Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes

Knygos aprašymas: "Magiškai geidulingas, bet sykiu ir nekaltas romanas pasakoja apie eilinį žurnalistą, savo devyniasdešimtojo gimtadienio išvakarėse nusprendusį „padovanoti sau vieną beprotiškos meilės naktį su nekalta paaugle“.

Trumpame kūrinyje autorius aprašo keletą hipnotiškų susitikimų su „mažyle“. Pirmąsyk išvydus nedrąsią keturiolikmetę Delgadiną, miegančią visiškai nuogą viešnamio kambaryje, jo gyvenimas iš esmės pasikeičia. Jis nesikalba su ja ir nesistengia nieko apie ją sužinoti, ji – irgi. Bet Delgadina paskatina senolį prisiminti kitas gyvenime sutiktas moteris, kekšes, besimylinčias už pinigus; ir tik dabar jis supranta, kad „seksas – paguoda tiems, kuriems trūksta meilės“.

Meilė visada buvo pagrindinė G. G. Márquezo kūrybos tema. Jis įsivaizduoja ją kaip tvirtovę, saugančią nuo viską nešančių laiko šuorų.

„Prisiminimai apie mano liūdnąsias kekšes“ parašyta markeskišku stiliumi, jaudinamai pasakoja apie senatvės negandas ir išaukština džiaugsmą mylėti. Skaitydami šį kūrinį, mes tarsi klausomės rašytojo mėgstamos genialių kūrėjų muzikos, pritariančios kiekvienam meistro žodžiui ir sukuriančios savitą pasakojimo atmosferą."

Mano nuomonė apie šią knygą: Smagi pašėlusio senuko meilės keturiolikmetei istorija. Ir toli gražu ne tokia tragiška, kaip Nabokovo "Lolita". Smagi knygiūkštė, parašyta talentingo rašytojo, kas labiau gali tikti Pavasariui? Pavasarį juk visi nori įsimylėti, pradedant katėmis, baigiant...90-mečiais senukais? Labai džiaugiuosi vėl paėmus į rankas G.G. Marquez. Netuščiažodžiaudama daugiau, rekomenduoju tiems, kurie mėgsta Gabriel Garcia Marquez ir tiems, kam patinka netipinės, ne iki galo išsipildančios meilės istorijos.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Atsikirtau, kad seksas - vienintelė paguoda žmogui, kuriam trūksta meilės."

"Suvokiau, kad disciplinuotumas - ne dorybė, o reakcija į mano nerūpestingumą; kad atrodau kilnus, nes noriu paslėpti savo smulkmeniškumą, kad esu pernelyg atsargus, nes esu piktavalis, kad linkęs taikytis tik todėl, jog neprasiveržtų gniaužiamas pyktis, punktualus, kad nuslėpčiau, koks aš abejingas kitų žmonių laikui. Žodžiu, supratau, kad meilė - ne sielos būsena, o zodiako ženklas."

Džuljetos suknelė

Knygos aprašymas: "Nuo vaikystės susijusi su teatru, šias patirtis ir išgyvenimus poetė perkėlė į poeziją. Scenos vaizdai ir pjesių personažai susipina su gyvenimo dabartimi, tartum sakant: klasikus veikusios aistros ir mintys tęsiasi, mūsų kasdienybėje yra reikšmingų situacijų, susiliečiančių su didžiaisiais veikalais. Autorės biografija, persmelkta teatro, nulėmė išskirtinį šios vientisos knygos pobūdį."

Mano nuomonė apie šią knygą: Paskaičius knygos aprašymą, susidarytų įspūdis, jog šioje knygoje daug poezijos apie teatrą. Neapsiverčia liežuvis taip sakyti, nors tu ką. Tiksliau, trumpų teatro aprašymų knyga. Neapleido mintis, jog skaitau ne poezijos rinkinį, o tiesiog kažkokį dienoraštišką minčių kratinį. Asmeniškai man, šiame rinknyje per daug teatro, o to, ką galėčiau pavadinti poezija, nelabai ir aptikau. Vienu atsivertimu perskaičiau ir dėdama atgal į lentyną, susimąsčiau:kodėl, po šimts, šita knyga buvo metų knygos rinkimuose? Tokiu, kol kas, man retoriniu klausimu savo nuomonės reiškimą ir užbaigsiu.

Mano įvertinimas: 3/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Shopping and fucking"

Gulėjom
kaip dvi išskrostos varlės
po naktinių išpažinčių
buvo baisu
drėgni prisilietimai
tankūs atsidūsėjimai
ak, nieko tokio ir neįvyko
tik supratau kad nenoriu
bent jau dabar
jokio prisikėlimo

"***"

Tikras rytas
apčiuopiamas rūkas
greit šešta valanda
vasara persirito per kalną
rugsėjis,
po keturių penkių dienų
bus dar tikriau
dar ramiau
už sienos
mano mylimas miega
tuoj ištarsime labas rytas
ir įsitikinsim
esame

Viktorija

Knygos aprašymas: "Taigi, kas yra meilė? Vėjelis, šnarantis rožėse, ne, žaltvykslė, tvyksčiojanti kraujyje. Meilė - tai pragariška muzika, šokdinanti net senių širdis. Ji lyg skaistažiedė, išsiskleidžianti nakčiai atėjus, ir lyg plukė, susiglaudžianti nuo menkiausio dvelktelėjimo ir mirštanti, jeigu ją paliesi. Štai kas yra meilė."

Mano nuomonė apie šią knygą: Prisimenu, dar mokykloje man ją buvo rekomendavusi lietuvių kalbos mokytoja, tik vis pamiršdavau arba rasdavau ką kita skaityti. Štai, pagaliau atėjo eilė ir "Viktorijai". Perskaičiau. Galėjau vienu prisėdimu, nes puslapių skaičius tebuvo viso labo 126. Deja, ji buvo tokia nuobodi, kad vos prisiverčiau perskaityt per keletą kartų. Nesakau, kad meilė yra kažkas nuobodaus. Ne, tiesiog kai kurios meilės istorijos yra tokios nuspėjamos ir tokios įgrisusios, kad gailiuosi skaitanti. Kaip ir šį kartą. Meilė, besitęsianti nuo vaikystės, iš pradžių neišsipildanti, tada abipusė ir galiausiai vėl neišsipildanti. Tai taip... melodramiška. Primena muilo operas, tik atitinkamu laikmečiu. Galbūt kažkada ši meilės istorija ir buvo verta dėmesio, tačiau dabar yra daug geresnių knygų apie meilę...O galbūt aš nebetikiu tikra, ale visa nugalinčia meile? Ne, šitokie pamąstymai jos neišgelbės. Rekomenduojama nebent tiems, kuriems patinka melodramos. Ir "aš tave mylėjau, tu mane irgi, bet mes nieko viens kitam nesakėm ir visą gyvenimą buvom nelaimingi" serija.

Mano vertinimas: 2/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "- Sako, kad esama moterų, ieškančių tokio, kuriam reikalinga jų užuojauta. Kol vyrui sekasi gerai, jos jų neapkenčia ir jaučiasi nereikalingos; o kai jam blogai, kai jį palaužia bėdos, tada jos triumfuoja ir sako: štai ir aš."

50 eilėraščių

Knygos aprašymas: Kadangi niekur nerandu aprašymo, pabandysiu pati bent jau kažkaip užsiminti, koks čia eilėraščių rinkinys. Yra dvi šios knygelės pusės. Vienoje pusėje - 50 S.Parulskio eilėraščių, kuriuos išrinko A. Marčėnas, o kitoje pusėje atvirkščiai - 50 geriausių A. Marčėno eilėraščių, kuriuos išrinko S. Parulskis.

Mano nuomonė apie šią knygą: Tikriausiai daugiau nei pusę S. Parulskio eilėraščių jau buvo skaityti. Ir visai ne tie, kažkuomet man pasirodė geriausi, nors, kita vertus, smagu buvo pasiskaitinėti dar kartą. O štai su A. Marčėno kūryba tai buvo pirmoji pažintis ir tikriausiai, ne paskutinė. O apibendrinti galėčiau tik taip, jog ir ši knyga nėra iš geriausių poezijos rinkinių, kuriuos šiuo metu skaitau ar skaičiau. Tik tiek ir tegaliu pasakyti. Ir deja, pieštukas, nors ir užkliuvo, nespėjau persirašyti, teko grąžinti.


Mano įvertinimas: 6/10.

vėliau, gerokai vėliau

Knygos aprašymas: " Aštuntoji autoriaus poezijos knyga. Eilėraščiuose po išoriniu santūrumu jaučiama pulsuojanti emocija. Metų sukaupta patirtį poetas įvelka į ramią, lėtą pasakojimo tėkmę, leisdamas skaitytojui neskubant gėrėtis nostalgiškais vaizdiniais, kartais primenančiais seną juodai baltą fotografiją tėvų albume."

Mano nuomonė apie šią knygą: Jau seniai norėjosi susipažinti su J. Kelero kūryba, tačiau prisiruošiau tik dabar, akiai bibliotekoje užkliuvus už "vėliau, gerokai vėliau" viršelio. Ką gi, pastaruoju metu vis daugiau skaitau poezijos. Ypač šiuolaikinės ir, mano pačios nuostabai, sunkiai berandu kažką tokio savo(Nors imk ir prie širdies dėk, kaip artima!). Tad ir šis rinkynis, deja, mane nuvylė. Iš J. Kelero poezijos tikėjausi kažko daugiau. Sunku apibūdinti - būtent ko... Vos keletas eilėraščių privertė stabtelt, pasižymėti ar įsiskaityti. Tikiuosi iš J. Kelero kūrybos rasti kažką artimesnio sau. Ar vartyčiau dar kartą? Ne, nebent reiktų.

Mano įvertinimas: 5/10...Deja, deja.

Mano pieštukas užkliuvo:

"egzekucija"

jie išbraukė mus kaip kalbos klaidą -
tas, veidu, mirties pilnu,
toji, suspaudusi lūpas ovalo -
vyšnių spalvos krauju atkosėjo mus -
tas, gelsvos žolės uniforma,
ir tas, kurs stovėjo toliausiai,
ant kėdės prie balanos,
prie siūbuojančios virvės ir verkė


"leisk jai"

iš kur ateini?
(iš amžius nešienautos žolės)

ką nešies?
(sušalusią mirusio vaiko blakstieną)

glėby tarp ledynų?
paleisk ją, leisk jai užaugti

Lorelei.

Knygos aprašymas: "Lorelei – sirena, nuostabia daina viliojanti plaukiančius pavojingos Reino upės uolos link, – įkvėpė ne tik Heinrichą Heine'ę, bet ir Kęstutį Navaką. Šiuo vardu pavadintas unikalus forma ir turinių laiškų, eilėraščių ir poetinių vertimų rinkinys, kurio vizualų pavidalą sukūrė knygų menininkė Sigutė Chlebinskaitė.

Šios epistolinės eseistikos knygos ašis – penkiasdešimt trumpų esė, parašytų meilės laiškų forma. Kiekvieną esė-laišką lydi meilės eilėraštis, savotiškas poetinis post scriptum. Tai ir pasaulinės poetinės klasikos (Waltherio von der Vogelweide'o, Stefano George'o, Gottfriedo Benno, Edgaro Allano Poe, Guillaume'o Apollinaire'o, André Bretono) vertimai.

Knyga asmeniška, intymi, aistringa, tačiau jos stilistika yra universali, viršasmeninė, kartais galinti priminti A.Nykos-Niliūno dienoraščius ar Ch. Baudelaire‘o „Paryžiaus spliną“. Jos stilistinis diapazonas platus – nuo švelnios ironijos ir humoro iki rezignacijos, ilgesio ir egzistencinio vienatvės reflektavimo."

Mano nuomonė apie šią knygą: Perskaityta sausio vidury, tačiau vis dar gyvenu šia knyga. Tie persmelkti poezijos meilės laiškai, tie kreipiniai, tas ilgesys ir silpnybių pripažinimai... Tiesiog nuostabu, skaičiau, ir širdis vos krūtinėje tilpo. Kiek tik save pamenu, visada mane žavėdavo laiškai. Kol pačiai niekas jų nerašydavo, vartydavau senus laiškus, rastus močiutės stalčiuje (negražu, bet...), po to sekė mokykliniai meilės prisipažinimai, rasti rašteliuose ant suolo...Atvirutės...Ir tik vėliau rimti laiškai, kuriuos rašė man ir, kuriuos rašiau pati. Tik ne visi liko išsiųsti, kai kurie paliko tik pamąstymais prieš miegą, dar kiti skirti atsisveikinimui... Turbūt laiškai yra viena gražiausių jausmų išraiškos formų. (Nors šnabždėjimas į ausį su meilės prisipažinimu yra taip pat kažkas stebuklingo...) Bet juk šnabždėjimas raštu yra lygiai taip pat intymu. Lygiai taip pat jausminga ir tikra. "Lorelei" suteikė sparnus mano meilės išsiilgusiai sielai. Suteikė tikėjimą. Pažadino primirštą begalinį norą tapti mūza. Kas gali būti magiškiau už tapimą įkvėpimu? Už tapimą priežastimi laiškų ar eilėraščių rašymui? Po šitokio nuostabiai paslėpto laiškų pluošto, staiga imi vėl tikėti galimybe tokia tapti. Ar netgi tikėti tuo, jog tokia ir esi. Ir kažkas tau rašo laiškus, jei ne tikrus, tai bent jau užmerktomis akimis prieš miegą rašomus laiškus... Tai yra viena tų knygų, kurią privalau įsigyti ir pasidėjus prie lovos prieš naktį pasiskaityti. Ši knyga inspiruoja. Jei ir ne dideliems darbams, tai bent jau tikėjimui gyvenimu. Ir mažyčiais stebuklais, kuriuos gali sukurti šalia esantys žmonės. Rekomenduoju. Juk, kas gali būt tikriau ir gražiau už vyro meilės laiškus, rašytus moteriai? Arba už moters tapsmą mūza?

Mano įvertinimas: 10/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "bandau suprasti tave. žinau, kad nebus su tavim lengva. tačiau bus ryšku, raišku, tik su tavim galėsiu patirti, ko nė su viena. nė su viena juk ir nebuvau. tu juk visas jas sudeginai vienu blakstienos virptelėjimu. nes - tu. net dangus, palyginti su tavim - sudegęs degtukas."

"Man patinka, kai būni silpna. Tarkim, ko nors nežinai arba tavo įžvalgos pernelyg pažeidžiamos, ką tik susižvejotos arbatoj. Tuomet šį silpnumą bandai dangstyti įtempta būgno oda, mušti litaurus, bet matau, kad tau po ta oda - tuštuma. Man graži tavo tuštuma, joje dar tiek visko tilps."

"Man patinka, kai apsirinki, supainioji žmones, žodžius, medžius, Schubertą su Schumannu, ranką su koja, raganosį su begemotu, patinka, kai nesugebi pagaminti valgio, kai prisvilini puodus, išsidraskai sagas, sulaužai akinius, pameti žirklutes, pamiršti pinkodus, nepataikai į kėglį, nemoki plaukti, dainuoti, skraidyti ir kai nežinai, kad dukart du - šeši."

"Įdomu, jei paskambinčiau su budelio kilpa ant kaklo ir pasakyčiau, kad man viskas puiku, oras gražus, kaip tik einu nusipirkti sidabrinių žirklučių - ar pajustum, kad ne."

"Norėčiau apie tave negalvoti daug ilgiau negu dieną. Gal tada suprasčiau - kas esi."

"tu tampi metafora, mieloji, tai ir tapk."

Ir daug kitų, nuostabių minčių, kuriomis gyvenu...

Lapės gaudymas

Knygos aprašymas: "Lapės gaudymas" - tai populiaraus rašytojo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato esiukių knyga. Ją pradeda virtuoziškos „Šešios įvadinės tezės, kurių galėtų ir nebūti, bet negali“.
Knygos "Lapės gaudymas" pagrindas – „Paguodos atvirlaiškiai sau“. Žaismingų pokalbių, dienoraščio paraščių, miniatiūrų forma skleidžiasi kūrybos ir gyvenimo metmenys. Išskirtinis Kajoko gebėjimas – pakilti virš visko, kas laikina, nereikšminga, stabdyti gyvenimo akimirkas paradoksais, žinančiojo tolerancija."


Mano nuomonė apie šią knygą: Po šitiek rekomendacijų, pagaliau perskaičiau. Ir, visgi, lieku prie nuomonės, kad geriausia Kajoko knyga yra "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys". Ir, dievai žino, už ją geresnės neskaičiau, joje ištirpau. O visa kita - nesiekia, ištirpsta be pėdsako. Ir kas, kad perskaičiau "Lapės gaudymas", jei sunkiai atgaminu, ką skaičiau. Jei neįtraukė tos mintys tiek, kad negalėčiau klajot savose mintyse. Ne ne, nereikia iš karto pagalvoti, kad viskas taip beviltiška, ne. Ir susimąsčiau, galbūt ir šyptelėjau kartą ar du, bet tik tiek. Dabar, praėjus kiek laiko nuo knygos perskaitymo, paklaustumėte, apie ką ji buvo? Sunkiai pasakyčiau. Pradėčiau sukti galvą ir kitos knygos šitą tiesiog užgožtų. Gal čia ir atsakymas. Knyga ne man. Antrą kartą neskaityčiau, o ir prie lovos nesidėčiau.

Mano vertinimas: 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Poezija - vieninteliai įmanomi žodžiai vienintelėje įmanomoje vietoje, kur jokie žodžiai jau neįmanomi."

"Jeigu viskas yra iliuzija, tuomet ir iliuzijos iliuziškumas tėra elementariausia iliuzija."

" - Žinau du būdus išgelbėti pasaulį. Vieną fantastinį, kitą realų. Realus: atskris ateiviai ir mus išgelbės. Kitas būdas: mes išsigelbėsime patys. Bet tai jau iš fantastikos srities."

"Dėl idiotiškai suvoktos laisvės mes atmetame netgi tuos suvaržymus, kurie padėtų tapti mums tikrai laisvais."

"Žvilgsnis užkliūva už apdulkėjusios "Sveikas, liūdesy!" nugarėlės.
- Ponia Fransuaza, kokios moterys gražiausios?
- Mylimos...
Kažkur girdėta, ir vis tiek dieviškai paprasta, elegantiška, taiklu.
Bet sykiu ir liūdnoka.
Dar liūdniau, kai ateina tokio liūdesio pagirios."