2015 m. kovo 14 d., šeštadienis

Metūgės

Knygos aprašymas:

"Galimas dalykas, kad Metūgės savo moteriškąja laikysena truputį pasiankstino: iš tolo dar buvo negirdimi artėjančio feminizmo būgnai ir švilpynės. O aš, nors ir nesu "feministė", vis dėlto buvau "femina". <...> Vartydama praeities veidus ir vaizdus, pagalvojau, kad Metūgių ašis sukasi apie jaunos moters vienatvę - svetimoj šaly, svetimame mieste - Monrealyje: praūžus baisiam karui. Kokie nykūs būdavo sekmadieniai pusiau apmirusiame mieste, kai iš tolo atskambėdavo tramvajai, kai aš laistydavau palangėj auginamas liūdnas gėles! Lyg didžiulis debesis tada užslinkdavo netekties sielvartas ir pasiilgimas - dvylikos stiprių brolių, kurie atremtų vėją pečiais. Ir dar: geliantis geismas sukurti savo pavidalu Dievą, kuris vakarais sėdėtų su tavim ant slenksčio. <...> Vaizdą visados branginau labiau už sąvoką. Metūgėse
ieškojau taupaus žodžio ir ypač glausto sakinio. Pavyzdžiui, labai džiaugiausi, aptarusi mirtį trumpai ir paprastai: "Mano mirtis graži". Knygai buvau įrašiusi motto, kuris per klaidą spaustuvėje nubyrėjo. Tai buvo Walto Whitmano sakinys: "Jeigu kūnas nėra siela, kas yra siela?" Šitaip aš tada galvojau (galvoju panašiai ir dabar) apie kūno ir sielos vienybę."
Birutė Pūkėlevičiūtė

Mano nuomonė apie šią knygą: Vis sunkiau ir sunkiau man yra apibūdinti poeziją. Kokia ji gali būti? Graži? Nemanau... Šis žodis neapsako poezijos gylio. Švelni? Irgi ne. Nors kartais būtent poezija glosto švelniausiai, bet juk kartais tik ji ir tegali subadyt iki ašarų kraujo. Rinkinį "Metūgės" apibūdinčiau, kaip moteriškos jėgos ir magijos kupiną poeziją. Būtent šitas apibūdinimas ir ateina galvon, kai prisimenu šį rinkinį. Nežinau ką daug blevyzgoti apie šią poeziją. Rekomenduoju paskaityti. O aš tuo tarpu, pasidalinsiu labiausiai įstrigusiais eilėraščiais.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

Dvi balandžio pilnatys

Pirmoji

Šviesi pavasario naktis.
Visi langai plačiai į vėsumą atverti. Visi
ąsočiai sklidini tirštos sulos.

Ir kai trys malūnininko dukterys išpurto
dideles duknas, margi jų patalai pakvimpa
miško vėjais.
Jūs trys malūnininko dukterys, jūs raudon-
plaukės seserys, vis tiek jūs šiąnakt neuž-
migsit!
Pasikaišykit klostytus sijonus ir, susikibę
rankom, bėkit paupin – – –
Smaluoti luotai supasi kaip geldos; kažkur
tarp nendrių švilpauja Vandenis; mediniu
tiltu nudarda didžiulė pilnatis.
Tada ir vėl senam vandens malūne ima ūžti
girnos:
Ant balkių sėdi dideli, basi vaiduokliai ir
sijoja miltus balto beržo rėčiais.
Nes šiąnakt trys malūnininko dukterys pasi-
raitos rankoves ir užminkys saldžius Velykų
pyragus.

***

Aš esu piktas žiedas ir maitinu save pražū-
čiai.
Mano gyslos tamsios, nes mano kraujas yra
vynas ir purvas.
Aš esu balų vijoklis ir laku drumzliną van-
denį.
Gėrėkis!
Aš suskaldysiu veidrodžius. Jie mane pakar-
toja šimtus kartų: alkaną kaklą ir prigesintas
akis.
Aš esu apkartus pati savimi ir bijau vidur-
dienio.
Todėl tavo glėbis turi būti du lenkti kalavijai.
Kad aš neišsigelbėčiau.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą