2018 m. sausio 26 d., penktadienis

Paula Hawkins „Mergina traukiny“

Pirmiausia prieš apžvelgiant knygą, gal reiktų pasakyti mano klaidą – deja, pirma mačiau filmą ir tik tada, po keleto mėnesių, pasiėmiau iš bibliotekos knygą. Kodėl taip kvailai viskas susiklostė? Paprasčiausiai todėl, nes knygos skaityti kaip ir pernelyg neplanavau, bet pamačius filmą, ir paskui knygą bibliotekoje, pagalvojau, kodėl gi nepaskaičius ir nepalyginus detalių, nepatyrinėjus charakterių? Nors, žinoma, knygos herojai galvoje vis vien buvo su aktorių veidais, ir sudėtinga šitai iš galvos išmesti.

Ši istorija pasakojama trijų moterų vardu, nors, visgi, daugiausiai pasakojama iš Reičelės pozicijos. Reičelė - trisdešimt kelerių metų moteris, praradusi gyvenimo pagrindą iš po kojų. Vos prieš du metus ji, kaip jai atrodė, buvo laimingai ištekėjusi, turėjo savus namus, svajojo susilaukti kūdikio. Deja, ji neteko ne tik vyro, ji neteko ir namų, galiausiai ir darbo. Dabar ji alkoholikė, kasdien maukianti džiną su toniku ir be tikslo, apsimesdama, kad vis dar dirba, važinėja traukiniu namai - Londonas ir atgal, kasdien tuo pačiu metu. Ana - laimingai ištekėjusi, ką tik susilaukusi vaikelio gražuolė blondinė. Ištekėjusi už buvusio Reičelės vyro Tomo. Gyvenanti JŲ namuose. Ir galiausiai Megana - lyg ir laimingai ištekėjusi už Skoto, vaikų nenorinti, nimfomanė gražuolė, Anos kaimynė. Reičelė kasryt važiuodama į Londoną, beveik visuomet mato laimingą porelę terasoje, ji sugalvoja jiems vardus, pavydi jiems jų laimės, stengiasi juos stebėti kuo ilgiau, bijodama nukreipti akis į savo buvusius namus. Viskas lyg ir klostosi, kaip įprasta, diena iš dienos tas pats traukinys, tas pats maršrutas, tuo pačiu laiku, kol vieną rytą Reičelė pamato kai ką, kas sudrumsčia, apverčia visų trijų moterų gyvenimus. Idilė subliūkšta.

„Mergina traukiny“ mane pakerėjo itin išbaigtais herojų portretais. Pirmąkart gyvenime bandžiau suvokti, kaip jaučiasi meilužė? Arba, kaip jaučiasi palikta žmona? Seniai skaičiau tokią knygą, kuri sukeltų kartu ir šleikštulį, ir norą vis toliau skaityti. Šioje knygoje itin ryškiai atskleidžiamas psichologinis smurtas, kurį mes galbūt ne visuomet atpažįstame. Užvertus paskutinį šios knygos puslapį, jaučiausi it man pačiai kas būtų trenkęs ir gana stiprokai. Sunku susidėlioti pyktį, šleikštulį ir gailestį į savas vietas ją perskaičius. Skaitydamas tu taip įsijauti, kad tarytum pats pradedi nekęsti, pykti, jautiesi tarytum įskaudintas.

Kaip jaučiasi moteris, kuri iš paskutiniųjų stengiasi susilaukti vaikelio ir negalėdama, panirsta į giliausią liūdesį, pradeda netgi gerti dėl to, o jos vyrui nė motais, jis susiranda naują mergužėlę, palieka žmoną be nieko? Kaip jai jaustis, jei neilgai trukus buvęs vyras susilaukia dukrytės su ta, kuri buvo jo meilužė? Kaip jaustis Reičelei, jei ji tebemyli savo buvusį vyrą, dėl visko kaltina tik save ir vis dar pasvajoja apie galimybę dar susigrąžinti buvusį gyvenimą?

„Suknista kalė. Gegutė, padėjusi kiaušinį į mano lizdą. Ji viską iš manęs atėmė. Ji viską iš manęs atėmė ir dabar skambina pasakyti, kad mano sielvartas sukelia jai rūpesčių?“

O kaip jaučiasi ta buvusi meilužė, dabar teisėta žmona ir vaiko motina? Ar ji gali jaustis saugi? Ar ji tikrai ta vienintelė? Ta, dėl kurios vyras gali palikti savo žmoną? Ir kaip jai jaustis, jei buvusi žmona juos persekioja ir neduoda ramybės?

„Tiesa ta, kad man niekad nebuvo nesmagu dėl Reičelės, netgi tada, kai dar nežinojau apie jos girtuoklystę ir apie tai, kokia ji nepakenčiama, kaip pavertė Tomo gyvenimą tikru pragaru. Man ji nebuvo tikras žmogus, be to, aš pernelyg mėgavausi tuo, kas vyksta. Būti kita moterimi - galingas užtaisas, nėra prasmės to neigti: tu esi ta, dėl kurios jis išduoda žmoną, nors myli ją, bet tau negali atsispirti. Štai kokia tu nuostabi.“

O kas, jei visa meilė ir rūpestis tėra melas? Kas, jeigu tai tik iškreiptas žaidimas su kitais žmonėmis? Juk visuomet lengviausia kaltinti, skaudinti ir apgaudinėti tą, kuris pažeidžiamiausias.

„Jis tikras šios srities meistras, tobulai sugeba priversti mane pasijusti dėl visko kalta, pasijusti beviltiška netikėle.“

Ši istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo, kaip lengvas, įdomus, įtraukiantis skaitinys vakarui ar porai vakarų, tačiau ši istorija slepia ir gilesnių problemų, į kurias reiktų atkreipti dėmesį, permąstyti, atpažinti. Galbūt kasdien tokios istorijos ir nenutinka, tačiau labai dažnai galima pastebėti situacijų, kai yra manipuliuojama kitu žmogumi, kai jis menkinamas. Meilė akla, pasirodo, ir pasitikėjimas dažnai būna aklas.

Šioje knygoje man neatrodo svarbiausia tai, kas ir kodėl, ką nužudė. Svarbiau man atrodo pačių žmonių istorijos, sąlyčio taškai, jungiančios ir skiriančios problemos.

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: baltos lankos, 2015

Knygos autorė:

Paula Hawkins (g. 1972 m. rugpjūčio 26 d., Zimbabvėje)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą