Katherine Holubitsky „Hipių namas“

Jau ilgiau nei metus tyliai savimi džiaugiausi, nes nėjau į biblioteką. Ne kartą buvau visai netoli jos, tačiau joje nesilankiau. Norėjau skaityti knygas tik iš savo lentynų, jas „pratuštinti“. Ir staiga susidūriau su bėdele - skaitymo bloku. Niekas, ką pradėjau skaityti ir apskritai niekas iš mano lentynų manęs nesudomino, nors knygų ten yra tikrai įvairiausių. Intuityviai jaučiau, jog biblioteka bus geriausi vaistai, kurie išgydys skaitymo bloką. Ir užėjau į šalia namų esančią biblioteką. Ir atgijau, akys sužibo, kojos sulinko nuo knygų gausos ir laiminga vaikščiojau, žiūrinėjau lentynas, liečiau, skaitinėjau aprašymus ir jaučiausi it devintame danguje. Parsinešiau 5 visai nepopuliarias, net negirdėtas knygas. Skaitymo bloko kaip nebūta.
Knygos „Hipių namas“ pavadinimą kažkur lyg ir buvau girdėjusi. Aišku, vien pamačius pavadinimą iškart galima pagalvoti, kad knyga bus apie apsirūkiusius, savo fantazijų pasaulyje gyvenančius hipius, gal kokią hipių komuną. Ir ką? Ir visai įdomu, juk paauglystėj mažai ką tikro apie hipius žinojus, nešiojau sau auskarus, pakabukus su peace ženklu ir net Bitlų klausyt bandžiau. Bet ne, ši knyga ne visai apie tai.

„Sunku buvo entuziastingai pasinerti į šokį, neįdomu pasidarė pirkti muzikos įrašus ar šaunius batus, kai tavo bendraamžė buvo nužudyta taip paslaptingai ir žiauriai“

Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtieji. Ramiame ir mažame miestelyje Lydekupėje visi vieni kitus pažįsta, susitinka vis tose pačiose susitikimo vietose. Miestelyje gyvenatys žmonės beveik kaip šeima, rodos, vieni kitus saugo, kalbasi, bendrai sprendžia iškilusias problemas. Lydekupėje gyvena ir Dženkinsų šeima: tėvas, motina, septyniolikmetis Erikas ir trylikos metų paauglė Ema, kurios „balsą“ knygoje girdime kaip pasakotojos. Kaip įprasta to meto paaugliams, Erikas su draugais įkuria grupę, kurios repeticijos vyksta jų šeimos valdose esančioje pašiūrėje. Pašiūrė tampa įvairių jaunuolių susibūrimo vieta, viskas vyksta smagiai ir sklandžiai, kas groja, kas šiaip stebi ir klauso repeticijų, užsimezga simpatijos ir drugystės. Iki vieno ryto, kai po ilgos pertraukos, kurios metu pašiūrė stovėjo tuščia, Erikas ten nuėjęs pamato kraupų vaizdelį - prieš mėnesį miestelyje dingusios merginos Keitės Rasel kūną. Visas miestelis panyra į abejonių, baimės ir kaltinimų rūką. Mergaitės neišleidžiamos vienos iš namų, visus kausto baimė ir svarbiausias klausimas - KAS? Kas iš tokio ramaus miestelio taip galėjo pasielgti? Pradedami įtarinėti įvairiausi žmonės, į paviršių iškyla vis daugiau paslapčių, atsiranda ir daugiau aukų. Tarytum dorovės svarstyklėmis persveriamos visos vertybės, prioritetai. Susidrumsčia ne tik paauglių, bet ir suaugusiųjų ramūs gyvenimai. Iki pat paskutinių puslapių neaišku, kas tas ramybės drumstėjas.

Nors knygos aprašyme minima, jog knyga priskiriama paauglių literatūrai, skaityti visai nenuobodu ir suaugusiam. Iš pradžių, galbūt visai natūraliai kyla klausimas - kuo tokia knyga naudinga? Būtent tuo, jog ne tik paaugliams ar vaikams, bet gal net labiau suaugusiems, primena, jog kartas nuo karto savo savisaugos sistemą reiktų pasitikrinti ir perrašyti. Skaitant knygas, straipsnius ar žiūrint kokį filmą apie dingimus ar žmogžudystes dažniausiai mums atrodo, kad visa tai vyksta kažkur toli, kažkur ne ten, kur esame mes, nes mes juk gyvename saugiame burbule, kur nei mūsų artimiesiems, nei mums negali nutikti nieko panašaus. Tačiau tai netiesa.
Autorė nepamiršta ir paties istorijos laiko. Tuo metu, kai susvyruoja kažkokio nereikšmingo mažo miestelio gyventojų vertybės ir apgaulinga ramybė, kai ten nužudoma jauna mergina, kol ieškomas žudikas, pasaulyje vyksta ir kiti, pasaulį sudrebinantys įvykiai. Miršta Džimis Hendriksas, miršta Louis Armstrongas ir t.t.. Pasaulis tarytum gedi kartu su miesteliu, nors ir nežino jokios Keitės.
Karts nuo karto tokias istorijas sau priminti yra naudinga, nes tas nekaltas ir smagus tranzavimas į festivalį kada nors gali pasibaigti tragiškai, arba tas kaimynas Kazys, visuomet atrodantis toks draugiškas ir ramus, pasiūlęs pavežėti gali nuvežti visai ne ten, kur tikėjomės.
Šiaip ar taip, visai paprastai tariant, man ši knyga patiko, galima sakyti, ją perskaičiau per dieną, nes įtraukia, nėra gal kažkokia kupina giliausių pamąstymų, bet minčių sukelia ir apie saugumą, ir apie tai, kad, visgi, neįmanoma iki galo pažinti šalia esančių žmonių. Rekomenduoju.

Mano vertinimas: 8/10

Leidykla, išleidimo metai: "Gimtasis žodis", 2006.

Knygos autorė:

Katherine Holubitsky (gimė 1955 m. birželio 25 d., Toronte, Kanadoje)

Zigmundas Skujinis „Jaunuolio memuarai“

„Tada aš pagalvojau: kvaily, ko tu stebies? Tuo, kad kambaryje prie vieno stalo matai savo motiną ir savo tėvą? Netikėtas ir paradoksalus buvo ne vaizdas, kurį mačiau savo akimis, o toji keista ir nenatūrali aplinkybė, kad apie juos iki šiol galvodavau tik kaip apie du atskirus ir izoliuotus individus, visai nemanydamas, kad jie galėtų ir susitikti.“

Tikriausiai daugelis savo tėvų ar senelių lentynose galėtumėte rasti Z. Skujinio knygą „Jaunuolio memuarai“, tik tikriausiai niekad jūsų akys už jos ir neužkliūva, nei ją kas skaito iš pažįstamų, nei apskritai yra tekę kažką apie ją girdėti. Ir mano senelių bibliotekoje ji dulka, ir taip pat, lyg ir nebūčiau jos paėmusi į rankas, kol jos negavau su krūvomis kitų atiduodamų man knygų. Betvarkydama savo lentynas ilgai dvejojau, kur ją dėti. Ar prie tų, kurios dar galėtų būti saitomos, ar prie atiduodamų knygų krūvelės. Kažką lyg nujausdama, nusprendžiau jai suteikti šansą ir ją perskaičiau.

Vis bandau prisiminti nors vieną latvių rašytojų knygą, kurią būtų tekę skaityti ir nieko neprisimenu. Kažkaip keista, rodos, ir latvių folko paklausau ir buvus Latvijoj ne kartą, bet literatūra man nepažįstama. Apskritai, kiek mūsų literatūroje yra vietos latvių literatūrai? Juk taip dažnai vadinam juos broliais, taip dažnai įspaudžiam pėdas Latvijos pajūrio smėlyje. Ką gi, pasidomėjus, galima rasti nemažai išverstų į lietuvių kalbą knygų tik, deja, bent jau man, jos visai negirdėtos.
Knyga prasideda jaunuolio, bebaigiančio mokyklą, Kalvio Zarinio tėvo paieškomis. Jo tėvas - buvęs garsus Latvijoje laidų vedėjas, kurį Kalvis yra matęs tik televizoriaus ekrane, jo ir motinos gyvenime jo nebuvo nė kvapo. Surasti jį ne taip jau ir sunku. Susitikus, užsimezga kažkoks keistas, neįprastas bendravimas tarp sūnaus ir tėvo. Tik staiga, tėvas ne šiaip sau atsiranda Kalvio gyvenime, bet tiesiog į jį įsiveržia. Tačiau nei tėvas, nei bendravimas su juo nėra kažkoks knygos centras, veikiau vaiduoklis, vis pasivaidenantis ir suerzinantis pagrindinį knygos herojų Kalvį. Tai, kad jis neturėjo tėvo lyg ir pernelyg jam neatsiliepė, užaugo itin protingu vaikinu. Kalvio geriausias draugas yra jo senelis, kurį jis vadina „Didžiuoju“. Senelis taip pat ne iš kelmo spirtas - nuolat bando mokyti ir bendrauti su anūku lotynų kalba, dėl to knygoje apstu lotyniškų frazių. Pagrindinis vaikino širdies sopūlys - jo draugė Zelma, charizmatiška ir labai graži, veikianti viską, kas tik tuo metu įmanoma, mergina. Kartu jie patiria daugybę keistų ir įdomių nuotykių, ir įsimyli viens kitą, ir, kartu, išlaiko draugiškus santykius. Viskas teka gana ramia ir įprasta studentui vaga. Deja, įvyksta prioritetų priešprieša ir labai liūdnos, širdį sugniaužiančios pasekmės. Ką jaunuoliui pasirinkti? Pirmąją meilę ir netolimą pabėgimą ar šeimą? Ir kodėl, kai esi jaunas, kartais pasirinkti taip sudėtinga?

„O jei išsinarini sielą? Manai, sielos negalima išsinarinti? Galima. Ir dar kaip. Net sulaužyti galima.“

Antrą kartą šios knygos neskaityčiau, tačiau visai nesigailiu perskaičiusi vienąkart, labai daug knygų senelių ir tėvų lentynose mes kažkaip pasmerkiam, nes viršeliai visai neprimena tų įmantrių šiuolaikinių, nes dažnai nesam nieko apie tokias knygas girdėję, bet tikrai galėtume atrasti tose užmirštose lentynose kažką sau tinkamo. Pavyzdžiui, šios knygos dėka mano užrašuose nugulė ne vienas žodis ir jo vertimas lotynų kalba. Ir kažkiek, bent pro rakto skylutę žvilgtelėjau į latvių literatūrą, kur nepastebėjau didžiulio skirtumo, tik gal keistokus, negirdėtus vardus ir aprašytų miestų ar kaimų pavadinimus. Visa kita - labai panašu. Gal kažkas panašaus ir išgyventa ar išgyvenama.

Mano vertinimas: 7/10

Leidykla, išleidimo metai: Vyturys, 1988.

Knygos autorius:

Zigmunds Skujiņš (gimė 1926 m. gruodžio 25 d. Rygoje, Latvijoje)

Edith Piaf „Gyvenimo dainos“

Su Edith Piaf „susipažinau“ kažkuomet visai atsitiktinai pažiūrėjusi filmą „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“ („La vie en rose“). Jau tada ši asmenybė patraukė mano dėmesį, iškart susiradau jos dainas ir su malonumu bei jauduliu jas perklausiau. Nors prancūzų kalbos ir nemoku (bandžiau mokytis, bet tai baigėsi tuo, jog moku pasakyt „Mano vardas Agnė“ prancūziškai), šios dainos mane žavi ta mažos moterytės balso ir asmenybės galia. Filmą žiūrėjau ne kartą ir vis labiau žavėjausi Edith Piaf.
Taigi taip jau atsitiko, kad mano svajonė aplankyt Paryžių išsipildė šį rudenį. Prieš kelionę iškuičiau savo knygų lentynas, ieškodama kažko prancūziško, kas padėtų sukurt nuotaiką jau skrendant, padėtų įsijausti. Rinkausi, netgi dariau tarytum mini balsavimą, ką čia pasiėmus su savimi. Taip ir išsirinkau galiausiai „Gyvenimo dainos“, kurią pradėjau skaityti dar traukinyje į Vilnių. Ir pačiai nesitikint, visa kelionė buvo tarytum pažymėta Edith Piaf. Tikriausiai taip jau turi būt, gal tikrai pritrauki tai, apie ką galvoji, kuo domiesi.
Nuvykus į Paryžių kaip tik perskaičiau pačios Editos Piaf susikurtą legendą apie tai, jog ji gimė tiesiog ant laiptų, nes jos motina nespėjo nuvykti į ligoninę. (Paskui buvo rašoma, kad yra netgi užregistruotas Editos gimimas tąnakt ligoninėję, bet argi tai svarbu?) Taigi, ką jūs sau manot? Pirmoji vieta, į kurią vykom ir buvo tie laiptai Belvilio gatvėje, 72 name! Juos radus, teko kažkiek nusivilti, nes vaizdas buvo ne itin malonus ir visai neįspūdingas. Durys varganos, aprašinėtos, bet ženklų, kad ten tie ypatingieji laiptai, visgi, yra. Kaip ir priklauso, virš durų prikalta lentelė su užrašu „Ant šio namo laiptų 1915 metų gruodžio 19 dieną didžiausiame skurde gimė EDITA PIAF, kurios balsas vėliau sukrėtė pasaulį.“ Tai buvo vienas smagiausių nuotykių mano gyvenime. Lyg ir nieko ypatinga, sakysit? Man tai buvo kažkas tikrai ypatingo, nemoku apsakyti to jausmo, jaučiausi prisilietus ne tik prie pačios knygos, bet ir prie istorijos, ėjau tomis gatvelėmis ir įsivaizdavau kaip Edita čia dainuodavo, vaikščiodavo, kaip viskas tada atrodė. Visi eifeliai man nubluko tą akimirką.

„Pone Stodardai, kai legenda gražesnė už tikrovę, mes visada spausdiname legendą!“

Tai knyga, žinoma, apie Edith Piaf, neva autobiografinė, nors ir ne visai. Ji parašyta bendradarbiaujant su žurnalistu, kai kurie momentai - tiesiog perrašyti interviu su dainininke. Pasakojimuose daugiausiai dominuoja muzikinė Editos karjera, žmonės, kurie padėjo ir kuriems, jau išgarsėjusi, padėjo ji. Daugelis pavardžių negirdėtos ir, tiesą sakant, ne itin dominančios mane, kaip lietuvę skaitytoją. Trūko pačios Edith Piaf asmenybės, kokia ji iš tikro buvo, žinoma, galima nuspėti iš tam tikrų šioje knygoje aprašytų jos darbų, nuotykių, pasakojimų, bet to cinkelio, kad knygoje ji priartėtų prie skaitytojo ir pritrūko. Viename puslapyje rašoma, pavyzdžiui, kad ji vaikystėje buvo apakusi ir įvyko stebuklas - vėl praregėjo, kitame jau skaitytojui atveriamos akys, jog iš tikrųjų, ji nebuvo visai apakus. Viename puslapyje pasakojama labai liūdna istorija apie tai, jog Edith Piaf dar neišgarsėjus, dar tebedainuojant gatvėje, mirė jos dukrelė, kurios laidotuvėms ji neturėdama pinigų, atsidavė tiesiog gatvėje pirmam pasitaikiusiam vyriškiui, kituose puslapiuose jau pasakojama, jog niekam ji neatsidavė, jai tiesiog davė pinigų. Ji pasakojo visiems, jog gimė ant laiptų, bet negimė. Ir šios susikurtos legendos, sakytum, tampo skaitytoją už virvučių, bet, kita vertus, dainininkei suteikia paslapties šydą, įdomią trauką, nes juk visi mes gyvenam šiek tiek apsikarstę mitais, o jeigu nebūtume, kuris iš mūsų būtų įdomus?

Autobiografijų gerbėjus ši knyga tikrai gali nuvilti, nes nėra tokia, kokios tikėtumeis. Filmas „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“ geriau atskleidžia pačią Edith Piaf. Netgi kažkada skaityta Christie Laume „Edita ir Teo. Vienos meilės istorija“ atskleidė daug daugiau pačios Edith Piaf bruožų ir gyvenimo. Tad jei reiktų rinktis, rekomenduoju „Edita ir Teo. Vienos meilės istorija“. Bet, tikiu, kad yra ir nemažai kitų knygų apie šį mažą, bet, kartu, galingą paukštelį. Man ši knyga išliks ypatinga dėl aplinkybių, kurios susiklostė skaitant.

Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma Littera, 2014.

Knygos „autorė":

Edith Piaf (gimė 1915 m. gruodžio 19 d. Paryžiuje - mirė 1963 m. spalio 10 d. Grase, Prancuzijoje)
Tikrasis vardas: Édith Giovanna Gassion

Herbjørg Wassmo "Stiklinė pieno"

Ką gi, po ilgos pertraukos grįžtu į savo tinklaraštį. Jeigu įdomu, kur buvau dingusi arba ką skaičiau vasarą - paieškos langelyje feisbuke suvedam "Knygų meniu" ir kai kas paaiškės. O jeigu rimtai, tai tiesiog buvau išvykusi ir feisbukas mano vasaros skaitiniams apžvelgti man atrodė tiesiog patogesnis. Grįžtu nešina stikline pieno.


"Automobiliui lekiant pro namus, ji troško būti už vieno jų langų. Nesvarbu, kad nepažinojo tų, kurie ten gyveno. Nes ten, lempų šviesoje, žmonės gyveno visiškai ramiai ir paprastai. Jie pažinojo vienas kitą. Jie nesiruošė niekur važiuoti. Dirbo kasdienius darbus ir nieko nebijojo. Skaitė knygą arba valgė vakarienę ir šnekučivosi apie tai, ką patyrė. Kaip kad Vera, ji ir mama darydavo. Ką jos dabar veikia? Perskaitė laišką ir jaudinasi. Bet jos turi viena kitą."

Dar viena skaityta knyga su mūsų skaitytojų klubu. Šią knygą buvo labai sunku rasti, knygynuose ji iššluota, grupėje "senos knygos" taip pat niekas neatsiliepė, ką gi, šiaip ne taip radau ją sena.lt. Kažkaip vien faktas, kad ji tokia išgraibstyta, kad daug kas ją skaitė ir liko sukrėsti, kad knygoje paminėta Lietuva, man tarytum reiškė būtinybę ją įsigyti. O prašoviau. Kad įsigijau - ne bėda, su malonumu ją parduosiu. Bėda yra arba su mano vertybėmis, arba su gerumu ar dar su kažkuo, nes šita knyga manęs beveik visai nesukrėtė.

Ši istorija pasakoja apie penkiolikmetę Dortę, kuri su mama ir seserimi Vera vargingai gyvena Lietuvos kaime. Joms gresia išvarymas iš nuomojamo būsto, jos nė neįsivaizduoja iš kur gauti pinigų. Dortė dar jauna, ji - naivi svajoklė, slapčiomis susitinkanti su savo pirmąja tikra simpatija kepėjo sūnumi Nikolajumi. Kasdien jos vis labiau skursta ir vis dažniau su liūdesiu prisimena praeitį, kai tėvas dar buvo gyvas. Dortė nori padėti mamai su seserimi ir iš kažkur gauti pinigų, tačiau, deja, kaime nelabai yra kokių galimybių. Galiausiai Dortė sulaukia pasiūlymo važiuoti padirbėti padavėja užsienyje. Ji dvejoja ilgokai, tačiau galiausiai sutinka. Jau kelionės pradžioje ji lyg ir pastebi, jog čia kažkas ne taip. Ir deja, puslapis po puslapio vis labiau aiškėja, kad ji nebus jokia padavėja, ją išveža dirbti prostitute. Viskas prasideda viena žiauresnių orgijų, apie kokias tik teko skaityti, kai ji visais įmanomais būdais prievartaujama ir kankinama. Dortė tada jau pradeda suprasti, kas vyksta, bet kabinasi į tikėjimą ir maldas. Iš vienų namų - kalėjimo, ji atsiduria kituose, nuo vieno žmogaus, norinčio ja pasinaudoti, ji vis atsiduria prie kito ir taip tarytum ratu viskas sukasi, vienintelis dalykas, kuris jai lieka tikras ir tarytum nesugadintas to gerojo pasaulio simbolis - stiklinė pieno. Kai kiti aplinkui geria alkoholį, ji visada paprašo stiklinės pieno. Tiek jai džiaugsmo ir belieka.

Yra tekę skaityti ne vieną panašią knygą, istoriją, matyti ne vieną filmą. Ir, deja, turiu pripažinti, jog "Stiklinė pieno" manęs nesukrėtė. Pati istorija - tikrai stipri, paliečianti, bauginanti, kartais skaitant norisi nusipurtyti, bet kai kurios istorijos detalės neįtikina visu tragizmu, kurį norima perteikti. Pavyzdžiui, aš suprantu, jog stiklinė pieno yra tarytum nekaltumo, paauglės tyrumo, naivumo simbolis, paskui pavirstantis tarytum viltimi. Bet ta stiklinė pieno greitai pradeda atsibosti, kažkaip net erzinti ir atrodyti pernelyg neįtikėtinai. Dortės naivumas taip pat ilgainiui pradeda erzinti, nes netgi naivumas turi turėti ribas ir nemanau, jog tokiomis aplinkybėmis neįgauni žinojimo, jog vienąkart nudegus pirštą, nebekišk jo į tą pačią ugnį. Skaitant atrodo, jog autorė tikrai kiek persistengė ir sukišo viską, kas tik blogiausio gali nutikti, į Dortės gyvenimą. Kartais trūko informacijos apie Dortės mamą ir seserį, vis kildavo klausimas, kaip jos reagavo, ar ėmėsi kokių priemonių ieškant Dortės, galų gale, ar jas išmetė iš namų? Kaip jos gyvena? Knygos pabaiga visiškai neaiški ir, atrodo, tarytum autorė tiesiog norėjo greičiau užbaigti šią istoriją ir paliko skaitytoją alkaną. Kaip baigėsi Dortei? Ko norėjo jos "išgelbėtojas", kokie buvo jo motyvai? Ar Dortė grįžo pagaliau namo? Ar sugebėjo susitvarkyti savo gyvenimą? Kartais tokie kilę klausimai tik prideda knygai svorio, šįkart atvirkščiai - perskaičius knygą, jie erzina, nes norisi žinoti atsakymus. Manau, jog tokiai knygai visai praverstų antra dalis - pasakojimo kaip tokios merginos grįžta/galėtų grįžti į gyvenimą. Galbūt jos paskui padeda panašaus likimo merginoms? Ir panašiai. Čia būtų galima susigalvoti įvairiausių variantų.
Dortės likimo tikrai nelinkėčiau niekam, bet šita istorija atrodo pernelyg perspausta. Žinoma, gal čia ir norėta parodyti jaunoms, naivioms merginoms, kad jokiu būdu jos nesusigundytų neaiškiais pasiūlymais važiuoti užsienin. Manau, jog būtina su paaugliais apie tai šnekėti, atsimenu, mokykloje teko žiūrėti filmą "Lilija Amžinai". Gal ir šią knygą rekomenduočiau paauglėms maždaug nuo 14-os metų, kad netyčia nesusigundytų įtartinais pasiūlymais ir būrimais apie gerą ir gražų gyvenimą užsienyje.

Mano vertinimas: 4/10

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2009

Knygos autorė:

Herbjørg Wassmo (g. 1942 m. gruodžio 6 d., Vesterolene, Norvegijoje)

Zoë Jenny "Žiedadulkių kambarys"

"Virtuvėje įsijungdavau šviesą, sėsdavau prie stalo ir kibdavau į dar šiltą kavos puoduką. Ant jo krašto ieškodavau išdžiūvusių rudų dėmių - paskutinio tėvo gyvenimo ženklo, jei jis daugiau nebegrįžtų. Kava puodelyje lėtai vėsdavo mano delnuose, naktis nesulaikomai skverbdavosi ir plisdavo po kambarį. Atsargiai statydavau puoduką ir aukštu siauru koridoriumi grįždavau į savo kambarį."

Istorijų apie vaiką, augantį su vienu iš tėvų ir dėl to turinčiu psichologinių problemų, išties apstu ir ši, rodos, nėra kažkokia išskirtinė, bet jau nuo pirmųjų puslapių įtraukia. Dar viena vienatvės, liūdesio, atmetimo ir reikalingumo klausimų istorija. Džo gyvena su tėvu, nes jos motina ją paliko ir išvažiavo kitur, jos su tėvu santykiai keistoki - lyg ir šilti, lyg ir labiau draugiški, nei šeimyniški.

Jis dirba naktinėse pamainose, todėl naktimis mergaitę palieka vieną su visomis baimėmis, kurios naktimis užpuola. Paskui, jau paauglystėje, ji vis dėlto susiranda motiną, apsigyvena su ja. Jų santykiai dar neaiškesni, motina, susipažindama su vyrais, Džo pristato ne kaip dukterį, o kaip jaunesnę seserį ir Džo tuo kaip ir patenkinta. Tada Džo gyvenime atsiranda neaiškūs vaikinai, neaiškios tabletės, alkoholis ir keista draugė. Žodžiu, panašiai kaip ir kiekvieno paauglio gyvenime. Ir galiausiai ją palieka visi, ir jai tenka išeiti į neaiškią, paslaptingą būtį vienai.
Na, tema tikrai nėra ypatinga ir jau skaityta tūkstančius kartu, bet parašyta įtaigiai, kad, rodos, kartu su ta mergina išgyveni jos vienatvę ir liūdesį. Kartu su ja pradedi mąstyti, jog tai, kad tave palieka visi yra normalu ir taip turi būti, visada bus. Kartu šiai merginai norisi ir tarytum padėti, būti kažkur netoli, pasikviesti kavos puodelio, nes, nors visų mūsų istorijos yra skirtingos, mus vienija vienatvė ir suvokimas, kad galų gale mes liksime šiaip ar taip vieni.
Rekomenduoju šią knygą vieno vakaro pasiskaitymui, žinoma, jei apskritai tema yra įdomi ar pažįstama.
Knygą vertinu: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2000.

Knygos autorė:

Zoë Jenny (g. 1974 m. kovo 16 d., Bazelyje, Šveicarijoje)

Justinas Marcinkevičius "Vėlyvo vėjo vėliavos"

Poeziją apskritai ilgą laiką buvau numetusi į šalį, todėl sugrįžimas prie jos man kiek sudėtingas. Meilė poezijai, žinoma, prasidėjo ir nuo Justino Marcinkevičiaus eilių, tad, pamaniau, būtent jo eilėraščių rinkinys man ir padės prie poezijos sugrįžti. Šiek tiek klydau, nes šis rinkinys, asmeniškai man, nebuvo pats geriausias.

Kaip ir priklauso šią knygą į rankas paėmiau kovo 11-ąją. Kas gali pažadinti, priminti meilę Lietuvai, jei ne Justino Marcinkevičiaus eilės? Ir pažadino, ir priminė, kokia stipri meilė tėvynei gali būti, kaip skauda žmogui, ją mylinčiam, kai skauda ir Lietuvai. Man, kaip miesto vaikui, kaimo ilgesio motyvai yra gana tolimi, nors žavintys ir, rodos, kviečiantys paklajot kokio kaimo laukais ir apmąstyti savo būtį. Meilės tarp moters ir vyro šiame rinkinyje nėra apstu, kartais nesuprasi ar eilėraštis moteriai, ar tėvynei skirtas, gal iš esmės čia vienas ir beveik tas pats. Kaip ir meilė kitam žmogui mus prabudina, taip ir meilė tėvynei primena tai, kas brangu ir svarbu.
Kai mirė Justinas Marcinkevičius, prisipažinsiu, apsiverkiau. Tyliai braukiau ašaras nuo savo veido, nes jis beveik ir buvo pati tėvynė, jos nuostabus balsas. Su jo poezija augau, ją mokiausi savo noru mintinai ir dar dabar kartais vakarais, kai nėr, kur dėtis, mintyse kartoju eilėraštį "Toks vakaras". Neįsivaizduoju, kaip ši poezija galėtų nepažadinti meilės širdyje, užkurti užgesusią ugnį. Justinas Marcinkevičius yra (fiziškai buvo, bet juk kūryba vis dar YRA) ta žvakė tamsią naktį, kuri parodo kelią, kuri mus kreipia ten, kur jauku, kur gera - NAMO.

Toks vakaras

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu -
vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies!

***

Tai gražiai mane augino
laukas, pieva, kelias, upė,
tai gražiai už rankos vedė
vasaros diena ilga.

Tai gražiai lingavo girios,
uogų ir gegučių pilnos,
tai gražiai saulutė leidos,
atilsėlį nešdama.

Tai gražiai skambėjo žodžiai:
laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
vienas žodis – Lietuva.

Knygą vertinu: 7/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2011.

Knygos autorius:


Justinas Marcinkevičius ( g. 1930 m. kovo 10 d., Važatkiemyje, Prienų valsčiuje - mirė 2011 m. vasario 16 d., Vilniuje)

John Williams "Stouneris"

Šią knygą perskaičiau gal prieš kokias tris savaites ir vis dar ją prisiminus norisi išlieti ašarą, gal ir ne vieną. Ši knyga labai ilgai man vaidenosi aplinkui: skaitytojų atsiliepimuose, lentynose, žmonių rekomendacijose, ir žiūrėjau į ją nepatikliai. Galvojau, na negi, ši knyga gali būti ta, kuri sudrebina pasaulį? Pasirodo, gali ir yra būtent tokia. Jeigu ieškote lengvo skaitinio vakarui, padedančio pabėgti nuo jus supančios ir surakinusios realybės - ką gi, tuomet toliau galite neskaityti, nes knyga visai ne apie tai. Bet jeigu nebijote iššūkių savo sustabarėjusiems jausmams, akyse sužvilgančių ašarų ir stipraus dilgčiojimo į paširdžius, tuomet knyga kaip tik jums. Prisipažinsiu, iš pradžių erzina rašymo stilius, viskas atrodo per sausa, pernelyg glausta, pernelyg nuobodu. Tačiau paskui supranti, kad būtent taip ir turi būti ir, kad tie, rodos, sausi sakiniai, slepia savyje išminties klodus.

Pirmiausia, ši istorija apie paprastą žmogelį, ridenantį savo gyvenimo akmenį ir pernelyg neklausinėjantį nei gyvenimo, nei jį supančių žmonių, kodėl viskas yra būtent taip. Manau, tokių kaip Stouneris kiekvienas pažįsta ne po vieną. Kuo jis išskirtinis? Ogi tuo, kad jis šiaip nėra paprastas, neišsilavinęs visuomenės sraigtelis. Jis literatūros dėstytojas. Jis ramios išminties įsikūnijimas. Jo išmintis jam neleidžia garsiai klausti - KODĖL? Ir mums neįprastu būdu, neleidžia jam nieko keisti. Nors tai ne tik išmintis, tai ir stojiškas, ūkiškas tėvų auklėjimas, stokojantis meilės, švelnumo ar lepinimo. Jis taip ir eina per gyvenimą santūrus, nuolankus ir kažkam atsidavęs, nors pats ir nesupranta kam. Žinoma, jis sutinka merginą, kurią karštai, kaip būna pirmąkart, įsimyli. Ją veda, prasideda niūrus ir šaltas vedybinis gyvenimas. Jų santuoka labai nenusiseka, Stounerio žmonos šaltumas, sušaldo ir jo širdį. Tačiau, vis dėlto, jie susilaukia dukters. Duktė tampa Stounerio pagrindu po kojomis, stebuklu, praskaidrinančiu niūrią kasdienybę, bet jai paaugus, motina jos nebeprileidžia prie tėvo ir auklėja ją taip, kaip buvo auklėjama pati. Kitaip tariant, traumuota, suluošinta siela suluošina ir kitą. Ir blogiausia, deja, visam gyvenimui. Stouneris, nors ir vedęs, įsimyli antrąkart. Šįkart tai tampa gražia, trumpa iliuzija, kuri pripildo jo širdį ir, rodos, atsiveria naujam gyvenimui. Bet, kaip įprasta, iliuzijos trunka labai trumpai ir meilės istorija, netikėtai prasidėjus, taip pat netikėtai, bet labai skaudžiai pasibaigia, palikdama tuštumą ir didžiulį randą sieloje. Stouneris praranda bet kokią aistrą gyvenimui, viskas eina šuniui ant uodegos...
"Jis pasijuto klausiąs save, ar jo gyvenimas vertas gyventi, ar išvis kada nors buvo to vertas."
Vienoje diskusijoje perskaičiau klausimą: "Ko šita knyga gali išmokyti?" Ši istorija puikiai parodo, kas nutinka, kai žmogus, kaip tas šuo, pipranta kariamas, prisijaukina savo gyvenimą, atsisakęs pats savęs ir didžiulėje juodoje gyvenimo skylėje meluoja sau, jog yra laimingas, ar, blogiausiu atveju, tiesiog "normalus", kaip ir priklauso, sraigtelis. Daugelis egoizmą laiko didžiausia blogybe, tačiau, visiškas jo nebuvimas ir atsisakymas, priveda prie melo sau ir tuščio, nykaus, kažkam, nežinia kam, paskirto gyvenimo.


"Keturiasdešimt trejų metų Viljamas Stouneris sužinojo tai, ką kiti, daug jaunesni, sužinojo anksčiau už jį: kad tas, kurį myli iš pradžių, nėra tas, kurį myli pabaigoj, ir kad meilė - ne pabaiga, o vyksmas, per kurį vienas žmogus stengiasi pažinti kitą."


"O galiausiai jam į galvą atėjo tvirta ir neatšaukiama mintis, kad niekada nepažinojo kito bent kiek artimo, pasitikinčio ar žmogiškai šiltai atsidavusio žmogaus."

"Ir Stouneris galiausiai suprato, kad ji, kaip sakėsi, yra beveik laiminga savo neviltyje; ji nugyvens savo dienas ramiai, gerdama vis daugiau sulig kiekvienais metais, kad nebejaustų tos tuštumos, kuria tapo jos gyvenimas. Jis džiaugėsi, kad ji turi bent tai; jis buvo dėkingas, kad ji gali gerti."


Knygą vertinu: 10/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2016.

Knygos autorius:

John Edward Williams (g. 1922 m. rugpjūčio 29, Teksase - mirė 1994 m. kovo 3 d. Arkanzase, JAV)