2013 m. gegužės 16 d., ketvirtadienis

dėvėti

Knygos aprašymas : "Aidas Marčėnas matomas tarp šiandieninės poezijos lyderių. Jis paniręs į poeziją visiškai, jo eilėraščiai ir eseistika reaguoja į gyvenimo ir literatūros virpesius (vakarykščių gatvės įvykių, bičiulio mirties ir Jono Strielkūno eilutės aidai), jis tartum be jokių pastangų sulieja klampią dabartį ir švytinčią tradiciją. Aido Marčėno intonacijos ir ritmai angelo bičiulystę, būties netvarumą ir šiokiadienio paveikslėlį neša kartu, kitaip jau nebus. Pasak Vytauto Kubiliaus, jis kuria aukšto dvasinio polėkio lyriką, bet stengiasi ją pajungti paprastumo estetikai."

Mano nuomonė apie šią knygą : Pirma rimtesnė pažintis su A. Marčėno poezija. Ką galiu pasakyti, savotiški eilėraščiai, tačiau kažko, visgi, man trūko... kažko tokio, kas paliestų iki pat gelmių, kas išspaustų nuoširdžią šypseną ar ašarą... Nesiginčysiu, eilėraščiai tokie rimti, verčiantys susimąstyti, tačiau širdies taip iki galo ir nepasiekė. Buvo tikrai puikių eilėraščių, kurie perrašyti į mano užrašus, bet negalėčiau pasakyti, jog likau ypatingai sužavėta. Poezija...bet ne visai man.

Mano vertinimas : 7/10

Mano pieštukas užkliuvo :

"Tai tik sapnas"

Tai tik sapnas, ir jei
tai tik sapnas - tebūna jis mano.
Ir jei jis tik mano -
tegul kai kada man kartojas
avinėlis, kurį
jaunas kerdžius aukojimui gano,
sausas grumstas, kurį
spaudžia rankoje jaunas artojas.

Neįvykdyta dar.
Neišlietas dar kraujas iš molio.
Dar toli pabaiga
ir pradžia dar tiktai prasidėjo.
"Ką, berneli, veiki?"
"Ieškau savo vienintelio brolio."
Vėjo gūsis, ir tiek.
Ir, atrodo, visai neskaudėjo.

Vien tik žodžiai, kalba.
Ką ji gali išreikšti, išbūti,
išsvajoti daugiau,
negu tai, kas iš nieko sutverta,
kai pavasarį šypsos
pirma praregėjus žibutė -
neatsimena kam,
negalvoja, ar būti čia verta.

Išsinerta iš laiko,
iškalta iš brėkštančio ryto.
Suguldyta giliai,
kad matytųsi tiems, kurie migo
su mintim, kad esi,
kad yra kas šią knygą vartytų
per ilgiausias žiemas,
kurios miegantį vaiką užsnigo.

"Pasilik su manim.
Pasirūpink netikėliu savo."
"Šitas sapnas gilus -
tau pavyktų iš jo neprabusti."
"Su visais, kurie čia,
kurie tūkstančius metų alsavo
mintimi, kad esi
ir kad tavo kelių neužpustė?"

"Kas, berneli, buvai?"
"Vien tik balsas nuvargusio kūno,
kurį vertė ir vertė
kalbėti. Todėl patylėsiu."
Senas vėjas sparne
daug senesnio nei vėjas malūno.
Šaltas tylintis "ačiū".
Išsklidus šviesa ties pavėsiu.

"Mylimoji"

šimtas varstų ligi karsto, mylimoji,
pakeliui mane išbarsto, tolimoji

šimtas varstų, tolimoji, šimtas mylių
tiek to gylio, mylimoji, nebemyliu

ligi karsto, tolimoji, nebebūsiu
nebebūsi - atkartoja šimtas musių




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą