2012 m. spalio 29 d., pirmadienis

Stepių vilkas

Knygos aprašymas: "Haris Haleris - liūdnas ir vienišas intelektualas, klaidžiojantis po didelio miesto džiungles. Neigdamas visa, iš ko susideda paprasta žmogiška laimė, ir nepritapdamas prie visuomenės normų, jis save laiko stepių vilku. Tačiau tai vilkas žmogaus veidu: laukinis, draskomas instinktų, ir kartu - itin jautrus žmogus, apdovanotas giliu protu ir subtilumu. Haris kovoja, siekdamas sutaikyti savyje laukinį vilką ir racionalų žmogų. Ir kai ši kova jau atrodo pralaimėta, jo gyvenimas netikėtai pasikeičia - jis sutinka moterį, visišką savo priešingybę - nerūpestingą ir gyvenimo džiaugsmu trykštančią Herminą. Hermina mėgaujasi malonumais. Ji ir Harį įtikina juos prisijaukinti bei jiems atsiduoti. Prasideda Hario Halerio kelionė į gyvenimą, nelengvi bandymai rasti pusiausvyrą tarp kūno ir dvasios, be kurios joks žmogus negalėtų pasiekti pilnatvės..."

Mano nuomonė apie šią knygą : Rodos, visai mažutė knygutė, kurią galėčiau perskaityti per kelias valandas, bet skaičiau ilgiau nei savaitę... Tiesą sakant, kankino mane ši knyga, nors perskaičius aprašymus, maniau, jog tai knyga man, pasirodė labai artima, bet... skaitydama supratau, kad visai ne man. Nusivyliau šia knyga. Pati mintis, pats Haris Haleris, kokį norėta pristatyti, man visai patiko, simpatiškas veikėjas, bet... Bet pati istorija manęs neįtraukė. Skaičiau vien tam, nes reikėjo. O ir nenumetu pradėtų skaityti knygų... Labai gaila, kad H. Hesse man nelimpa...

Mano vertinimas : 6/10

Pieštukas užkliuvo : "O jeigu ypač gabiose ir jautriai organizuotose žmonių sielose blyksteli daugialypumo nuojauta, jeigu jie, kaip ir kiekvienas genijus, sugriauna asmenybės vienovės iliuziją ir pasijunta esą daugialypiai, pasijunta tarsi daugelio "aš" kamuolys, ir tereikia tik jiems apie tai išsitarti, ir dauguma juos tučtuojau įkalina, pasišaukia į pagalbą mokslą, konstatuoja šizofreniją ir apsaugoja žmoniją, kad neišgirstų tiesos šauksmo iš šių nelaimingųjų lūpų."

"Atgal nėra apskritai jokio kelio - nei į vilką, nei į vaiką. Daiktų pradžia neturi nei nekaltumo, nei paprastumo; visa, kas sukurta, net tai, kas iš pažiūros paprasčiausia, jau yra kalta, jau yra įvairu, įmesta į purviną tapsmo srovę ir niekad, niekad negali plaukti prieš srovę."

"Ir kai žmogus labai liūdnas, ne todėl, kad staiga valandėlę pajunta, kaip viskas yra, visas gyvenimas, ir jo liūdesys tikras, tuomet jis visada būna truputį panašus į gyvulį, - tuomet jis atrodo liūdnas, bet būna daug natūralesnis ir gražesnis negu paprastai."

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą