2013 m. gegužės 23 d., ketvirtadienis

mylėk savo artimą

Knygos aprašymas : "Romanas „Mylėk savo artimą“ – sukrečiantis pasakojimas apie pabėgėlius, kurie po 1933 m. įvykių buvo priversti ieškoti naujos tėvynės. Neturėdami nei asmens dokumentų, nei vizų ir persekiojami policijos, pabėgėliai migruoja iš vienos šalies į kitą. Rašytojas seka trijų tokių pabėgėlių likimo vingius. Jozefui Šteineriui klajoklio dalia – tik vienas iš daugelio kitų jam tekusių gyvenimo iššūkių. Įsigijęs mirusio žmogaus pasą, jis bando pradėti gyvenimą iš naujo. Prie kitų pabėgėlių nepritampantis fabrikanto sūnus Liudvikas Kernas sunkiau pakelia jam tekusį likimą – jis jaučiasi vienišas ir prislėgtas negandų. Tačiau ir Liudvigui likimas įteikia dovaną – jaunutę gražuolę studentę Rut Holand.
Viena ir Praha, Ciurichas ir Paryžius, kalėjimai, ligoninės, palėpės ir parkų suoleliai – tai romano bėglių klajokliško gyvenimo stotelės. Tačiau ir jiems lemta patirti meilės džiaugsmą..."

Mano nuomonė apie šią knygą : Labai Remarkiška knyga. Anksčiau labai žavėjausi Jo kūryba, tiesiog tirpdavau skaitydama. Tačiau skaitant šįkart, to nebuvo. Matyt, mano požiūris į pasaulį gerokai pasikeitė, nei buvo prieš 2-3 metus. Žinoma, skaityti Remarką visuomet savotiškai malonu ir liūdna. Ta melancholija su meilės prieskoniais...Kai jausmai atsiranda pačiomis netikėčiausiomis aplinkybėmis... "Mylėk savo artimą" apie pabėgėlius, apie netikėtai įsiplieskusius jausmus, apie gėrį ir blogį, apie mirtį, apie liūdesį... Na, tai tikrai nėra geriausia Remarko knygą, kurią skaičiau. Ir pagalvojau dabar, kad galbūt ir neverta įsikabint į kažkada buvusius labai mėgstamus rašytojus, pasirodo, nutolstama ir nuo buvusio vertybių suvokimo. Tačiau, visgi, norint pabėgti į kitą pasaulį, kur nemaloniomis sąlygomis žydi gėris, Remarką paskaityti verta.

Mano vertinimas : 7/10.

Mano pieštukas užkliuvo :
"Mūsų gyvenime tai, kas tikra, visada atrodo netikra."

"...kai šalia miršta žmogus, tu nieko nejauti. Tai pasaulio nelaimė. Gailestis nėra skausmo išraiška. Gailestis yra slapta piktdžiuga. Su palengvėjimu atsikvepiama, girdi, šįkart dar ne tavo ir ne tavo mylimo žmogaus eilė."

"Abejonė ir tolerancija būdinga tik kultūringam žmogui. Štai dėl ko visos jo pastangos nueina perniek. Nepabaigiamas Sizifo darbas. Tai viena prasmingiausių žmonijos alegorijų."

"Senovės graikų didvyriai raudodavo dažniau nei sentimentaliausia mūsų laikų kvaiša. Jie žinojo: liūdesio nevalia užgniaužti. Mūsų įsivaizduojamas idealas - nepalaužiama statulos narsa. Kam to reikia. Nesidrovėk liūdesio, tik taip jo atsikratysi."

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą