Stiklo šalis

Knygos aprašymas : „Stiklo šalis - tai apysaka apie tikrovę, kurios neįmanoma verbalizuoti, kuri lieka už žodžių", - teigia rašytoja. Tai kūrinys apie moters pasaulį, jos buitį bei dramatišką būtį. Neseniai antrą kūdikį pagimdžiusi moteris gyvena tarsi stikliniame pasaulyje, kuris bet kurią sekundę gali sudužti."

Mano nuomonė apie šią knygą : Apysaka trumpa, gana abstrakti, tačiau nugula ant širdies tarytum akmuo. Žmogus, visiškai nesuvokiantis moteriškojo pasaulio, manau, nesuvoktų ir šios istorijos, ypač to, kas slepiasi "tarp eilučių"... Sunki moters kasdienybė, jos jausmai, užsidarymas savame pasaulyje, vyro abejingumas... Labai liūdna apie tai skaityti, tačiau kasdien galima realybėje pamatyti panašių pavyzdžių. Moteris, besirūpinanti namais, vaikais ir serganti depresija. Pati istorija man patiko. Tai tarytum signalas. Tačiau kam? Kažkodėl esu bene įsitikinus, kad vyras tokios apysakos nesuprastų, akivaizdu, nepajaustų taip, kaip pajaučia moteris. Tačiau galiu pasakyti, kad nelikau sužavėta autorės rašymo stiliumi. Kažkas ne man. Kažin ar norėsiu kada tęsti pažintį. Nebent po daug laiko... Dabar tik reikia nusimesti tą svorį nuo širdies. Apsunkau perskaičius šią knygą. Reikia susidėlioti mintis.


Mano vertinimas : 8/10

Pienių vynas

Knygos aprašymas : "„Pienių vyne“ paprastai ir jautriai pasakojama apie vaikystę ir senatvę, laimingą gyvenimą ir mirtį. Mažame žaliame Ilinojaus valstijos Grintauno miestelyje Daglas Spoldingas gyvena dvyliktąją savo gyvenimo vasarą. Ji nepaprasta – pilna stebuklingų ir baisių įvykių, lydinčių Daglą kiekvieną vasaros dieną. Sportiniai bateliai, lengvi tarsi pūkas, su kuriais galima bėgioti greitai kaip antilopei, laimės mašina, konstruojama kaimyno, vaškinė burtininkė, pranašaujanti ateitį, paslaptinga dauba, kurioje tūno grėsmė – visa tai supinama į lengvus ir poetiškus pasakojimus apie neįtikėtiną augančio berniuko kasdienybę. Stebukladarė senelė, mokanti konservuoti gyvenimo džiaugsmą, šeimos ritualu tapęs pienių skynimas vynui, kuriame išsaugoma kiekviena Spoldingų vasara, išmintingi pokalbiai apie augimą ir brandą, vaikų žaidimai ir suaugusiųjų poelgiai – viskas formuoja Daglo Spoldingo pasaulėjautą ir paverčia šią vasarą unikalia, virsmo, vasara. Pienių vynas – gėrimas ir kartu metafora, atskleidžianti augant įgyjamos patirties saldumą ir kartumą."

Mano nuomonė apie šią knygą : Gyvenimo knyga! Išties, ją skaitant atsigauna siela... Istorija ne vientisa, tačiau tokia trapiai graži, kad ją skaityti vienas malonumas... Netgi malonu jausti, jog vietomis susimąstai, nuliūsti, tačiau tai duoda peno apmąstymams. Kas yra mirtis? Tiksliau, kas būna po to, kai numiršti? Kas yra tradicijos? Ką reiškia šeima? Kur slepiasi laimė? Ir ar, apskritai ji yra? Ir begalės kitų klausimų. Apskritai, vos ne visą knygą galima persirašyti į citatų sąsiuvinį, tokia gausybė nuostabių minčių. O dar pamenu, abejojau skaityti ją ar ne, kai perskaičiau, negaliu suvokti, kodėl tai padariau tik dabar... "Pienių vynas" viena tokių knygų, kurias norisi turėti savo lentynoje ir perskaityti dar ne kartą. Šiuo metu tai buvo vaistai mano sielai. Ir, nors nemėgstu rekomenduoti knygų, tačiau šią rekomenduoju. Tikrai.

Mano vertinimas : 10/10

Pieštukas užkliuvo : "Ji atsisėdo šalia jo ant sūpuoklių vienais naktiniais marškiniais, ne liesutė, kaip septyniolikmetės mergaitės, kai jų dar nemyli, ir ne stora, kaip penkiasdešimt metų moterys, kai jų jau nebemyli, bet stamantri ir apvali - kaip tik tokia, kaip reikia, - tokios būna moterys, jeigu jas myli."

"Ir kam reikia, kad saulėlydis truktų visą amžinybę? Kam reikia amžinos šilumos? Kam reikia amžino aromato? Juk prie visko pripranti ir po kurio laiko nieko nebejauti. Saulėlydžiu galima gėrėtis minutę, dvi. O paskui norisi ko kito. Taip jau sutvertas žmogus."

"Pirmiausia, ką sužinai begyvendamas, - tai, kad esi kvailys. Paskiausia, ką sužinai gyvendamas - kad tu vis toks pat kvailys."

"Būk tuo, kas esi, palaidok tą, kuo buvai..."

"- Ne, brangioji, juk tu ne data, ne rašalas, ne popierius. Tu - ne šitos skudurų ir dulkių skrynios. Tu - tik ta, kuri čia dabar, šiandieną, šiandieninė tu."

"Man baisiai gera, kai vakare einu gulti. Vadinasi, kartą per dieną tikrai sulaukiu laimingos pabaigos. Kitą rytą tave gali ištikti kažin kokios bėdos. Bet man užtenka prisiminti, kad vakare eisiu gulti ir ramiai kiek pagulėsiu, ir vėl viskas gerai."

"Niekas niekada nemiršta, kas turi šeimą."

"Kai kurie žmonės, būdami dar baisiai jauni, ima liūdėti. Rodos, nebūtų nė priežasties, bet, matyt, jie tokie jau užgimė. Jie lengviau susižeidžia, veikiau pavargsta, greičiau pravirksta, ilgiau pamena ir todėl, kaip sakiau, anksčiau už kitus žmones pradeda liūdėti."

Valentina

Knygos aprašymas : "Antano Vaičiulaičio "Valentiną" dažnas skaitysime kaip jaukų, gražų pirmosios meilės laišką - naiviai išmintingą, nes tas jausmas visada pro bet kokias gyvenimo praktikos bjaurastis švyti kaip brangakmenis, padedantis jei ne pakilti iš kokios gyvenimo klampynės, tai nors guostis, kad ne visada buvo taip. Pirmąkart pajustas vyro ir moters traukos laukas yra tai, ką pamato "Valentinos" Antanas, prisiminęs kadaise sutiktą mergaitę rausva suknele, ties krūtine laikančia sugniaužtą nosinuką..."

Mano nuomonė apie šią knygą : Tiesą sakant, šis romanas buvo knygoje "Linksmam būti yra sunkiausia", tačiau niekaip negalėjau prisiversti skaityti toje knygoje esančių apsakymų... Nors šiaip stengiuosi nenumesti į šalį nepabaigtų knygų, tačiau dar daug ką reikia ir noriu perskaityti, tad iš Antano Vaičiulaičio kūrybos pasitenkinsiu "Valentina". Toks gana glaustas kūrinys, netuščiažodžiaujama, viskas, atrodo, tiesiai ir vietomis gal net kiek paviršutiniškai, tačiau iš tiesų, daug kas nutylima ir tiesiog pasakoma tarp eilučių... Gana liūdnas romanas, su netikėta pabaiga. Asmeniškai man, nepatiko Antano elgesys. Turbūt labiausiai man nepatiko jo nesupratingumas Valentinos atžvilgiu, ypač pačioje pabaigoje... O ten jis buvo labai nenuoširdus. Mąstė ir suprato vieną, o pasielgė priešingai, nes jam atrodė, kad taip reikia...Nors kai suprato klydęs, jau buvo per vėlu... Labai gyvenimiškas, pamokantis kūrinys. Juk labai dažnai mes pasiklystam tarp principų ir širdies balso... Pasirenkam neteisingai ir skaudinam kitus žmones, o kai suvokiam savo klaidas, dažnai, būna tiesiog per vėlu... Šis romanas privertė mane rimtai susimąstyti apie savo elgesį su kitais žmonėmis. Iš gyvenimo grįžtam prie knygos:) Manau, jog Antanas per mažai stengėsi dėl Valentinos...Žinoma, nesakau, kad jis turėjo kalnus versti, ypač pamąsčius apie tuometinę padėtį ir žmonių mąstymą, tačiau vis vien manau, jog jis galėjo labiau pasistengti, ypač todėl, nes daug tikėjosi iš Valentinos... Norėdamas kažką gauti - duok.Tokia va mano nuomonė apie kūrinį, tiksliau, apie Antaną. O jei apie visą kūrinį... Galiu pasakyti, jog jis visai įdomus ir tikrai verta jį perskaityti.

Mano vertinimas : 8/10.

Pieštukas užkliuvo : "Tikras gyvenimas yra tada, kai tau visi uostai atviri, kai nežinai, kur nakvosi, nors kelionės galas aiškus, pragariškai aiškus : visi prie vienų vartų atsidursim. Bet kelionėje duokim sau truputį laisvės ir netikėtumo."

"Kartais vienatvė slegia sunkiau už akmenį."

"Kiekviena laimė turi pavojų."

narkašas

Knygos aprašymas : "„Narkašas“ (Junky) – raktinis skandalingojo amerikiečių rašytojo Williamo S. Burroughso romanas: kelias į pagrindinį rašytojo kūrinį “Nuogus pusryčius” (Naked Lunch). Iki šiol itin mielai visame pasaulyje skaitoma, gan paprastai parašyta knyga, pirmąsyk išleista 1953 m., buvo pirmoji pokario literatūrinė bomba, sėkmingai sprogusi po oficialiosios kultūros pastatu epochoje, kuri buvo pasiryžusi nesutaikomai ir neretai isteriškai kovoti prieš narkotikus."

Mano nuomonė apie šią knygą : Kodėl susidomėjau tokia knyga? Pirmiausia, todėl, nes pamačiau, jog išleido "kitos knygos", nes pastebėjau viršelį, kurį parengė "vario burnos". Argi galėjau taip ramiai praeiti ir nepasiimti šitos knygos? Deja, deja. Pasiėmiau ir perskaičiau. Mielai panaktinėjau su ja. Tačiau sušukt, jog tai puiki, atimanti žadą knyga apie narkotikus, negaliu. Taip, tai tikras gyvenimas, taip tai geriau už "heroiną", taip taip taip... Bet, visgi, tikėjausi kažko daugiau. Galbūt daugiau gilinimosi į pačią būseną. Supratau tik viena : būti narkomanu NUOBODU. Tiesiog BEPRASMIŠKA. Priklausyti nuo kažkokių vaistų, laužytis, kentėti dėl akimirkos (galbūt) geros būsenos, kuri net netikra? Atrodyti baisiai, šlykštėtis savimi? Kam to reikia? Atsisakyti savo LAISVĖS, kai gali jaustis gerai, kai gali normaliai valgyti ir tiesiog normaliai gyventi nepriklausomas nuo vaistų? O ne! Ši knyga puikiai parodo narkotikų blogąją pusę ir labai atgraso tai išmėginti. Nė akimirką nenorėjau atsidurti narkomanų, aprašomų šioje knygoje, kailyje. Nė akimirką. Ir, visgi, šiai knygai kažko trūko... O ko? Atsakyti sunku.

Mano vertinimas : 7/10.

Svetimas. Krytis

Knygos aprašymas : "Knygą sudaro du vieno žymiausių XX a. rašytojų humanistų ir egzistencializmo filosofų A. Kamiu (1913 - 1960) romanai ir kalbos, pasakytos 1957 m. Švedijoje Nobelio premijos gavimo proga. Romane "Svetimas" (1942) pagrindinio herojaus Merso paveikslu rašytojas atskleidžia žmogaus egzistencijos absurdiškumą, jo vienišumą priešiškame pasaulyje. "Krytis" (1956) - bene sudėtingiausias ir prieštaringiausias rašytojo romanas. Jis sukomponuotas tarsi dialogo forma, nors iš esmės tai monologas - išpažintis, tarpais pertraukiama kreipimosi į tylintį klausytoją. Garsus Paryžiaus advokatas Klamansas prisipažįsta esąs niekšas ir renkasi dviprasmišką atgailaujančio teisėjo egzistenciją. Per panieką žmonėms Klamansas pamažu sunaikina save kaip asmenybę."

Mano nuomonė apie šią knygą: Pastaruoju metu, prisipažinsiu, aplankė mane kažkoks neskaitymo laikotarpis. Tiesiog negaliu susikaupti. Negaliu skaityti. Nors, rodos, po truputį tai praeina. Šią Kamiu knygą skaičiau neįtikėtinai ilgai (vertinant mano supratimu) - beveik visą mėnesį. Ir toli gražu, netvirtinu, kad buvo taip nuobodu skaityti. Priešingai - mėgavausi. Tik po mažą kąsnelį. Pirmojo romano "Svetimo" man patiko pirmoji pusė. Taip jaukiai prasidėjęs pasakojimas leido atsipalaiduoti, tačiau antroji pusė vertė mąstyti, ypač klausiau savęs: "O kaip aš elgčiausi?" Ir galvojau galvojau... Priėjau tokią išvadą, kad Merso poelgis man sunkiai suvokiamas. Ar buvo verta? Perskaičius šį kūrinį pagalvojau, jog kartais pasaulis (ar vertėtų sakyti, visuomenė) atrodo toks priešiškas ir netgi antžmogiškas... Dabar aprašinėjant supratau, kad šiam romanui apibūdinti tiktų būsena: "Šauki šauki ir niekas tavęs negirdi." Gaila, tačiau, bent jau aš, labai dažnai taip jaučiuosi... Tačiau, kad ir kaip man pačiai būtų keista, labiau patiko antrasis kūrinys "Krytis". Pagaliau istorija apie krytį iš "aukšto", o ne atvirkščiai. Nejaugi reikia labai žemai kristi, jog suvoktum save? Juk taip sunku pripažinti savąjį "AŠ" ar tiesiog meilę sau. Nors tai taip akivaizdu... Klamansas tai sugebėjo tik po nemalonių nutikimų, tik "kritęs". Nors tas krytis mano akimis atrodo net kiek dirbtinis. Noriu pasakyti, nukrito tik iš visuomenės primetamų normų, aukštumų rėmo. Ir tik nukritęs tapo panašesnis į žmogų. Dar kartą įsitikinau, jog pinigai, gera padėtis "visuomenėje" dar nėra laimė... Tai tik tuštybė, kurioje skendėdamas nepasieksi pilnatvės. Bet kartu tenka pripažinti ir tai, kad šiandien neturėdamas pinigų kišenėje, taip pat nesijausi laimingas. Ypač tuo įsitikinau pradėjusi savarankišką gyvenimą. Ir apibendrinant noriu pasakyti, jog knyga gera. Suteikianti peno apmąstymams, reikalaujanti susikaupimo.

Mano vertinimas : "Svetimas" - 8. "Krytis" - 9. Taigi, visa knyga 9/10.

Pieštukas užkliuvo : "Vienintelis menininkas realistas būtų Dievas, jei jis yra. Kiti menininkai jokiu būdu nebus ištikimi realybei."

"Krytis":

"Kai dėl savo profesijos ar iš pašaukimo daug mąstai apie žmogaus prigimtį, kartais pasijunti besiilgįs primatų. Tie bent neturi slaptų minčių."

"Toks jau yra žmogus, mielas pone, toji dviveidė esybė : jinai myli, tik mylėdama save."

"Jūs žinote, kas yra žavesys? Gebėti pajusti, kaip tau sako "taip", nors tu ničnieko neklausei."

"Vieni šaukia: "Mylėk mane!" Kiti: "Nemylėk manęs!" O tam tikra žmonių padermė, pati blogiausia ir nelaimingiausia, reikalauja: "Nemylėk manęs, bet būk ištikimas!"

arbūzų cukruje

Knygos aprašymas : "Arbūzų cukruje" – knyga apie komuną, savotiškas hipiškas manifestas.
idMYRIS – tai vieta, kur saulės spinduliai kasdien vis kitokios spalvos, kur žmonės, pamiršę Užmirštų Reikalų prievartą ir neapykantą, sulipdė savo gyvenimus iš arbūzų cukraus ir leidosi į begalinius kaip svajonės kelius... Knygos pasakotojo, Margaretos ir Polinos meilės trikampis baigiasi tragiškai, bet arbūzų cukruje, rodos, nebeliko emocijų, o iš nuobodulio, pavydo ir neapykantos kuriami mitai.
Arbūzų cukrus, statybinė bendruomenės medžiaga – ne tik fizinė medžiaga, bet ir dvasinė būsena. Tai medžiaga, iš kurios gaminamos lentos ir langai, bet drauge tai – ir produktas, iš kurio gimsta gyvenimo būdas. Jos natūralumas, saldumas, gaivumas ir neribotos galimybės (iš arbūzų cukraus galima gaminti net stiklą) yra gero gyvenimo metafora ir byloja apie visišką susiliejimą su gamta."

Mano nuomonė apie šią knygą : Gardus kąsnelis. Jau ilgėjausi kažko tokio įdomaus (keistąja prasme). Buvo šioje knygoje ir su logika besikertančių nukrypimų ir primityvokų detalių, bet man labai patiko. Skaičiau ir mėgavausi, norėjosi dar. Tokios knygos, kaip "arbūzų cukruje" man visad pažadina svajones. Tai viena tų knygų, kurias labai sunku apibūdinti. Patinka arba ne ir tiek. Man patiko. Patiko dėl istorijoje tvyrančios laisvės, dėl įdomios laiko sampratos, dėl paprastumo... Ji taip lengvai skaitėsi, kad būčiau perskaičius ir per dieną, bet vis kitų reikalų išlįsdavo, tad perskaičiau per tris. Man tai sava knyga, kurią galėčiau rekomenduot tik švelniai pakvaišusiam žmogui:) Tokiam kaip aš. Bet kokiu atveju, labai džiaugiuosi, kad ją nusipirkau. Manau, dar kada paimsiu į rankas, kad palyginčiau savo kvaištelėjimo lygį pagal amžių.:)

Mano vertinimas : 10/10. Sava.

Pieštukas užkliuvo :

"Pirmadienis: raudoni arbūzai.
Antradienis: aukso spalvos arbūzai.
Trečiadienis: pilki arbūzai.
Ketvirtadienis: juodi begarsiai arbūzai.
Penktadienis: balti arbūzai.
Šeštadienis: mėlyni arbūzai.
Sekmadienis: rudi arbūzai."

"Rankos - labai šaunus daiktas, ypač sugrįžusios po meilės glamonių."

City

Knygos aprašymas: "Šiuolaikinio italų rašytojo, „Šilko“ romano autoriaus, naujausias romanas - kelionė po šių dienų miestą. Tai pasakojimas apie du City kvartalus, išsprūdusius iš laiko, apie jų įdomius gyventojus,savotiškus ir besiblaškančius. Kaip sakė pats rašytojas, - „šios knygos istorijos - miesto kvartalai, o personažai gatvės. Visa kita - bėgantis laikas, klajonių ilgesys ir noras viską stebėti“."

Mano nuomonė apie šią knygą: Nusivyliau. Deja. Skaičiau šią knygą visą mėnesį ir nežinau kodėl tiek ilgai, ar todėl, kad man nebuvo įdomu, ar todėl, kad tiesiog aplankė neskaitymo laikotarpis... Bet viena aišku: šita knyga mane nuvylė. Tikėjausi kažko... Tiesa, ko? Kažko įdomesnio, labiau įtraukiančio... Juk tai Baricco, toks visų garbinamas ir mane taip sužavėjęs knyga "Be kraujo". "City", pasirodo, visai ne man... Pusė knygos man buvo labai nuobodi, vienintelis įstrigęs ir labiausiai patikęs dalykas šioje knygoje - Šatsi vesternas. Šis kažkodėl man patiko, nors niekad nemaniau, kad esu vesternų mėgėja. Bet kokiu atveju, manau, tęsiu pažintį su šiuo rašytoju, nes knyga "Be kraujo" man paliko puikų įspūdį. Ko nepasakyčiau apie "City".

Mano vertinimas : 6/10.

Pieštukas užkliuvo : "...žmogus linkęs mylėti tas vietas, kurios tarsi įkūnija jo laikinumą, jo asmens pažeidžiamumą ir ribotumą."

"Kaip tik tokia yra žmogaus paskirtis : gyventi atsisukus veidu į pasaulį ir nugara į save."