2018 m. sausio 9 d., antradienis

Marcelijus Martinaitis, Viktorija Daujotytė „Sugrįžęs iš gyvenimo: literatūriniai laiškai, pokalbiai“

„Kažkas mumyse atsimena daugiau už mus.“ V.D.


Įsivaizduokite, kad dabar sėdite jaukioje kavinukėje už kampo. Interjeras jos toli gražu ne modernus, bet būtent todėl ir jaukus. Čia viena tų kavinukių, kur gal jau 20 ar 30 metų susirenka tie vienišiai su laikraščiais rankose rytais atsigerti puodelio kavos ir apžvelgti naujienas, kur susitinka seni pažįstami ir gali kalbėtis nors ir visą dieną. Jūs irgi ten sėdite, pirmąkart išdrįsote ateiti vienas, nes lauke lyja, o jūs turite laisvo laiko ir kavos dar kaip tik šįryt negėrėte... Jūs sėdite, gurkšnojate kavą ir girdite šalia, prie kito stalelio sėdinčiųjų įnirtingą pokalbį. (Įsivaizduokime, kad jūs galbūt ir nežinote, kas jie) Kalbasi du žmonės - vyras ir moteris. Jie kalbasi apie lietuvišką kaimą, savo vaikystę, karą ir pokarį, lietuviškumą, pačią Lietuvą. Ir jūs negalite liautis jų klausytis, jūs tame pokalbyje girdite dalelę savęs, todėl užsisakote dar vieną puodelį kavos, ir dar, ir dar...

Būtent panašiai su šia knyga rankose jaučiausi ir aš. Tarytum netyčia girdėčiau intelektualių, pagarbą keliančių žmonių pokalbį ir net iš dalies gėdyčiausi klausydama, nes pačiai vargu ar lemta kada pasiekti tokį tyrą intelektualumą. Tyras jis, nes nepritemptas, nesnobiškas, toks tarytum skaidrus šaltinio vanduo, tyrai lietuviškas, visai neapsimestinis.

Ne kartą jau esu pasiguodusi, kad nesu kaimo vaikas, nei gyvenau jame, nei leidau vasaros atostogas. Esu tas vaikas, kuris trynė daugiabučių kiemo asfaltą. Ir mano pačios nuostabai, kaskart paskaičius apie tikrąjį Lietuvos kaimą ir jo tragediją, mano širdis spurda, kartais net kažkas sugelia. Nes kažkaip lyg pasąmoningai jaučiu, jog Lietuva iš to atsirado, jog tame gyveno mano močiutė ar senelis. Kartais vaikščiodama mieste, pastebiu kokią senelę, liūdnomis akimis žvelgiančią į gatvę ir suprantu, kad ji žvelgia, nes ilgisi, kad ji pyksta, nes nebeturi namų.

Šioje knygoje yra sudėtos, galima sakyti, dvi laiškų ir pokalbių tarp Marcelijaus Martinaičio ir Viktorijos Daujotytės, knygos. Viena taip ir vadinasi „Sugrįžęs iš gyvenimo“, o kita - „Prilenktas prie savo gyvenimo“. Abi liečia tas pačias ar labai glaudžiai susijusias temas. Tai lyg Marcelijaus Martinaičio memuarai, jo gyvenimo dėlionė. Apie ką jie kalbasi? Apie viską, kas neįdomu būtų daugeliui šiuolaikinių žurnalų. Apie M. Martinaičio vaikystę pokario kaime, kaimo reikšmę tiek Lietuvai, tiek pavieniam žmogui, jo mokyklą ir ankstų atsisveikinimą su kaimo gyvenimu, o paskui skaudų atsisveikinimą ir su savo gimtaisiais namais, kuriuos pats ardė ir vežė į Vanaginę. Apie lietuvių literatūrą, daugelį autorių, tokius kaip Paulių Širvį, V. Mačernį, J. Aputį, Maironį ir kitus. Apie paties M. Martinaičio kūrybą. Apie lietuvių kultūrą, patį lietuviškumą, lietuvių kalbą. Apie emigraciją, namų reikšmę. Skaitai visa tai ir dilgčioja, ta, kiek primiršta meilė Lietuvai pamažu pražysta visu gražumu, tai įkvepia. Norisi atsigulti pievon ir žiūrėt į tą dangų vasaros popietę, norisi daug ko paklausinėt senelių.

„Taip, brangiausia, ką prarandi, ko netenki. Bet negali kitaip gyventi, tik prarasdamas, tik netekdamas. Koks turtas atrodo tie jausmai, tie praradimai po penkiasdešimt metų. Reikia turėti ką prarasti.“ V.D.


Visa tai man asmeniškai labai prasminga, pažadina daug užsnūdusių jausmų, suprantu, kad niekas manyje labiau neatsišauks nei lietuvių literatūra, lietuviškos mintys, liūdesys, netektys. Tokio įkvėpimo, kokį sukėlė man šie pokalbiai ir laiškai, seniai nejaučiau. Iš naujo įsimylėjau tai, ką mylėjau visada.

Ar rekomenduoju šią knygą perskaityti? Žinoma! Ar visiems? Nežinia. Pati pažįstu žmonių, kuriems tai gali atrodyti nuobodu, neįdomu. Bet gal tik DAR neįdomu. Vieną dieną mes visi tarytum susitinkame kryžkelėje, ieškodami to paties ir tą patį prarasdami, tik vieni pirmą kartą, kiti jau tūkstantąjį, bet vis taip pat džiaugiamės ar verkiam.

Kitos dėmesio vertos citatos:


„Tarp žmonių dabar sunku pastebėti žmogų, ne vien gatvėje.“ M. M.


„Grįždamas palieki dalį savęs, palieki ten, kur buvai, kuo daugiau ten, tuo mažiau čia, į kur grįžti. Niekur ne visas, ne visai.“ V.D.

Mano vertinimas: 8/10

Leidykla, išleidimo metai: Alma Littera, 2013.

Knygos autoriai:


Lietuvių literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė (g. 1945 m. spalio 1 d. Keiniškėje, Telšių rajone, Lietuvoje)



Lietuvių poetas, eseistas, visuomenės veikėjas Marcelijus Teodoras Martinaitis (gimė 1936 m. balandžio 1 d., Raseiniuose - mirė 2013 m. balandžio 5 d. Vilniuje, Lietuvoje)

p.s. Galiu išduoti paslaptį apie mano sentimentalumą ir jautrumą lietuvių literatūrai ir rašytojams. Kai sužinojau, jog mirė Marcelijus Martinaitis, tikrąja šio žodžio prasme, apsiverkiau. Man buvo labai gaila, atrodė, sugniaužė širdį. Ir dabar rašydama šią apžvalgą braukiu ašarą ir ką daryt man su tokiu savo jautrumu??

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą