2015 m. kovo 22 d., sekmadienis

Depresija ir "Prozaco karta"

Knygos aprašymas: „Prozaco karta“ (1994), tapusi kultine knyga ne tik Amerikoje, bet ir Europoje, pasakoja apie didžiulę tuštumą, kurioje atsidūrė jauni amerikiečiai, užaugę „gėlių vaikų“ šeimose. Knygos herojė Elizabeth, užklupta depresijos, lankosi pas psichiatrus, vartoja vaistus, o galiausiai bando nusižudyti.

Ar Prozacas, antidepresantas, taps išsigelbėjimu milijonams nevilties kamuojamų žmonių?
„Taigi: esu iš Niujorko, mano mama – viduriniosios klasės žydė, o tėvas kilęs iš baltųjų sluoksnių dugno; jie išsiskyrė, kai man buvo dveji, mama visą laiką buvo bedarbė, o tėvas nepadėjo ar beveik nepadėjo manęs auginti; mums visada viskam trūkdavo pinigų ir, kiek prisimenu, mano vaikystė buvo ištisas paramų ar specialių nuolaidų sūkurys.“

Mano nuomonė apie šią knygą: Merginos, sirgusios depresija, dienoraštis. Vos pradėjus skaityti, galvojau numesiu šalin. Galvojau: ak, kokios banalios tos mergiotės sapalionės, kokia ji suknista egoistė, kaip šitaip galima. Tik šitaip galvojau tikrai neilgai. Beversdama lapus tolyn, pradėjau suprasti šios merginos jausenas. Pradėjau vis labiau ją pažinoti, vis labiau užjausti ir norėjosi tyliai tapšnoti per petį: "Ak, žinau, kaip tu jautiesi... Žinau, ką tai reiškia... Man taip pat teko patirti kažką panašaus." Laikotarpiu, kai skaičiau šią knygą, buvau apsėsta, vis mąsčiau apie depresiją, apie tai, kaip žmonės elgiasi ja sirgdami, apie tai, kaip tai, vis dėlto, yra baisu. Čia ne šiaip "aš jį mylėjau, jis mane metė, mano gyvenimas baigtas" liūdesėlis, čia liga, dažnai privedanti iki savižudybės. Man visos Elizabeth jausenos labai gerai pažįstamos. Pažįstu motyvacijos nebuvimą, keistokas nuotaikų kaitas, norą verkti smagiausio vakarėlio įkarštyje. Ir pagaliau man ne gėda apie tai kalbėti. Man negėda pripažinti, kad ir mano gyvenime buvo kritinių momentų, kai viskas krito iš rankų, kai nesurinkau ašarų net ir viešose vietose, kai norėjosi paprasčiausiai... išnykti. Bet aš to nepadariau, tiksliau sakant, nepadėjau sau to padaryti. Tad, šiandien galiu džiaugtis grauždama vieną knygą po kitos. Bet yra žmonių, kuriems šiuo metu net knygą skaityti yra sunku, kurie nemiega, kurie, kaip ir Elizabeth, nori dingti. Tačiau taip norėtųsi visiems pasakyti, kad viskas praeina. Kad net ir sunkiausias nuopuolis išlieka vertas gyvenimo. Kad gyvenimiškos pamokos gerai. Kad su viskuo įmanoma ilgainiui susitvarkyti. Norėčiau pasakyti, kad pas psichologą lankytis nėra gėda. Man labai liūdna, kai šiandien yra gėda prisipažinti, jog lankaisi pas psichologą, rodos, tai išgirdę, iškart galvoja, kad esi kažkoks nevisprotis, o apie psichiatrą nė kalbėti neįmanoma, nes tai iš viso sukioja kiekvieno pirštą prie smilkinio. O matyti tai, kaip nusižudo pažįstamas žmogus nėra gėda? Kodėl žmonės taip bijo kalbėti apie tai, kas sukelia norą žudytis? Juk tai tikrai nenutinka šiaip sau, dažniausiai tai būna ilgo proceso, ilgo vidinio irimo pasekmė. Depresija taip pat yra verta, kad apie ją būtų kalbama, kad žmonės nebijotų prisipažinti sau ir kitiems, kad serga. O dar visai neseniai girdėjau frazę "Depresija - tai tinginių liga." Ak, nejaugi? Tikrai, tinginių? O kodėl ja dažniausiai suserga patys unikaliausi, įdomiausi žmonės? Kodėl tiek daug unikalių kūrėjų jau nusižudė? Manau, kad tokios knygos, kaip ši, yra labai naudingos ir, kad ją reiktų perskaityti visiems, gal netgi įtraukti į mokyklinės literatūros sąrašą. Kad pagaliau suprastume, jog depresija tai visai ne tinginių liga ir, kad tas, kuris šiandien apsiverkė per pertrauką galbūt rytoj nebepravers mokyklos durų. Šita knyga moko suprasti, verčia susimąstyti (kad ir kaip tai banaliai skamba), ir verčia susimąstyti ne šiaip sau, o užplūsta visa lavna minčių apie žmones aplinkui ir patį save.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Štai ką noriu pasakyt apie depresiją: ji neturi nieko bendro su gyvenimu. Gyvenime visko būna: liūdesio, skausmo ir sielvarto, ir visa tai, savu laiku, yra normalu - nemalonu, bet normalu. Depresija - tai visiškai kita zona, nes ji susijusi su absoliučia stoka: jautrumo stoka, jausmo stoka, reakcijos stoka, susidomėjimo stoka. Skausmas, kuri jauti stiprios klinikinės depresijos metu, yra gamtos mėginimas (galų gale gamta nekenčia tuštumos) užpildyti tuščią erdvę. Bet kad ir kaip ten būtų, į gilią depresiją nugrimzdusieji - tik vaikščiojantys gyvi lavonai."

"Keista, bet aš įsimylėjau savo depresiją... Mylėjau ją, nes man atrodė, kad tik ją ir teturiu."

"Tačiau kiek daug depresijos aukų kenčia tylėdamos, niekam nežinant, o jų apgailėtinos padėties niekas nemato, kol joms neišsivysto beprotybės požymiai, kurių neįmanoma nepaisyti. Depresija - tai necharizmatinė liga, visiškai priešinga gyvai energijai, siejamai su beprotybe."

"Namų ilgesys man yra psichinė būsena. Aš visada ilgiuos kokio nors žmogaus, vietos ar daikto. Visada bandau sugrįžt į kokią nors įsivaizduojamą vietą. Mano gyvenimas - tai vienas stiprus ilgesys."

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą