Sveikas, liūdesy.

Knygos aprašymas: "Fransuaza Sagan (1935 – 2004) – prancūzų romanistė ir dramaturgė. Būdama 19 metų, F. Sagan sukėlė sensaciją, kai jos pirmasis romanas „Sveikas, liūdesy“ žaibiškai tapo perkamiausia knyga. Nors knyga turi aiškią siužetinę liniją (septyniolikmetė stengiasi užkirsti kelią naujoms tėvo vedyboms), svarbiausia čia intensyvus emocinis herojės pasaulis: jaunatviškas vienatvės, ilgesio ir meilės išgyvenimas, santykis su turtingų žmonių gyvenimo nuobodžiu."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai viena tų knygų, kurią užverti, numeti į lentyną ir pamiršti nepraėjus nė dienai. Ši istorija apie išlepintą septyniolikmetę mergiotę, kurios mergišius tėvas susiranda moterį ir pagaliau nori vesti, tad, žinoma, mergiotė nori juos išskirti. Nežinau, kuris veikėjas erzino labiausiai, nes erzino visi. Mergiotė, Sesilė, į meilę žiūrinti tik kaip į pasilaižymą patvory su bet kuo ir gana, jaučiasi nuskriausta, kai tėvo gyvenime atsiranda intelektuali moteris, kuri tučtuojau nori pakeisti jų prabangų, rūpesčių nepažįstantį gyvenimėlį. Tėvas, Reimonas, aptekęs pinigais mergišius, moteris keičiantis it kojines. Ana, pseudointelektuali niurgzla, kritikuojanti viską aplink ir viskuo nepatenkinta, gyvenimų tvarkdarė. Na, ir dar pora, visiškai nykių veikėjų – Sirilis ir Elzė, jie tokie nykūs, kad jiems tiktų bet kokių aktorių iš muilo operų portretai. Įvykiai lengvai nuspėjami, pabaiga banali, nuspėjama jau įpusėjus. Vis dar negaliu suprasti apie kokį liūdesį ir vienatvę čia atseit buvo kalbama? Neradau jo nė lašo, radau tik išlepintos mergiotės virkavimus, negavus tai, ko ji nori. Galbūt, jei būčiau ją skaičius keturiolikos metų, man ši knyga ir būtų palikusi geresnį įspūdį, bet ir tai vargu.

Mano vertinimas: 2/10.

Šilkas

Knygos aprašymas: "Alessandro Baricco (g. 1958 m.) – šiuolaikinės italų literatūros fenomenas, pelnęs tarptautinį pripažinimą. „Šilkas“ - vienas garsiausių jo romanų, klasikine forma papasakota nepaprastai subtili ir keista meilės istorija. Tai stiliaus šedevras, kur žodžių nedaug, kur šilko leitmotyvas regimas tarsi plonyčiu teptuku rašomi hieroglifai. Prekyba šilku, prancūzas egzotiškoje Japonijoje ir meilės nulemta neužmirštama jo gyvenimo istorija."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai viena gražiausių mano skaitytų meilės istorijų. Tirpte ištirpau šioje subtilioje magijoje. Netgi tas faktas, jog Ervė Žonkūras buvo neištikimas savo mylimai ir mylinčiai žmonai, manęs neprivertė bodėtis, ką paprastai tokiose situacijose darau. Tai švelni ir trumpa meilės istorija. Meilės, kuri neišauga į kažką pavojingo, kuri nepasiglemžia visko. Istorija, lengva, švelni ir maloni lyg šilkas. Negaliu atsispirti A. Baricco skleidžiamai magijai. Žodžių nedaug, tačiau kiek daug juose paslėpta! Prancūzas Ervė Žonkūras išvyksta į Japoniją ieškoti šilkverpių. Jis suranda ne tik tai, ko reikia, tačiau ir daug daugiau - nepaaiškinamą meilės istoriją. Grįžęs užsisklendžia šiek tiek savyje ir laukia kitos kelionės, tačiau neapleidžia ir savo žmonos. Po vienos nakties su moterimi, kurios "akys nebuvo rytietiškos, o veidas atrodė kaip mergaičiukės", viskas pakrypsta jau kita linkme. Nutinka daug baisių dalykų, tačiau meilė abiem moterim lyg ir išlieka, skaudinanti, tačiau išties, nuoširdi.Galiausiai viskas baigiasi netikėtai ir, deja, ne taip laimingai, kaip įprastai. Tik išlieka klausimas: "O kas, jeigu?". Be abejo, rekomenduoju, lenkiu žemai galvą prieš šį nuostabų autorių, kurio knygos nuneša į visai kitas platybes (ne geografines), dvasines platybes.

Mano vertinimas: 10/10

Mano pieštukas užkliuvo:

"Beje, jis buvo vienas iš tų žmonių, kuriems patinka dalyvauti savo gyvenime ir kurie mano, jog dar ir norėti jį gyventi - tiesiog nepadoru."

"O po valandėlės:
-Tai keista kančia.
Švelniai.
-Mirti iš ilgesio dėl kažko, ko niekad jau nepatirsi."

" - Gal būna, kad tavo gyvenimas taip keistai apsiverčia, jog nieko nebeturi pasakyti?"

Mėnulis yra tabletė.

Knygos aprašymas: "Ir trečiojoje knygoje poetė lieka ištikima savo vertybėms

Trečiojoje knygoje poetė lieka ištikima savo vertybėms – radikaliam, prie nieko nesitaikančiam individualizmui ir sąžiningam, atviram ir neornamentuotam žvilgsniui į tikrovę. Tikrovę, kuri demaskuojama ir dekonstruojama, neharmonizuojanti ir neteikianti vilties, tačiau... Tačiau, pasak autorės, gal tas egzistencinis dugnas suteikia pačią didžiausią galimybę atsispirti ir kilti – nefalsifikuotos gyvybės, nesumeluoto grožio ir neišglvotos prasmės kryptimi?"

Mano nuomonė apie šią knygą: Pastaruoju metu sunkiai randu poeziją, kuri perkratytų visą vidų, kurioje paskęsčiau. "Mėnulis yra tabletė" taip pat ne toks poezijos rinkinys. Keletas eilėraščių tikrai buvo tokie, kai pagalvojau: "Kaip pažįstama! Reiks išmokt mintinai!", o kiti likę, rodos, prasklendė pro šalį ir tiek. Ne viskas palietė taip, kaip tikėjausi. O galbūt, kas žino, man ne poezijos laikotarpis. Nagi, būna taip, kad perskaitai kažką vieną kartą - ir nepaliečia, nors kažkaip lyg ir norėtum, tačiau perskaičius vėliau - tiesiog užvaldo. Tad, teks paskaityti kitus šios autorės poezijos rinkinius.

Mano vertinimas: 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

kodėl rodenas nesukūrė mąstytojos skulptūros

jei atsistojai ir stovi sau viena kur
parke, parduotuvėje, universiteto kiemelyje,
prie rašytnamio ar miesto aikštėj
ilgesnį laiką
jei neatsargiai užsimąstei
prisėdusi ant šaligatvio
prisėdusi
kavinėje, bibliotekoje, po renginio
jei ilgesniam laikui tavo akys
nelakstė aplink it pašėlusios,
liežuvis netransliavo
dviejų žodžių per sekundę greičiu
kūnas kiek ilgėliau sustingo vienoje
pozoje
o aplink nebuvo to kuo galėtum visa tai pateisinti –
mažo šunelio su raudonu kaspinėliu
knygos po ranka
būrelio draugų
vaikino ar merginos
laikančių tave už rankos
laptopo priešais

vadinasi tuoj tuoj išgirsi

net jei būtum
tualete
ar
dėl nesuvokiamų
priežasčių
rastumeis
spintoje
ir netyčia apie kažką
susimąstytum

it niekur nieko prieis
koks nepažįstamas
menkai
pažįstamas diedas
ir paklaus

TAI KO LIŪDI?

Meilužis.

Knygos aprašymas: „Meilužis“ autobiografinis M. Duras romanas. Tai pasakojimas apie jaunos prancūzės ir kinų milijonieriaus meilę.

„Meilė“ apie nenumaldomą troškimą dar kartą išgyventi seniai įvykusią tragediją. Tobulos meilės, romano veikėjų akimis, nėra."

Mano nuomonė apie šią knygą: Na, štai ir paskutinė kol kas perskaityta knyga. "Meilužis" - romanas apie meilę. Rodos, taip galėčiau apibūdinti trumpai ir aiškiai. Nors meilė kinų milijonieriaus sūnui, man regis, tėra antras planas. Pirmame plane iškyla jaunos merginos santykiai su motina ir dviem broliais, kurie, yra itin sudėtingi. Na, o romanas su milijonieriaus sūnumi man pasirodė kažkoks neišvystytas. Nors maniau, jog tai ir bus knygos ašis. Tačiau, kita vertus, "Meilužis" ne visai tipinė meilės istorija, nebuvo to, meilės romanams būdingo, seilėjimosi, daug kas nutylėta tarp eilučių. Nustebino tai, jog pagrindinė romano herojė buvo tikrai ne įprasta paauglė, atsiduodanti pirmam sutiktam vyrui. Jos požiūris į visa tai mane netgi stebino. Rodos, juk paauglė tik ir paskęstų meilėje, eitų iš proto dėl to vyriškio, tačiau čia viskas įvyksta atvirkščiai. Gražiausia knygos pabaiga, nors iki galo ir neįtikinanti.

Mano vertinimas: 7/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Kaip greitai mano gyvenime viskas tapo per vėlu. Aštuoniolikos metų jau buvo per vėlu. Tarp aštuoniolikos ir dvidešimt penkerių mano veidui ėmė darytis kažkas nesuprantama. Būdama aštuoniolikos, pasenau."

Stiklo gaubtas

Knygos aprašymas: "Talentingos, tačiau užsisklendusios savyje ir neįvertintos merginos gyvenimas bėga tarsi po stiklo gaubtu. Ji keistoko charakterio, galbūt dėl to knyga, kaip ir pagrindinė jos herojė, atrodo bejausmė. Ji kategoriška, nors ir lengvai pasiduodanti kitų įtakai.
Ji - beprotė, bent jau taip mano jos motina."

Mano nuomonė apie šią knygą: Jau keletą metų norėjau perskaityti šią knygą. Tikėjausi iš jos daug, nežinau ko... Galbūt kažkokio poetiškumo, galbūt kiek išsamesnių būsenų aprašymų. Tačiau tai, ką perskaičiau nuvylė. Tikriausiai blogai, jog perskaičiusi "Prozaco kartą" iškart griebiausi "Stiklo gaubto", kuriame nė per pusę nebuvo taip atskleista depresija. Nors, neslėpsiu, faktas, jog rašytoja Sylvia Plath nusižudė vos po poros mėnesių išėjus šiam romanui, mane šokiruoja. Juk pačioje istorijoje lyg ir susidaro iliuzija, jog pagrindinė herojė pasveiko, išsigydė ir galiausiai jokia depresija jos nebekamavo, o pasirodo, realybėje buvo kitaip. Šįkart išsiplėsti neketinu. Jaučiu mažutį apmaudą dėl to, jog nusivyliau "Stiklo gaubtu", juk tai autobiografinis kūrinys, įrodantis, jog ne visos knygiškos istorijos baigiasi gerai realiame gyvenime...

Mano vertinimas: 6/10.

Naktis be taisyklių.

Knygos aprašymas: "Ši knyga buvo parašyta per vieną naktį. Tai nėra nuoseklus eilėraščių ciklas, kur vienas papildo kitą, o paskutinė eilutė praryja pirmąją kaip gyvatė savo uodegą. Tai – pliūpsnis.
Ir vis dėlto gyvatė šiuose eilėraščiuose gyvena. Naktį ji medžioja raidžių peles. Netyčia užmyniau jos uodegą, suklupau, ir ji įgėlė man į liežuvį.
Šitaip stipriai sugeltas niekaip negalėjau užmigti ir metafizinės mirties akivaizdoje (iš baimės užmigti) aprašiau visus lygiai devyniolika įkandimų.
Sunku kalbėti vos gyvam ir dar sutinusiu liežuviu. Todėl kai kurios eilutės yra kreivos, rimai – atbuli, ritmas – slidus, o mintis pasitinka jausmą kaip gyvatė – plėšiką. Bet jie abu labu tokiu.
Štai taip jie mane ir sumedžiojo. Taigi esu dabar nuogas, atvirom žaizdom ir atmerktom akim. Žiūriu į naktį. Naktis be taisyklių... Kas užmerks mano akis, jei pats negaliu užsimerkti?"

Mano nuomonė apie šią knygą: Net sunku patikėti kaip įmanoma parašyti 19 eilėraščių per vieną naktį. Iš pirmo žvilgsnio, eilėraščiai atrodo nelabai kuo ir ypatingi. Trumpi pasižaidimai. Tačiau, kai įsiskaitai, pajauti daug didesnį gylį, nei telpa viename trumpame žodelytyje. Kartais tiesiog pavargstu nuo pernelyg ilgų, suproziškėjusių eilėraščių. Skaitai ir pameti mintį, kuri buvo pradžioje. O čia trumpi, aiškūs eilėraštukai. Vieni išspaudžia šypsnį, kiti įstringa širdin.

Mano vertinimas: 7/10.

Mano pieštukas užkliuvo:



GROŽIS SKIRTAS KVAILIAMS

Grožis skirtas kvailiams.
(Kvailiai išgelbės žemę...)
Grožis skirtas kalėms.
(Kalės pasaulį remia.)

Iš noro patikti visiems
(Argi čia kalės kaltos?)
Kalės pasaulį rems –
Ir Tą, kuris prikaltas...

Viską galit atleist –
Kvailiui ir kalei, ir kuiliui...
Grožis skirtas kvailiams.
Kitiems lieka vinys ir kulkos.

***
Tebūnie visa tai tau duota.
Tebūnie – ką anksčiau praradai.
Tebūnie visa tai apraudota.
Tebūnie visa tai – pažadai.

Tebūnie viso to nė nebuvo.
Tebūnie viso to – niekada.
Tebūnie viso to negražumo
Nematys net Kasandros kakta...

Depresija ir "Prozaco karta"

Knygos aprašymas: „Prozaco karta“ (1994), tapusi kultine knyga ne tik Amerikoje, bet ir Europoje, pasakoja apie didžiulę tuštumą, kurioje atsidūrė jauni amerikiečiai, užaugę „gėlių vaikų“ šeimose. Knygos herojė Elizabeth, užklupta depresijos, lankosi pas psichiatrus, vartoja vaistus, o galiausiai bando nusižudyti.

Ar Prozacas, antidepresantas, taps išsigelbėjimu milijonams nevilties kamuojamų žmonių?
„Taigi: esu iš Niujorko, mano mama – viduriniosios klasės žydė, o tėvas kilęs iš baltųjų sluoksnių dugno; jie išsiskyrė, kai man buvo dveji, mama visą laiką buvo bedarbė, o tėvas nepadėjo ar beveik nepadėjo manęs auginti; mums visada viskam trūkdavo pinigų ir, kiek prisimenu, mano vaikystė buvo ištisas paramų ar specialių nuolaidų sūkurys.“

Mano nuomonė apie šią knygą: Merginos, sirgusios depresija, dienoraštis. Vos pradėjus skaityti, galvojau numesiu šalin. Galvojau: ak, kokios banalios tos mergiotės sapalionės, kokia ji suknista egoistė, kaip šitaip galima. Tik šitaip galvojau tikrai neilgai. Beversdama lapus tolyn, pradėjau suprasti šios merginos jausenas. Pradėjau vis labiau ją pažinoti, vis labiau užjausti ir norėjosi tyliai tapšnoti per petį: "Ak, žinau, kaip tu jautiesi... Žinau, ką tai reiškia... Man taip pat teko patirti kažką panašaus." Laikotarpiu, kai skaičiau šią knygą, buvau apsėsta, vis mąsčiau apie depresiją, apie tai, kaip žmonės elgiasi ja sirgdami, apie tai, kaip tai, vis dėlto, yra baisu. Čia ne šiaip "aš jį mylėjau, jis mane metė, mano gyvenimas baigtas" liūdesėlis, čia liga, dažnai privedanti iki savižudybės. Man visos Elizabeth jausenos labai gerai pažįstamos. Pažįstu motyvacijos nebuvimą, keistokas nuotaikų kaitas, norą verkti smagiausio vakarėlio įkarštyje. Ir pagaliau man ne gėda apie tai kalbėti. Man negėda pripažinti, kad ir mano gyvenime buvo kritinių momentų, kai viskas krito iš rankų, kai nesurinkau ašarų net ir viešose vietose, kai norėjosi paprasčiausiai... išnykti. Bet aš to nepadariau, tiksliau sakant, nepadėjau sau to padaryti. Tad, šiandien galiu džiaugtis grauždama vieną knygą po kitos. Bet yra žmonių, kuriems šiuo metu net knygą skaityti yra sunku, kurie nemiega, kurie, kaip ir Elizabeth, nori dingti. Tačiau taip norėtųsi visiems pasakyti, kad viskas praeina. Kad net ir sunkiausias nuopuolis išlieka vertas gyvenimo. Kad gyvenimiškos pamokos gerai. Kad su viskuo įmanoma ilgainiui susitvarkyti. Norėčiau pasakyti, kad pas psichologą lankytis nėra gėda. Man labai liūdna, kai šiandien yra gėda prisipažinti, jog lankaisi pas psichologą, rodos, tai išgirdę, iškart galvoja, kad esi kažkoks nevisprotis, o apie psichiatrą nė kalbėti neįmanoma, nes tai iš viso sukioja kiekvieno pirštą prie smilkinio. O matyti tai, kaip nusižudo pažįstamas žmogus nėra gėda? Kodėl žmonės taip bijo kalbėti apie tai, kas sukelia norą žudytis? Juk tai tikrai nenutinka šiaip sau, dažniausiai tai būna ilgo proceso, ilgo vidinio irimo pasekmė. Depresija taip pat yra verta, kad apie ją būtų kalbama, kad žmonės nebijotų prisipažinti sau ir kitiems, kad serga. O dar visai neseniai girdėjau frazę "Depresija - tai tinginių liga." Ak, nejaugi? Tikrai, tinginių? O kodėl ja dažniausiai suserga patys unikaliausi, įdomiausi žmonės? Kodėl tiek daug unikalių kūrėjų jau nusižudė? Manau, kad tokios knygos, kaip ši, yra labai naudingos ir, kad ją reiktų perskaityti visiems, gal netgi įtraukti į mokyklinės literatūros sąrašą. Kad pagaliau suprastume, jog depresija tai visai ne tinginių liga ir, kad tas, kuris šiandien apsiverkė per pertrauką galbūt rytoj nebepravers mokyklos durų. Šita knyga moko suprasti, verčia susimąstyti (kad ir kaip tai banaliai skamba), ir verčia susimąstyti ne šiaip sau, o užplūsta visa lavna minčių apie žmones aplinkui ir patį save.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Štai ką noriu pasakyt apie depresiją: ji neturi nieko bendro su gyvenimu. Gyvenime visko būna: liūdesio, skausmo ir sielvarto, ir visa tai, savu laiku, yra normalu - nemalonu, bet normalu. Depresija - tai visiškai kita zona, nes ji susijusi su absoliučia stoka: jautrumo stoka, jausmo stoka, reakcijos stoka, susidomėjimo stoka. Skausmas, kuri jauti stiprios klinikinės depresijos metu, yra gamtos mėginimas (galų gale gamta nekenčia tuštumos) užpildyti tuščią erdvę. Bet kad ir kaip ten būtų, į gilią depresiją nugrimzdusieji - tik vaikščiojantys gyvi lavonai."

"Keista, bet aš įsimylėjau savo depresiją... Mylėjau ją, nes man atrodė, kad tik ją ir teturiu."

"Tačiau kiek daug depresijos aukų kenčia tylėdamos, niekam nežinant, o jų apgailėtinos padėties niekas nemato, kol joms neišsivysto beprotybės požymiai, kurių neįmanoma nepaisyti. Depresija - tai necharizmatinė liga, visiškai priešinga gyvai energijai, siejamai su beprotybe."

"Namų ilgesys man yra psichinė būsena. Aš visada ilgiuos kokio nors žmogaus, vietos ar daikto. Visada bandau sugrįžt į kokią nors įsivaizduojamą vietą. Mano gyvenimas - tai vienas stiprus ilgesys."