2018 m. sausio 4 d., ketvirtadienis

Gerda Jord „Gertrūda. Grafinis Y kartos dienoraštis“

„Kai būnu viena, nežinau, ar išvis esu.“

„Gertrūda. Grafinis Y kartos dienoraštis“ - tai pirmoji Lietuvoje išleista knyga knygstarterio būdu. Kas tas knygstarteris? Na, kiek man žinoma, Lietuvoje tokį projektą pradėjo įgyvendinti knygos.lt 2016 metais būtent su šiuo grafiniu romanu. Kas tai yra? Tiesiogine prasme nuo skaitytojų priklauso ar knyga bus išleista, nes jie užsirezervuoja ją, jos dar neišleidus. Nustatomas tam tikras laiko tarpas, užsisakiusių skaitytojų skaičius ir tai nulemia ar knyga pamatys dienos šviesą, ar gal tegu nemato. Ir ką? Ir pasiteisino. Ir su dideliu sprogimu „BOOOM!“
Tai bene pirmasis lietuviškas ir tikrai vertas dėmesio komiksas suaugusiems. Primenantis Marjane Satrapi „Persepolis“ (nors paties komikso ir neskaičiau, bet mačiau filmą, ir tai vienas tų retų atvejų, kai jaučiuosi turinti teisę palyginti.)

Mūsų Gertrūda gimė 1985 metais, dar Sovietų sąjungos Lietuvos teritorijoje. Gimė ji visiškai įprastoje šeimoje (įprastoje matuojant tais laikais), viename kaimo name gyveno ir ji su tėvais bei kiek vyresniu broliu, ir jos seneliai. Istorija prasideda Gertrūdos senelės laidotuvėmis, kur susirenka visi giminaičiai, „cekaunios“ kaimynės ir panašūs žmogiški vienetai. Gertrūda su broliu jau suaugę. Brolis – medikas, Gertrūda turi savo kepyklėlę. Ir, kaip įprasta, net laidotuvėse prasideda klausimai: „Ar tu tekėjus, jei netekėjus, tai kada ištekėsi, kiek turi vaikų, jei neturi, kada pagaliau turėsi, laikrodukas tiksi, ar gerai gyveni ir t.t., ir pan., kur vyksta gedulingi pietūs ir labiausiai rauda bei vaišinasi gedulingais pietumis tetulės, kurių gyvenime nei matei, nei girdėjai. Gertrūda ištrūksta iš laidotuvių su močiutės pavesta užduotimi – kažką surasti tame name, kuriame jie visi gyveno. Gertrūdai užėjus į tą namą pradeda smarkiai smarkiai lyti. Ji ieško ir klaidžioja savo prisiminimų koridoriais. Ten randa tai, ko ne visai tikėjosi. Ir tik pabaigoje mums pasidaro aišku, ko buvo ieškoma. Ir tai taip netikėta.

Tame name, senoje palėpėje ji randa visą savo praeitį – nuo liūdnų ar linksmų vaikystės prisiminimų, iki darbo užsienyje ir pirmosios meilės. Ji tarytum iš naujo atranda save. O ar ne visi mes esame tai patyrę atsidarę dėžes senelių ar tėvų palėpese?

Nors ir esu beveik dešimčia metų jaunesnė už Gertrūdą, rodos, dar priklausau šiai Y kartai. Nors, drįstu teigti, šitos kartos skirtumams ir keli metai gali reikšti nemažai. Lyg ir daug bendrų dalykų, bet potyriai kiek kitokie. Nors ir pati puikiai prisimenu ir giminės balius su „bankukenais“, dainom „skinsiu raudoną rooooožę“ ir kaip tada norėdavosi greičiau namo, miegot ar panašiai. Mokykloje patirtys irgi absoliučiai tos pačios. Tik, priešingai nei Gertrūda, aš visad stovėjau eilės gale per kūno kultūrą. Mokyklos valgyklos irgi, panašu, nesikeitė ir nesikeičia. Tos pačios bandelės, paskui besimėtančios koridoriuos prie radiatorių, tie patys šniceliai ir žemaičių blynai. Labiausiai su Gertrūda mes skiriamės tuo, jog aš gimiau jau laisvoje Lietuvoje. Gertrūda yra labiau tarp manęs ir mamos, spėju, daugiau panašumų su ja pastebėtų mano mama, nei aš. Nors puikiai prisimenu ir „Love is“ gumas, ir „kinderinius“ begemotus, pingvinukus ir turėjau visą maišą muštukų (čia tų, kur visi kepsais vadina, bet pas mus jie būdavo muštukai), prisimenu ir „šilelį“, bet jau pati paauglystė buvo kitokia, nes arba aš buvau visai kitokia, nei Gertrūda, arba jau mes visi buvom kitokie. Mokyklos diskotekoje esu buvus tik porą kartų.

Perskaičius šią knygą, norisi griebt kokį dviratį ir lėkt į mišką ar tai kaimą vasarą, susitept sumuštinių su namine rūkyta dešra ir godžiai suvalgyti kaip skaniausią patiekalą visam pasauly. Dar vienas mano vaiksytės skonis – keptos bulvės su dešrelėm, jau atšalusios stiklainyje, kai važiuodavom su močiute į sodą.

Ir visa knyga, visi paveikslėliai tokie artimi, jei ne man pačiai, tai mano mamos istorijom,. Nors knyga iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvas, šmaikštus skaitinys vakarui, jis savyje turi gylio ir prasmės daugiau, nei tikėtumeis. Ir į kokią nostalgiją įklimpsti! Bet verta, tai labai gaivus gūsis lietuvių literatūroje, primenantis, jog kartais neprošal pasijuokti tiek iš savęs, tiek iš aplinkos, nors skruostais ir bėgtų ašaros.

Galiausiai ši knyga man padėjo suvokti laiko, gyvenimo, paties žmogaus būdo paradoksą. Aš supratau, kad labiausiai ilgiuosi tų dalykų, kuriais kažkada bodėjausi. Ir dėl to pati iš savęs juokiuosi ir traukiu per dantį. Seneliai dar yra tarytum tiltas, rišantis su tomis praeities istorijomis. Kokią „praeitį“, kokias „senienas“ matys mūsų vaikai? :)

Rekomenduoju, ir visiems draugams dalinsiu.


Mano vertinimas: 9/10.

Leidykla, išleidimo metai: Obuolys, 2016.

Knygos autorė: Gerda Jord




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą