Jurga Tumasonytė – jauna rašytoja, visai neseniai, 2020-ųjų pradžioje, gavusi bendravardės Jurgos Ivanauskaitės literatūrinę premiją už apsakymų knygą „Undinės“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla). Šiemet lietuvių skaitytojams pristatė ir įstabiu pačios portretu puoštą „Remontą“, galėjusį paremontuoti ir skaitytojo sielą. Bet ar pavyko?
„Atrodo, kad sulig nauja vaikų karta stengiamės dar labiau juos saugoti, rūpintis psichologine raida, organizuotis suaugusiųjų savigalbos grupeles, – išsikalbėti, kodėl kartais norisi aprėkti ar net, neduok Dieve, trenkti vaikui. Artėjame prie tobulo vaikų ir tėvų, bei kitų suaugusiųjų, santykių modelio. Su siaubu pagalvoju apie tas kartas, kurios liko už nugaros, – kas nutiks mums, kuriuos augino ne taip, kaip reikia? Jau nekalbu apie sugniuždytąją tėvų ar senelių kartą.“ (147 p.)
Nors knygos paviršius daug žadantis ir traukiantis akį, turinys, deja, išlieka dvilypis. Paviršiuje plaukioja pagrindiniai veikėjai, kuriantys destruktyvius tarpusavio santykius, kartais nesuprantantys nei ko nori iš pasaulio patys, nei ko pasaulis ar artimieji nori iš jų. Užčiuopiama detektyvinė linija, kai dingsta charizmatiškoji, socialiniuose tinkluose nardanti Eglė, pakliuvusi į destruktyvų santykių su kitais veikėjais tinklą. Kaltų ieškoma palaipsniui ir tai visgi nėra svarbiausias knygos motyvas. Vis dėlto, kaip sufleruoja pats šios knygos pavadinimas, svarbiausia čia remontas ir sutrūkinėjęs santykių, ypač tarp skirtingų kartų, tinkas. Ypatingas dėmesys skiriamas jaunos moters santykiams su nuolat nepatenkinta motina. Ar sukandusi dantis, kenčianti savo likimą, motina gali užauginti laimingą dukrą, sugebėsiančią kurti sveikus santykius? Jeigu motina sudūžta vos gimus dukteriai, ar pernelyg besistengdama nesudaužyti ir paremontuoti, nesudaužys ir dukters savasties?
„Jai nebesinorėjo tėvo prisilietimų – nesijautė savimi, o tik objektu, kūnu, padedančiu gyventi mažam kūdikėliui. Šis objektas-kūnas turėjo išmokti gyventi dėl kito žmogaus. Kęsdama vienatvę bei nuovargį, ji kartodavo sau, kad tai ne veltui. Reikėtų pratintis aukoti save netgi dar smarkiau, nes juk motinos meilė turi būti beribė kaip jūra, susiliejanti su horizontu. Aštriabriaunės kriauklės, akmenys, į kuriuos įsipjovė kulną per povestuvinę kelionę Jaltoje, tėra lašeliai vandens begalybėje. Nepaisant svarbaus ir reikalingo darbo, kurį dėl manęs atliko, ji dažnai jausdavosi kaip mėšlo krūva. Kasdien kabindavo šakėmis pradvokusias nuoskaudas ir kraudavo jas į kaugę. Tik kitaip nei tikrasis mėšlas, pavasarį išbarstomas kaip trąša laukuose, mamos sukaupta krūva nevirsdavo niekuo naudingu.“ (231 p.)
Juk kartais gailimės vonią pakeitę dušo kabina, ar dušo kabiną – vonia. Lygiai taip pat tenka gailėtis užslopinus kito žmogaus savastį, nenatūraliai primetant svetimą jo prigimčiai. Ne viskas, pamatyta interjero dizaino žurnaluose, tinka ir senam, iki skausmo visiems pažįstamam, sovietmečio išplanavimo butui. Ne visur išgriovus sieną staiga pasidarys erdviau ar šviesiau. Kartais net atvirkščiai – jausiesi it uždarytas vienutėje, kai sienos ir vienatvė dusins, netgi jei kambarys bus madingo skandinaviško stiliaus. Ar ne taip ir su žmogaus siela? Patys kartais prisibijome ją remontuoti, tačiau kiek daug aplinkui trainiojasi tų, kurie progai pasitaikius, iškart puola remontuoti svetimas. Remontuojam svetimas sielas nežinodami ir nenujausdami, kad remontas nebus kokybiškas ir anksčiau ar vėliau atsiras įtrūkių, pradės byrėti tinkas, pareikalaudamas ne vienos aukos.
Nors autorė lyg ir bando po paviršutiniško pasakojimo tapetu paslėpti gilesnes duobes, tačiau neišvengia ir klaidų. Pasirinkdama vienus veikėjus įvardinti pravardėmis, kitiems suteikia vardus. Pravardės išlieka ne visai motyvuotos, ypač ką tik perskaičius Olgos Tokarczuk romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ ir palyginus pravardžių prasmę, „Remonte“ esančios atrodo prėskos ir nebūtinai reikalingos. Regis, pravardėmis parodomas tų knygos veikėjų nuotolis, nustūmimas į istorijos užribį ir tik artimiausi žmonės turi vardus. Tačiau net ir jie supainiojami. Viename sakinyje Eglė rūko balkone, kitame jau Agnė grįžta parūkiusi. Tada jau neaišku, kuriame knygos kūrimo etape ir kas susipainiojo:
„Kol Bičas kažką pasakojo Adomui, o Eglė rūkė balkone, serviravau stalą – primygtinai paprašiusi netrukdyti ir palikti mane virtuvėje vieną, mat retai gaminu, todėl bijau, kad užsiplepėjusi ką nors pamiršiu, sriuba nepavyks ir taip toliau. <...> Parūkiusi Agnė man padėjo atnešti maistą, Adomas visiems įpylė imbierinio alaus.“ (167 p.)
Tai kuri rūkė? Agnė ar Eglė? Regis, visai nesvarbi smulkmena, bet iškart ardanti pasakojimo tinklą ir skaitymo malonumą.
Deja, net ir išdavystė šioje knygoje absoliučiai nuspėjama ir neįdomi. Knygai baigiantis tikiesi kažko įspūdingo, kaži kokios įdomesnės atomazgos, o gauni tik banalų neištikimybės faktą. Kaip skaitytoja tik gūžtelėjau pečiais ir abejingai užverčiau paskutinius knygos puslapius. Pasakojimas galbūt ir pretenduoja į žaismingą, detektyvo prieskoniais gardintą romaną, bet galiausiai jam pritrūksta kibirkšties arba geresnės kokybės tinko (kas žino?). Ne iki galo vykęs bandymas remontuoti sielą. Ant viršelio esantis švitrinis popierius lyg ir kėsinasi pasiekti skaitytojo šerdį, bet nutrina per mažai. Kad atliktum kokybišką remontą, reikia pirma išgriauti, nuplėšti, kažką nudaužyti. Sielos pirma neapdaužęs, jos ir nesuremontuosi. Šiame romane siela nei sudaužyta, nei pilnai suremontuota. Trumpalaikis remontas, kurį netrukus teks pakartoti.
Mano vertinimas: 6/10.
Leidykla, išleidimo metai: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.
Knygos autorė: Jurga Tumasonytė (g. 1988 m., birželio 22 d., Kaune)
(nuotr. M. Penkutės, iš: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1181195/jurga-tumasonyte-remonto-reikia-visoms-sergancioms-sieloms)
