pagyvenusio vyro pagundos

Knygos aprašymas : "Nauja ketvirtojo poezijos rinkinio forma liudija naują eilių skambesį ir naujas idėjas. Siekdamas išmėginti įvairius rašymo metodus, eilėraštį jungdamas su fotografija, kūrybiniame lygmenyje eksperimentuodamas įvairiomis temomis, poezijoje Sigitas Parulskis išlaiko ironišką, savitą filosofišką poziciją.

„Manyčiau, Sigito Parulskio eilėraštis atsiranda labiau iš tuštumos ir nerimo, kaip pilnatvės ir ramybės siekiamybė. Iš tiesos, tikrumo ilgesio.“

Aidas Marčėnas "


Mano nuomonė apie šią knygą : Eilėraščiai tokie...vyriški. Stiprūs ir gana gilūs. Sunku suvokti perskaičius kartą, vis norisi mestelt akį dar kartą ir ieškot, ką praėjusįjį praleidai. Kai kurie užgula savo svoriu ir sunkiai paleidžia. Ypač eilėraštis "Valymas". Dažnai jaučiuosi panašiai. Lyg negalėdama nusivalyti to, kas nešvariausia - sielos, savęs. Susižymėjau bene visą knygutę. Linksmybių čia nė su žiburiu nerasi. Na, nebent eilėraštis "Voveraitės" vienas lengvesnių, o kiti sunkūs. Sunkūs prasmėmis. Sunkūs mintimis, kurias sukelia. Rinkinys "Pagyvenusio vyro pagundos" man patiko labiau už "Marmurinis šuo". Bet kokiu atveju, pripažįstu ir su pasimėgavimu skaitau S. Parulskio poeziją.


Mano vertinimas : 9/10

Pieštukas užkliuvo:

"valymas"

moteris valosi makiažą, atidžiai
pašlakstydama vatelę
skysčiu, kvepiančiu mirtina nuodėme
ir paskutiniu bučiniu
paskui eina miegoti, pasikeitusi
sapnai minkšti ir
šviesūs kaip vatelė, kvepiantys
obuoliais ir rasota žole


vyras įeina
į jos valdas, bijodamas paliesti
draudžiamą ir
būti paverstas varle, žiurke
ar driežu
kilnoja buteliukus, teptukus
tūteles, po truputį nervindamasis, jausdamas
kylantį apmaudą - kur, kur jis, kur
tas skudurėlis ar skystis
skirtas valyti sąmonei


ji, kodėl ji kiekvieną vakarą
gali vienu brūkštelėjimu nusivalyti
veidą, o man
o kaip gi aš
ir aš norėčiau nusivalyti, nusigremžti
pradėt kiekvieną dieną iš pradžių
kur po velnių, kur
su kuo nuvalyti tai, kas esu






"poezija"

"nemėgstu eilėraščių apie poeziją
bjauri tautologija

poezijos dievas, kuriuo
niekas nebetiki, nebelanko jam pastatytų šventyklų
dievas, gyvenantis anapus gėrio ir blogio, sulaukęs
pabaigos anksčiau, nei jo paties sukurtas pasaulis
vis dar beviltiškai mėginantis prisikelti
iš žodžių pelenų, kas kartą beviltiškai mirštantis
popieriaus įkapėse

o ką sakiau -
nemėgstu eilių apie poeziją "

Su pasauline poezijos diena! Aplankykit šiandien ta proga poezijos dievą.:)

Murmanti siena

Knygos aprašymas : "Romanas „Murmanti siena“ - vienos šeimos istorija, užsimezgusi praeito amžiaus pradžioje ir tebesitęsianti iki šių dienų. Kaip ir XX amžiaus Lietuvos istorija, taip ir šios šeimos gyvenimas susijęs su abiem pasauliniais karais, su komunistiniu režimu, fašizmu, žydų genocidu, sovietinės Lietuvos partizanais... Romanas ironiškas, paradoksalus, įžvalgus. Murmanti siena - ir ta, kuri mus skiria, ir ta, kuri gal vienintelė liks mums atsiremti."

Mano nuomonė apie šią knygą: Gėda. Perskaičiau dar kovo pradžioje, o jau sunkiai prisimenu, apie ką ji buvo. Pastaruoju metu, skaičiau vien tik lietuvių autorių parašytas knygas. Jaučiuosi kiek keistokai. O "Murmanti siena", trečia Sigito Parulskio knyga, skaityta neseniai. Manau, bent jau kol kas, man Parulskio tikrai užteks. Gerai, bandau prisiminti savo nuomonę apie "Murmančią sieną". Galiu pasakyti tik tiek, kad neverčianti giliau susimąstyti, bent jau man, ji pasirodė gana lengva knyga. Tokia lengvai Parulskiška (gerąja prasme). Lyginant su prieš tai skaityta "Tamsa ir partneriai" ši tikrai pasirodė geresnė ir labiau įtraukė į įvykių sūkurį. Tikrai tai nėra geriausia Parulskio knyga, kurią būčiau skaičiusi, bet ir prie prasčiausių nepriskirčiau. Apie turinį sunkiai, ką galiu pasakyti. Nuoširdžiai - ne kažką teprisimenu. Tik apie barzdotą draugą, kurio asmeninis gyvenimas neaiškus, Adolfo meilužę Bo ir tai viskas. Kiti net neįsiminė. Akivaizdu, tai ne ta knygą, kurią galėtum prisiminti visą gyvenimą, nes aš net po poros savaičių nesugebu prisiminti. Ir tikrai jos neskaitysiu dar kartą.

Mano vertinimas : 7/10.

Pieštukas užkliuvo : "Tai vadinasi laiko švaistymas, bet ar galima laiką taupyti?Kur jo atsargos, į ką galima investuoti laiką, kokiu kapitalu jį paversti, kad duotų dividendų? Kelionės, virtusios nuotraukų albumais, - apgailėtina. Vaikai, vos pramokę kalbėti, jau laukiantys tavo mirties, - žeminantis mazochizmas. Malonumai - seksas, svaigalai, finansinės ir intelektualinės avantiūros - visa tai virsta patirtimi, kurios galiausiai niekam nereikia."

"Juk žmogus dažniausiai palūžta ne gąsdinamas kokių nors konkrečių priešų, ne dėl išorinių aplinkybių. Dažniausiai jį pribaigia atmintis - kokia nors rakštis iš praeities, kuri apnuodija visą organizmą ir virsta nenugalimu košmaru, vėliau įsikūnijančiu į kokį nors populiarų kaip pagyvenęs šlagerių atlikėjas piktybinį auglį ir keletą nekrologo eilučių."

"...meilė tėvynei atrodo labai graži, kai skaitai laikraštyje ar žurnale, per pamaldas Vasario 16-tąją ar saliutuojant Naujųjų metų proga. Tačiau šaltą žiemos priešaušrį žvelgiant pasmerktiesiems mirti į veidus meilė ir tėvynė atrodė labai tolimos, labai neįtikėtinos sąvokos, tarsi tai būtų iš popieriaus iškirpti žodžiai, kuriuos stipresnis vėjo gūsis gali nunešti į juodą dangų."

"Sadomazochistinis malonumas tarti žodį "vienas" ir sutapti su tuo žodžiu. Gerti vienatvę kaip lėtai veikiančius nuodus ir mėgautis kiekviena jos akimirka."

Miškais ateina ruduo

Knygos aprašymas : „Miškais ateina ruduo“, sukurtas per šešias savaites. Jis apima vienos vasaros įvykius miškų apsuptame modernėjančiame nepriklausomos Lietuvos kaime. Prasidėjęs miško kirtimu pavasarinio polaidžio metu bei pelkių sausinimu, baigiasi tą patį rudenį įvykusiu miško gaisru. Ūkio darbai, šiokiadienių ir šventadienių ritualai bei gamtos aprašymai sudaro pusę romano teksto. Nemaža dalis skiriama miškui, kurio naikinimas fatališkai susietas su kūrinio veikėjų likimais. Romano intrigos lūžius valdo gaivališkos prigimties aistra ir nenumalšinamas asmeninės laimės troškimas. Jo personažai yra vitališkų vidinių jėgų aukos, jie gyvena jausmo visagalybės atmosferoje, giminingoje anglų rašytojų T. Hardy ar D.H. Lawrence’o romanams."

Mano nuomonė apie šią knygą : Iš pradžių ši knyga man tapo iššūkiu. Perskaičiau su didele pertrauka ir pradėjus vieną leidimą, kitą istorijos pusę perskaičiau kitame...Buvo vargo, bet galiausiai vis tiek perskaičiau! Knygos pradžia, ilgai besitęsiantys gamtos aprašymai, pagrindinio herojaus (liežuvis sunkiai apsiverčia jį taip pavadinti) Tiliaus neryžtingumas erzina, kelia nuobodulį... Meilės trikampis (tiksliau, keturkampis!) labai baisiai suluošina žmonių likimus. Gyvenimas virsta tragedija.Žmogaus ir gamtos ryšys šioje istorijoje kelia nuostabą. Pavasaris - viskas prasideda. Ruduo - ugningai viskas ir pasibaigia. Skaitydama, labai gailėjausi Agnės (taip taip, gal įžvelgiau panašumų su savimi ne tik varde...), piktinausi Tiliumi ir įsivaizdavau, kaip norėčiau jam trenkti antausį už tokį apsimestiną bejėgiškumą prieš Moniką. O Monika - tipinė šių laikų barakuda. Nepaisant mano piktinimosi veikėjais, galėčiau kūrinį apibūdinti, kaip "na, toks...visai nieko. Skaityti galima.:)". Žiūrėti, taip pat beje. Mačiau ir šio kūrinio ekranizaciją. Jaučiu nepaaiškinamą trauką senesniems lietuvių filmams. Tos spalvos, tie aktoriai, jų vaidyba... Viskas kažkaip nuoširdžiau ir tikriau atrodo. Ir, apskritai, pirmą kartą ekranizacija man pasirodė geresnė už knygą. Filmą pažiūrėčiau dar kartą, tačiau knygos neskaityčiau.

Mano vertinimas : 7/10.

Mano pieštukas užkliuvo : "Ji pati savimi buvo pavasaris..."

(Liūdna. Buvo užkliuvęs ir dar kažkur, bet per skubėjimą atiduoti, taip ir paliko kitos knygos lapuose...)

Niekada nežinai

Knygos aprašymas:
"Šią knygą galima pavadinti santakos knyga, santaką suvokiant keleriopai. Pirmasis aspektas: žanras. Esė čia įteka į novelę ir atvirkščiai, nors novelės tėkmė, regis, stipresnė. Santaka yra energetiškai aktyvi erdvė, žadanti įvairių atverčių bei netikėtumų. Kaip ir daug kas, kas atsidūrė paribyje, akistatoje, iššūkyje.
Autorė mėgsta tokią situaciją, o išlavinta jos ranka fiksuoja pačius įvairiausius iššūkius: nuo buitinių iki egzistencinių. Dažniausiai čia vieni ir atsiskleidžia per kitus arba vieni kitus pabrėžia, o tai dar vienas sėkmingai knygoje įgyvendintų santakos variantų.
Buities klodas (knygoje įkūnytas itin taikliai pastebėtų detalių intarsijomis) pagauliai derinamas su „kasdienybės ontologija“, akis čia neįstrigs aprašinėjimų brūzgynuose, o kils į viršų, kaip vienam herojui, kuris „žiūrėjo į dalinį saulės užtemimą pro žmonos plaučių rentgeno nuotrauką“.
Ir dar viena knygoje aptinkama santaka: visuotinio dūlėjimo atmosfera (kiūžtantys daiktai, ligos, mirtys etc.) bei tokioms sąlygoms besipriešinantys, jas savimi matuojantys bei bandantys paneigti herojai. Esminė priešstata: gyvybė prieš mirtį. Autorė čia nesiima siūlyti holivudinių išeičių ir kažkodėl tai nuteikia labai viltingai."

Mano nuomonė apie šią knygą: Nesu iš tų, kurie peikia lietuvių literatūrą ar stengiasi jos kuo mažiau skaityti, turbūt atvirkščiai - labiau skaitau lietuvių autorių knygas. Kartais taip gaunasi atsitiktinai, kartais dėl to, nes knygos būna privalomos literatūros sąraše. Ši, kaip tik iš ten ir yra. Skaitant ją, vis neapleido mintis: "nu labai jau lietuviška. kažkur girdėta. matyta..." Jei tokiu būdu norima priartėti prie skaitytojo - ką gi, pavyko. Beveik. Kiekvienoje esė (ar novelėje?) neapsieita be mirties, vienatvės, senatvės... Tiesa, viena esė (novelė)pavadinimu "Daiktai" man patiko labiausiai... Ak, tas daiktiškumas. Vis mokausi neprisirišti prie daiktų, bet susimąsčiau, kad kartais būna daiktų, kurie yra mūsų... kurie laikui bėgant tampa mūsų dalimi, kurie tapatinami su mumis ir po mūsų mirties, galbūt lieka pakrauti tam tikra mūsų energija... Išties, niekada nežinai, kas gali tykoti už kampo, kas gali nutikti vos už akimirkos... Perskaičius šią knygą, norisi pasakyti, jog reikia gyventi čia ir būtent dabar rūpintis šalia esančiais. Nuvažiuoti arbatos, pasikalbėti... Kad kuo mažiau liktų neištartų žodžių, nes juk "niekada nežinai".

Mano vertinimas : 6/10.

Tamsa ir partneriai

Knygos aprašymas:
"Vaizduojamus istorinius įvykius svarbu atskleisti per įtaigias asmenines dramas, tai ir daroma romane "Tamsa ir partneriai". Pasaulio literatūroje yra nemažai kūrinių, sukrečiamai vaizduojančių nacistinius konclagerius, o šis romanas parodo, kad Lietuvoje Holokaustas vyko kitaip - prie pamiškėse iškastų duobių. Visa tai matančio fotografo Vincento grimzdimas į sielos tamsą vaizduojamas su vis kylančia įtampa ir literatūriniu išradingumu, kol galiausiai viename iš kulminacinių epizodų atsiveria fantasmagorinis košmaras: veiksmas tarsi persikelia iš konkretaus erdvėlaikio aplinkybių į laike sustingusį pragarą.
Intriguojančios meilės ir mirties, erotinės aistros ir aistros žudyti peripetijos sukuria atmosferą, kurioje palūžta žmogaus tikėjimas Dievu, o tai atveria galimybę skeptiškiems - ironiškiems ir skaudiems - svarstymams, personažų ginčams apie žmogaus dalią griūvančiame pasaulyje." Laimantas Jonušys

"Kurdamas romaną autorius rėmėsi išlikusių dokumentų rinkiniais, rašytiniais atsiminimais, to meto spauda.
„Tamsa ir partneriai“ – naujausias Nacionalinės premijos laureato, poeto, eseisto, dramaturgo ir kritiko Sigito Parulskio (g. 1965 m.) romanas. Jis skirtas ypač aktualiai ir lietuvių literatūroje dar beveik nenagrinėtai temai – žydų žudynėms Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais."

Mano nuomonė apie šią knygą: Pirmiausia norisi paminėti tai, jog ši knyga liečia ne itin malonią temą Lietuvai. Negalima sakyti, jog tai neįdomu, bet... Kažko trūko. Kažkas ne visiškai mane užkabino. Na taip, mirties, žiaurumo, nežmoniškų sąlygų, sekso, kraujo, meilės buvo pakankamai, tačiau vis tiek šią knygą vis padėdavau į šalį. Kažkaip net nedrąsu sakyti, jog man ji atrodo ne itin Parulskiška, tuo labiau, kad prisiskaičiau teigiamų atsiliepimų, galų gale juk Sigitas Parulskis už šią knygą buvo pripažintas 2012 metų tolerancijos žmogum. Tik, deja deja, negalėčiau labai jau išgirti šios knygos. Tik dar kartą įsitikinau, kad jei labai patinka koks rašytojas, tai toli gražu nereiškia, jog labai patinka ir visos jo knygos. Ši man pasirodė gana nuobodi.

Mano vertinimas: 7/10.

Pieštukas užkliuvo : "Kuo toliau, tuo labiau tuo įsitikino - mažiausiai mes žinome apie tuos, kurie arčiausiai mūsų. Šalia gyvenantys žmonės įsismelkia į mus kaip kvapas ir pamažu to kvapo mes nebeužuodžiame, imame painioti jį su savuoju. Paskui, kai kas nors atsitinka, nelaimė, netikėtas įvykis ar dar kas nors nemalonaus, staiga suprantame, kad nieko nežinome netgi apie tuos, su kuriais dalijomės guoliu."

Tarp meilės ir tragedijos Merlina Monro.

Knygos aprašymas : "Šią moterį ir jos gyvenimą vis dar tebegaubia tragizmo ir paslapties šydas. Ji buvo geidžiama, dievinama ir laikoma XX a. sekso simboliu. Tačiau šalia kerinčiai gražios, stulbinamai seksualios kino žvaigždės egzistavo ir kita, tikroji Merlina, - jautri, nuoširdi ir šiek tiek vaikiška būtybė. Koks nepaprastai intriguojantis, bet tragiškas ir trumpas buvo žvaigždės blykstelėjimas!"

Mano nuomonė apie šią knygą : Pamenu, visai netikėtai su draugu nuėję į Norfą, pamatėme sukrautas krūvas knygų labai viliojančiomis kainomis. Ką gi, tai pamačiusi tuoj puoliau ieškoti kažko sau. Taip užkliuvo "Tarp meilės ir tragedijos Merlina Monro" plona knygutė. Pagalvojau, jog mėgstu Marilyn Monroe, tačiau labai mažai žinau apie jos gyvenimą, tad būtų visai įdomu pasiskaitinėti. Parsinešiau ir nugrūdau į lentyną. Tai tikrai nebuvo svarbiausias skaitinys... Tačiau, vakar pažiūrėjus filmą "My week with Marilyn" prisiminiau, kad turiu tą knygutę. Susidomėjimui neišblėsus ir perskaičiau. Niekada nemaniau, kad ta žavi, iš pirmo žvilgsnio, laiminga ir švytinti blondinė galėjo gyventi tokį...tragišką gyvenimą. Nemylima, paliekama, kenčianti, gerianti begales vaistų, alkoholio... Iš vienos pusės pažvelgus, tai visai ne naujiena. Spindinti žvaigždutė iš tiesų nėra laiminga, keičia vyrus kaip kojines, prasimuša kelią būdama daugelio įtakingų vyrų meiluže, geria šampaną, serga depresija... Juk taip atsitinka su daugeliu "žvaigždučių". Tačiau, kita vertus... Susimąsčiau apie tai, kiek žymus žmogus turi vaidinti, kiek mažai natūralumo, tikro ir nuoširdaus džiaugsmo jo gyvenime. Kiek mažai kažko iš tiesų savo... Juk vaikystėje ne vienas esame pasvajoję apie tai, kaip užaugę išgarsėsime. Ypač mergaitės svajoja tapti dainininkėmis, šokėjomis, aktorėmis ir šmėžuoti TV ekranuose, žurnalų viršeliuose... Tačiau, kai paaugęs suvoki, kokia viso to kaina... Ar verta aukoti save? Bent jau aš, taip nemanau. Puiku, jei žmogus sugeba būti įžymiu ir žmogišku, tokiais žaviuosi, tačiau tie, kurie suserga žvaigždžių liga, ištuštėja, apsimetinėja man tikrai nekelia susižavėjimo... O sužinojus apie Marilyn Monroe gyvenimą daugiau, dar nesuvokiu ar labiau ją gerbiu, ar ji man atrodo paprasčiausias moteriškumo pavyzdys ir nieko daugiau... Ši plona (vos 93 psl.) knygutė sukėlė dvejopų minčių ir kol kas, matyt, teks jas susidėlioti... Tačiau neišeina nuneigti, jog M. Monroe išties, išskirtinė asmenybė.







Mano vertinimas : 7/10. (Nors labai sunku vertinti tokias knygas...)

Pieštukas užkliuvo : "Kuomet buvau maža mergaitė, man niekas nesakė, kad esu graži... Vaikams, ypač mergaitėms, reikia nuolat tai kartoti, kad jos gražios ir labai mylimos, net jei taip nėra. Jeigu aš turėsiu mergaitę, aš jai nuolat tai sakysiu ir nepaliksiu jos vienos nė minutę."

2012-ais metais skaitytų knygų apžvalga

Taigi taigi... Baigėsi jau 2012-ieji. Man vis dar sunku tuo patikėti. O ypač sunku patikėti dėl to, kad šiais metais perskaičiau, lyginant su praėjusiais, gana mažai knygų... Kažkaip buvo neskaitymo laikotarpių, kai per mėnesį sugebėdavau perskaityti vos vieną knygą, dėl ko man šiek tiek liūdna, bet nieko su savimi negalėjau padaryti, taip jau būna.

Taigi perskaičiau 37 knygas.

Geriausios 2012 metais perskaitytos knygos (įvertintos 10/10):
1. Jurga Ivanauskaitė "Angelo rūbas",
2. Harper Lee "Nežudyk strazdo giesmininko",
3. Erich Maria Remarque "Trys draugai",
4. Alessandro Baricco "Be kraujo",
5. Richard Brautigan "Arbūzų cukruje",
6. Ray Bradbury "Pienių vynas",
7. Antanas Škėma "Balta drobulė",
8. Jurgis Kunčinas "Tūla".

Metų nusivylimai arba knygos įvertintos (nuo 1 iki 5/10):
1. Robin Sharma "Vienuolis, kuris pardavė "Ferrarį" (3/10),
2. Paulo Coelho "Prie Piedros upės - ten aš sėdėjau verkdama" (4/10),
3. Leonard Cohen "Žavūs nevykėliai" (2/10).

Knygos, kurios įvertintos ne 10/10, tačiau negaliu nepaminėti:
1. Laimantas Jonušys "Pokalbiai su Sigitu Parulskiu",
2. Sigitas Parulskis "Doriforė",
3. Vladimiras Nabokovas "Lolita"

Na, ir visos likusios, čia nepaminėtos knygos, matyt, ne taip man ir įsiminė, ne taip įtraukė ar tiesiog nebuvo tokios artimos širdžiai. Džiaugiuosi, jog metų nusivylimų yra tiek nedaug, lyginant su geriausiomis knygomis. Žinoma, naujais 2013 metais norėtųsi perskaityti daugiau ir kad neskaitymo laikotarpiai truktų trumpiau... Nors sunku sau tai pažadėti, žinant, jog laukia nelengvi pasirinkimo metai, tačiau, knygų negalėčiau visiškai užmiršti.

Knygų mylėtojams 2013-aisiais linkiu atrasti savų, širdžiai artimų knygų ir tiesiog... nepamiršti literatūros. :)