2015 m. kovo 5 d., ketvirtadienis

Du lagaminai sniego.

Knygos aprašymas: "Tai septintoji Kęstučio Navako, poeto, eseisto, literatūros kritiko ir vertėjo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, knyga. Jos žanrą lengviausia apibūdinti kaip esė, nors šių esė diapazonas platus - nuo reportažo iki novelės. Du lagaminai sniego - tai tekstus siejanti metafora, kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka: laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu.

Penki punktai apie šią knygą:
1. Rašiau ją trejus metus, bet yra čia ir senesnių tekstų.
2. Jos žanrą lengviausia apibūdinti kaip esė, nors tų esė diapazonas: nuo reportažo iki novelės.
3. Daug kas buvo spausdinta "Šiaurės Atėnuose", "Nemune" ir kitur, tačiau daugelis tekstų naujai suredaguoti arba perrašyti.
4. Šia knyga aš pasitikiu. Kaip ir jos skaitytojais.
5. Du lagaminai sniego. Tai tekstus siejanti metafora. Kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka. Laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu. Kartais net nespėjame to užrašyti.
Autorius"

Mano nuomonė apie šią knygą: Puikus esė rinkinys, persmelktas bohemiškos rašytojo būties. Skaičiau ir šypsojausi, kai kurie momentai atrodė kažkuo artimi, lyg ir atpažįstami. Skaitydama susimąsčiau apie jaunystės laikinumą. Apie tai, kaip sudėtinga išnaudoti tą laiką, kai norisi vieno, o privalai daryti visai ką kita ir panašiai. Todėl, kai skaičiau apie jaunystės nuotykius šiame esė rinkinyje, pagalvojau, kad vargu ar aš kada galėčiau parašyti kažką panašaus, net ne parašyti, o paprasčiausiai prisiminti. Atrodo, jog vieni žmonės turi talentą ne tik rašyti, bet ir gyventi taip, kad turėtų ką rašyti. Kol kas, Kęstutis Navakas manęs dar nė karto nenuvylė. Rekomenduoju.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Žmogus, norintis likti amžinai jaunas, turėtų išsaugoti ne savo garbanas ir ūsus, o savo vienatvę. Tokią, kokia ji būdavo prieš dvidešimtį metų, su desperatiškais bandymais keisti pasaulį, perdislokuoti jo žneklus, atverti tai, kas užrakinta, ir užtrenkti tai, kas neprašytai atsivėrė."

"Tuo tarpu Nickas Brownlee'is, parašęs knygą "Alkoholis", ją baigia štai šitaip: "Verta atminti, kad iš milijardų žmonių, kurie šįvakar vartos alkoholį, tik labai nedidelė dalis turės dėl jo problemų. Alkoholis atskleidžia įgimtas savybes, kurios paprastai būna užgniaužtos slopinimo mechanizmų. 95-iais atvejais iš 100-to šios savybės - tai sąmojingumas, išmintingumas, užuojauta, draugiškumas ir meilė. Šiame pilkame ir nuobodžiame pasaulyje už jas tikrai verta pakelti taurę."

"Naktis - tavo mylimoji, sako ryškios metaforos, naktis tuoj guls tau į skreitą, ir tu ją apvaisinsi."

"Net keista, kokia daugybė skirtingų žmonių telpa mumyse. Jei visi susėstų prie vieno stalo, tektų kalbėtis apie orą, nes pernelyg skirtingas būtų ne tik temų traktavimas, bet ir pačios temos. Oras, be abejo, vienodas net ir tada, kai skirtingas."

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą