2015 m. sausio 4 d., sekmadienis

Tylos matavimo vienetai

Knygos aprašymas : "1996 m. debiutavęs poetas trečiame eilėraščių rinkinyje kalba apie žmogaus vienatvę, buvimą bendruomenėje, namų ir gamtos rate, įspūdingai bendrina konkrečias būsenas. Klasikinėmis ir laisvomis lyrikos formomis, meninės kalbos aistra išreiškia mūsų laiko egzistencines įtampas ir harmonijos ilgesį."

Mano nuomonė apie šią knygą: Su šiuo aprašymu stengsiuosi neišsiplėsti, nes perskaičiau, pasirodo, dar spalio mėnesį (?!) ir pažiūrėjus į knygos pavadinimą man nelabai ir ateina kokių ypatingesnių minčių. R. Stankevičiaus poeziją tikrai labai mėgstu, skaitau su malonumu. Tik šita knyga, persisunkusi tikėjimu dievu, man buvo tolimesnė, nei kitos jo knygos. Nors, kaip tyčia, perskaičius šitą knygą, teko pabuvoti kitos R. Stankevičiaus knygos pristatyme. Apie tikėjimą dievu buvo kalbėta nemažai, tačiau taip gyvai ir nuoširdžiai seniai bemačiau ką kalbant.

Mano vertinimas: 6/10

Mano pieštukas užkliuvo:

Visa tiesa apie mirusiuosius

Jie šypsosi, tuokiasi,
groja akordeonais,
ypač dažnai mėgsta tarnauti
kariuomenėje,
sėdėti išsipuošę prie stalo...

Kokia beprotybė duoti jiems
į rankas šautuvus,
leisti glėbiuose laikyti vaikus,
gerti degtinę...

Aš žinau, jie tyčia taip daro.
O paskui stovi būriais savo prieblandoj,
varto sau albumus su mumis,
susigūžusiais, baugščiai dirsčiojančiais per petį,
tyčia alsuoja į veidus
ir tyliai krizena: „Memento“...

Sunki diena

Viskas turėtų būt paprasta –
jei esat gražuolė,
duše Jus būtinai nužudys maniakas
(iš kur jie žino tikslų laiką,
kada visos gražuolės maudosi?).

Jei esi policininkas
ir naktį –
net jei tai vyktų pirmą kartą po metų –
mylies su brangiausia gyvenimo moterim
(nesvarbu, žmona ji ar meilužė),
tą naktį tau suskambės telefonas,
paskelbsiantis būtent tą vienintelę
priežastį, dėl kurios tuojau pat
turėsi išvažiuot –
į tamsą, į lietų, pilnomis ausimis
priekaištų „Tau visada šitaip“.

Jei esi pavargęs pamišęs poetas,
anksčiau ar vėliau nušausi
mikroautobuso vairuotoją,
klykaudamas indėniškus šūkius
sėsi už vairo
(pamiršęs, jog dar nėra tekę vairuot)
ir nuo policijos žiburėlių bandysi
pabėgti tik todėl, kad taip reikia,
kad taip rodo filmuose,
kad šitie tipiniai poelgiai
tau buvo kalami
motinos pienu į putlius žandukus,
mokykline liniuote per nagus,
su „Laba diena“ kaimyną sutikus,
su „Išnešk šiukšles“,
su „Sapnuok mane šiąnakt, brangusis...“

Mikroautobusas pats renkasi posūkius,
tu labiau bijai keleivių,
susispietusių gale,
siaubo iškreiptais veidais,
ramindamas bandai jiems kažką
aiškinti apie atsarginius išėjimus:
„Pasukti rankeną, ištraukti juostą, išstumti stiklą“.
Jų tai neguodžia – suprantama,
jų krepšiuose salotos, šoninės,
pikti žodžiai sutuoktiniams,
piktas seksas nakčiai,
rūpestis dėl vaikų, jau seniai
virtęs pakantumu –
kupini krepšiai –
duokdie, kad jie išsibarstytų,
kai gelbės šiuos žmones.

Čia aš –
Hey, čia aš!..

Neapsimesiu bepročiu ir nesakysiu,
kad nesigailiu to, ką padariau –
vairas jau man vėl tiktai vairas,
o mikroautobusiukas toks pats,
kokiu kas vakarą važinėjau iš darbo.
Viskas aplinkui vėl gražu ir
vilioja gyvent.

Tik žiburėliai artyn.
Filmas tebesisuka.
Esu jį matęs,
esu tūkstančius kartų jį matęs.
Ir puikiausiai žinau jo pabaigą.
Tik į titrus niekada
nesusiprotėjau žvilgtelėti.

Įdomu, kas vaidino manąjį personažą?
Įdomu, ką jis veikia po darbo?
Kam, atidavęs mane
kruvinų stiklų ir suglamžyto
metalo šlamėjimui, užsako jautienos kepsnį?
Po vyno gurkšnio
kam jis leidžia paliest lūpomis
savo smilkinį ir kam
apie mane,
apie visa tai
paprastai taria:

„Velniškai sunki
Šiandien buvo darbo diena“.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą