaip gyveni, Silva“ man pasirodė labai prėskas, niūrus, turbūt visa, kas gali blogiausio nutikti žmogui, į šį romaną ir sudėta, raizgant herojus į niūrų, silpnais pasakojimo siūlais tvirtinamą voratinklį. Čia ir nesusikalbėjimas su savo vaikais, ir nėščia paauglė, kuriai netikėtai (aha!) gimsta tamsaus gymio vaikas, žodžiu, byranti šeimos istorija. Dialogai nenatūralūs, keliantys prunkštelėjimą. Jei tai būtų vertimas – galbūt dar būtų galima atleisti, tačiau šiuo atveju, atrodo, kad arba dialogams skirta per mažai laiko, arba jie tiesiog parašyti atmestinai... Pavyzdžiui, negalėjau nevartyti akių skaitydama šitokį pokalbį: 

– Ar aš ką nors ne taip pasakiau?

– Man įspyrė. 

– Kas? 

– Atrodo, aš esu nėščia. 

 Ką? Aš galbūt neturiu net teisės vertinti, kai man niekas dar niekad nespyrė, bet man sunku suvokti, kaip suaugusi moteris, turinti jau nebe mažus tris vaikus, pastebi, jog yra nėščia, tik, kai jai įspiria... Ir tokių perliukų ten nemažai. O juk dialogai dažnai yra svarbus istorijos komponentas, kas būtų Remarkas be dialogų, kurie taip dažnai cituojami? Sunku vertinti autorės kūrybą apskritai iš vieno, o ir pirmojo, kūrinio. Šįkart, manau, šis blynas buvo prisvilęs. Mačiau, kad po to autorė linko link paauglių literatūros, įdomu, kokios problemos tose knygose kankina paauglius, gal kada ir perskaitysiu. 

 Nesu linkusi šios knygos rekomenduoti. Net ir galvodama apie įvairaus skonio skaitytojus. Keista, goodreads mačiau neblogą atsiliepimą, tačiau pati pagirti šios istorijos negaliu. Tiesa, pati istorija padėjo pabėgti nuo tuo metu skaitytos antikinės literatūros, tik pabėgimas nebuvo kokybiškas. Deja, tekstas nepatrauklus, išsiskiriantis nebent visomis įmanomomis lietuviškomis klišėmis, dėl kurių dažnas skaitytojas lietuvių literatūrą linčiuoja ir praeina nė nepastebėdamas. 

 Mano vertinimas: 4/10. 

  

 Leidykla, išleidimo metai: Charibdė, 2011. 

 Knygos autorė: Vilė Vėl (tikr. Vilija Dailidienė) (g. 1953 m. spalio 28, Vilniuje)

(nuotr. iš https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasytoja-vile-vel-rasydama-vaikams-greziasi-i-socialines-problemas-286-265844)