Žodžio kūryba

Knygos aprašymas: "Beveik ligi šiol rašytojas Čiurlionis yra visuomenei nežinomas, plačiai nesvarstytas mūsų literatūros reiškinys.
Čiurlionis rašydamas mato plastiškai, o formuoja pagal muziką.
Jo parašyti literatūros puslapiai savo ruožtu ir komentuoja, ir esmingai papildo dailininko kompozitoriaus portretą.
„Trečiasis Čiurlionis“ gyvena ir nusipelno gyventi."

Mano nuomonė apie šią knygą: Sunku būtų paneigti tą faktą, jog Čiurlionis išties buvo genialus, unikalus kūrėjas. Ypač Lietuvos mastu. Žaviuosi jo dailės ir muzikos kūriniais, su didžiausiu malonumu žiūrėjau filmą "Laiškai Sofijai". Tačiau, tai, ką perskaičiau knygutėje "Žodžio kūryba"... Na, nesutinku su V. Landsbergiu ir nemanau, kad tokia kūryba yra itin kažkuo ypatinga. Vien tai, kad tai parašė toks genialus dailininkas ir kompozitorius, nereiškia, jog visa, ką jis kūrė yra labai unikalu. Ir, deja, nemanau, kad tai kažkaip būtų pakeitę (ar gali pakeisti) lietuvių literatūrą. Kai kurie puslapiai pasirodė itin infantilūs, kai kurios eilutės gražios, bet tik tiek. O aš taip nemėgstu knygas ar eilutes apibūdinti žodžiu "gražu". Vis dar turiu vilties, jog knyga "Čiurlionio laiškai Sofijai" pakeis šį mano neigiamą įspūdį. Nors vis dar su dideliu susižavėjimu žvelgiu į Čiurlionio paveikslus ir klausausi "Miške". Ir vis dar manau, kad visapusiškai talentingi žmonės neegzistuoja ir vienas talentas visuomet išsiskiria iš kitų galimų.

Mano vertinimas: 5/10.

"Taip, laimingas nebūsiu, kitaip būti negali. Pernelyg visam kam esu jautrus, pernelyg viską imu į širdį, svetimų žmonių nemyliu ir jų bijau, gyventi su jais nemoku.
Pinigai manęs nevilioja, laukia manęs vargas, abejoju savo pašaukimu ir talentu, ir nieko nepasieksiu. Taigi būsiu niekas, nulis, bet suvoksiu savo padėtį."

Pornomūza

Knygos aprašymas: "T. A. Rudokas- lietuviško literatūrinio undergroundo tėvas, fantazuotojas, chuliganas, mergišius, meilės dainius ir buvęs zekas, trijų vaikų tėvas ir buvęs trijų žmonų vyras, persona non grata kone visuose Vilniaus baruose.

„Pornomūza“ - beveik autobiografinė T. A. Rudoko knyga, kuri buvo parašyta 2004- 2005m. ir kurią leidyklos atsisakė išleisti. „Tai knyga apie nieką. Skiriu ją draugams, kad skaitydami apie nieką negalvotų. Nes jie patys pilni visko- meilės, gerumo ir gyvenimo ryžto. O liūdesys tebūna mūsų bendras slaptas turtas. Todėl šypsokitės, chebra! Amen.“

Mano nuomonė apie šią knygą: Manau, vien tai, jog knygos autorius apibūdinamas kaip "chuliganas" atspindi knygos turinį. Ką dar galima būtų pasakyti, jei knygos motto "Pisu, vadinasi, esu!"? Galbūt ir nieko ypatingo - eilinio mergišiaus, nežiūrinčio rimtai į gyvenimą, istorija. Daug alkoholio, sekso, geros muzikos. Atrodo, kam tokias knygas ir skaityti, kai aplink ir taip to pilna. Bet labai greitai ir su malonumu perskaičiau. Nors kažkokios gilesnės prasmės ir neverta ieškoti, tačiau atsipalaidavimui puikiai tinkantis kūrinys. Beje, ir susimąstyti privertęs, kai prisiminiau pagrindinio veikėjo analogą savo pažįstamų tarpe. Nežinau, ar tokia literatūra tikrai labai verta dėmesio, bet aš džiaugiuosi "susipažinusi" su šiuo lietuvių autoriumi - chuliganu. Ir jau geriau skaitysiu tokias knygas, nei pem pilkų acpalvių. :))

Mano vertinimas: 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Toks dabar jaunimas, - pamanė Jurgis. - Auksinis, tipo. Be protesto, be idėjų, be dvasios. Seksas, pinigai, karjera. Tuščiaviduriai, bestuburiai - plastikinės žuvelės akvariume. Plauko paviršiuje visiems matant - tokia pornūcha."

Užrašų knygelės I. 1935-1942

Knygos aprašymas: "Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) „Užrašų knygelių“ pirmajame tome spausdinami jaunystės 1935–1942 metų užrašai. Sąsiuviniuose Camus dėsto kilusias kūrybines mintis ir įspūdžius, reflektuoja amžininkų intelektinę bei meninę veiklą, žymisi savo mąstymo trajektorijas. Šiuose užrašuose galima apčiuopti rašytojo kūrybinio kelio ištakas, sekti kaip plėtojamos pirmųjų romanų temos, kaip skleidžiasi pagrindinių mąstytojo meninių ir filosofinių idėjų užuomazgos."

Mano nuomonė apie šią knygą: Anksčiau, kai dar mokiausi mokykloje, su malonumu skaitydavau Kamiu kūrinius, buvau jo gerbėja. Dabar, skaitydama "Užrašų knygelės I. 1935-1942" labai nusivyliau. Naiviai tikėjausi, kad tai bus panašu į mano taip mėgstamus Nykos-Niliūno dienoraščius ar kažkas tokio. Tačiau, šiose užrašų knygelėse radau tik besikartojančius įrašus, keletą citatų, tik keletą įdomesnių apmąstymų. Pati knyga pasirodė pernelyg monotoniška, tačiau patogus formatas leido ją skaityti važiuojant autobusu. Tai tokiu ir teliko - skaitiniu autobuse. Po šio nusivylimo, teks paimti į rankas kažką iš Kamiu kūrybos, nes nemalonu nusivilti tais, kurie anksčiau šitaip žavėjo. O gal užaugau? Kažin, išaugama iš Kamiu?.. Tiesiog dabar perskaitytos mintys pasirodė pernelyg tolimos.

Mano vertinimas: 4/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Jį jaudino, kaip ji įsikibdavo jam į drabužius, eidavo šalia prigludusi prie jo rankos, jaudino jos nesivaržymas ir patiklumas, kutenęs jo vyriškas pajautas. Ir tas jos nekalbumas irgi (ji išsiduodavo tik staigiu judesiu ir tuomet jau visiškai supanašėdavo su kate), ir jos rimtumas, kai bučiuodavosi..."

"Apie tą patį dalyką iš ryto ir vakare galvoji skirtingai. Bet kur yra tiesa - vakaro mintyse ar vidudienio samprotavimuose? Du atsakymai - du žmonių tipai."

"- Ar pažįstate daug mylinčių vyrų, kurie atsisakytų dailios save siūlančios moters? O jeigu tokių ir yra, tai jie jos atsisako todėl, kad jiems stinga temperamento.
- Jūs vadinate temperamentu rimto jausmo stoką?
- Pataikėte. (Bent jau ta reikšme, kurią jūs teikiate žodžiui "rimtas".)"

"Žmonės nėra mano artimieji. Jie mane stebi ir mane teisia, mano artimieji - tie, kurie mane myli ir manęs nestebi, kurie mane myli nieko nepaisydami, nei nuopuolio, nei niekšybių, nei išdavystės, kurie myli mane, o ne tai, ką aš padariau ar padarysiu, kurie mylės mane tol, kol aš save mylėsiu - iki savižudybės imtinai." A. Malraux

Prisukamas apelsinas

Knygos aprašymas: "Garsiausias Anthony Burgesso romanas „Prisukamas apelsinas“, įkvėpęs Stanley Kubricką pastatyti filmą ir pelnęs knygos autoriui pasaulinę šlovę, pasakoja apie paauglį Aleksą. Knygos herojus kaip ir dauguma paauglių maištauja. Jo maištas – tai destruktyvus, savitikslis smurtas, „ultrasmurtas“. Jo kasdienybė – plėšimai, muštynės ir net žmogžudystės. Rafinuotam klasikinės muzikos gerbėjui Aleksui smurtas įkvepia kūrybinio entuziazmo ir suteikia prasmės gyventi.

Romanas buvo išleistas 1962 m., tačiau kai kurios scenos žiaurumu šokiruoja ir šiais laikais. Dėl „smurto propagavimo“ romanas ir filmas laikomi pavojingais ir nepageidaujamais, buvo uždrausti rodyti daugelyje valstybių. Tačiau Alekso brutalumas nėra betikslis, tai kova prieš asmenybes „prisukamais apelsinais“ verčiančią ateities visuomenę, kuri siekia Aleksą perauklėti bet kokia kaina.

„Prisukamas apelsinas“ – XX a. literatūros legenda, kelianti nepatogius klausimus ir verčianti abejoti visuotinai priimtomis nuostatomis."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai buvo antrojo mėnesio skaitytojų klubo skaitinys. Tikėjausi daug. Tikėjausi vien dėl to, nes teko girdėti ne vieną pagiriamąjį žodį apie filmą. Nelikau pernelyg sužavėta nei knyga, nei ekranizacija. Pati knyga apie smurtaujančius paauglius. Smurtaujančius - švelniai pasakyta. Net nežinau, kaip tiksliau reiktų apibūdinti tai, ką teko skaityti. Pirmiausia, erzino nesulietuvinti, neišversti lyg ir rusiški, lyg ir kokie žodelyčiai. Atseit, jaunimo kalba. Erzino toks žiaurus elgesys su niekuo dėtais žmonėmis, norėjosi sutikti pagrindinius veikėjus ir spjauti jiems į veidą. Tiesiog. Paskui, jau įpusėjus, darėsi vis įdomiau. Įvairios atomazgos, gydymas ir bandymas įsiliet į įprastą gyvenimą. Viena, kas išgelbėjo mano nuomonę apie šią knygą - buvo pati jos pabaiga. Kažkaip net ir ramiau atsikvėpiau, kai pamačiau, kad ir tie smurtautojai galiausiai suauga. Antrą kartą šios knygos tikrai neskaityčiau. O tiek išgirtas visų filmas... Na, buvo malonu žiūrėti, kai viskas taip teatrališka, tačiau erzino nereikalingas ištęstumas. Manau, kad šią knygą įdomiausia skaityti paauglystėje. Vis priminė "Beveik suaugę" serijos knygas, kurias skaičiau, kai man buvo 13-a. Ar rekomenduoju? Ne itin.
Mano vertinimas: 6/10.

Metūgės

Knygos aprašymas:

"Galimas dalykas, kad Metūgės savo moteriškąja laikysena truputį pasiankstino: iš tolo dar buvo negirdimi artėjančio feminizmo būgnai ir švilpynės. O aš, nors ir nesu "feministė", vis dėlto buvau "femina". <...> Vartydama praeities veidus ir vaizdus, pagalvojau, kad Metūgių ašis sukasi apie jaunos moters vienatvę - svetimoj šaly, svetimame mieste - Monrealyje: praūžus baisiam karui. Kokie nykūs būdavo sekmadieniai pusiau apmirusiame mieste, kai iš tolo atskambėdavo tramvajai, kai aš laistydavau palangėj auginamas liūdnas gėles! Lyg didžiulis debesis tada užslinkdavo netekties sielvartas ir pasiilgimas - dvylikos stiprių brolių, kurie atremtų vėją pečiais. Ir dar: geliantis geismas sukurti savo pavidalu Dievą, kuris vakarais sėdėtų su tavim ant slenksčio. <...> Vaizdą visados branginau labiau už sąvoką. Metūgėse
ieškojau taupaus žodžio ir ypač glausto sakinio. Pavyzdžiui, labai džiaugiausi, aptarusi mirtį trumpai ir paprastai: "Mano mirtis graži". Knygai buvau įrašiusi motto, kuris per klaidą spaustuvėje nubyrėjo. Tai buvo Walto Whitmano sakinys: "Jeigu kūnas nėra siela, kas yra siela?" Šitaip aš tada galvojau (galvoju panašiai ir dabar) apie kūno ir sielos vienybę."
Birutė Pūkėlevičiūtė

Mano nuomonė apie šią knygą: Vis sunkiau ir sunkiau man yra apibūdinti poeziją. Kokia ji gali būti? Graži? Nemanau... Šis žodis neapsako poezijos gylio. Švelni? Irgi ne. Nors kartais būtent poezija glosto švelniausiai, bet juk kartais tik ji ir tegali subadyt iki ašarų kraujo. Rinkinį "Metūgės" apibūdinčiau, kaip moteriškos jėgos ir magijos kupiną poeziją. Būtent šitas apibūdinimas ir ateina galvon, kai prisimenu šį rinkinį. Nežinau ką daug blevyzgoti apie šią poeziją. Rekomenduoju paskaityti. O aš tuo tarpu, pasidalinsiu labiausiai įstrigusiais eilėraščiais.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

Dvi balandžio pilnatys

Pirmoji

Šviesi pavasario naktis.
Visi langai plačiai į vėsumą atverti. Visi
ąsočiai sklidini tirštos sulos.

Ir kai trys malūnininko dukterys išpurto
dideles duknas, margi jų patalai pakvimpa
miško vėjais.
Jūs trys malūnininko dukterys, jūs raudon-
plaukės seserys, vis tiek jūs šiąnakt neuž-
migsit!
Pasikaišykit klostytus sijonus ir, susikibę
rankom, bėkit paupin – – –
Smaluoti luotai supasi kaip geldos; kažkur
tarp nendrių švilpauja Vandenis; mediniu
tiltu nudarda didžiulė pilnatis.
Tada ir vėl senam vandens malūne ima ūžti
girnos:
Ant balkių sėdi dideli, basi vaiduokliai ir
sijoja miltus balto beržo rėčiais.
Nes šiąnakt trys malūnininko dukterys pasi-
raitos rankoves ir užminkys saldžius Velykų
pyragus.

***

Aš esu piktas žiedas ir maitinu save pražū-
čiai.
Mano gyslos tamsios, nes mano kraujas yra
vynas ir purvas.
Aš esu balų vijoklis ir laku drumzliną van-
denį.
Gėrėkis!
Aš suskaldysiu veidrodžius. Jie mane pakar-
toja šimtus kartų: alkaną kaklą ir prigesintas
akis.
Aš esu apkartus pati savimi ir bijau vidur-
dienio.
Todėl tavo glėbis turi būti du lenkti kalavijai.
Kad aš neišsigelbėčiau.

Du lagaminai sniego.

Knygos aprašymas: "Tai septintoji Kęstučio Navako, poeto, eseisto, literatūros kritiko ir vertėjo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, knyga. Jos žanrą lengviausia apibūdinti kaip esė, nors šių esė diapazonas platus - nuo reportažo iki novelės. Du lagaminai sniego - tai tekstus siejanti metafora, kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka: laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu.

Penki punktai apie šią knygą:
1. Rašiau ją trejus metus, bet yra čia ir senesnių tekstų.
2. Jos žanrą lengviausia apibūdinti kaip esė, nors tų esė diapazonas: nuo reportažo iki novelės.
3. Daug kas buvo spausdinta "Šiaurės Atėnuose", "Nemune" ir kitur, tačiau daugelis tekstų naujai suredaguoti arba perrašyti.
4. Šia knyga aš pasitikiu. Kaip ir jos skaitytojais.
5. Du lagaminai sniego. Tai tekstus siejanti metafora. Kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka. Laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu. Kartais net nespėjame to užrašyti.
Autorius"

Mano nuomonė apie šią knygą: Puikus esė rinkinys, persmelktas bohemiškos rašytojo būties. Skaičiau ir šypsojausi, kai kurie momentai atrodė kažkuo artimi, lyg ir atpažįstami. Skaitydama susimąsčiau apie jaunystės laikinumą. Apie tai, kaip sudėtinga išnaudoti tą laiką, kai norisi vieno, o privalai daryti visai ką kita ir panašiai. Todėl, kai skaičiau apie jaunystės nuotykius šiame esė rinkinyje, pagalvojau, kad vargu ar aš kada galėčiau parašyti kažką panašaus, net ne parašyti, o paprasčiausiai prisiminti. Atrodo, jog vieni žmonės turi talentą ne tik rašyti, bet ir gyventi taip, kad turėtų ką rašyti. Kol kas, Kęstutis Navakas manęs dar nė karto nenuvylė. Rekomenduoju.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Žmogus, norintis likti amžinai jaunas, turėtų išsaugoti ne savo garbanas ir ūsus, o savo vienatvę. Tokią, kokia ji būdavo prieš dvidešimtį metų, su desperatiškais bandymais keisti pasaulį, perdislokuoti jo žneklus, atverti tai, kas užrakinta, ir užtrenkti tai, kas neprašytai atsivėrė."

"Tuo tarpu Nickas Brownlee'is, parašęs knygą "Alkoholis", ją baigia štai šitaip: "Verta atminti, kad iš milijardų žmonių, kurie šįvakar vartos alkoholį, tik labai nedidelė dalis turės dėl jo problemų. Alkoholis atskleidžia įgimtas savybes, kurios paprastai būna užgniaužtos slopinimo mechanizmų. 95-iais atvejais iš 100-to šios savybės - tai sąmojingumas, išmintingumas, užuojauta, draugiškumas ir meilė. Šiame pilkame ir nuobodžiame pasaulyje už jas tikrai verta pakelti taurę."

"Naktis - tavo mylimoji, sako ryškios metaforos, naktis tuoj guls tau į skreitą, ir tu ją apvaisinsi."

"Net keista, kokia daugybė skirtingų žmonių telpa mumyse. Jei visi susėstų prie vieno stalo, tektų kalbėtis apie orą, nes pernelyg skirtingas būtų ne tik temų traktavimas, bet ir pačios temos. Oras, be abejo, vienodas net ir tada, kai skirtingas."

451 Farenheito

Knygos aprašymas: "...temperatūra, kurioje užsiliepsnoja ir ima degti popierius

Sistema paprasta, kiekvienam suprantama: knygas reikia deginti, leisti pelenais drauge su namais, kuriuose jos slepiamos...

Gajus Montegas dešimt metų dirbo gaisrininku ir mėgo savo darbą: be galo žavėjo vidurnakčio reidai ir kėlė dvasią oranžinės gaisro liepsnos. Bet kartą jis sutiko septyniolikmetę mergaitę, kuri papasakojo apie praeitį, kai žmonės nebijoję... Paskui jis sutiko profesorių, kantriai laukiantį tokių laikų, kai žmonės pradės mąstyti. Ir staiga Gajus Montegas suvokė, ką jis būtinai turįs padaryti..."

Mano nuomonė apie šią knygą: Pirmiausia, noriu pasidžiaugti, kad idėja įkurti skaitytojų klubą tapo realybe! "451 Farenheito" tapo pirmąja mėnesio knyga, kurią skaitėme. Man ši knyga paliko ypatingą įspūdį. Labai mėgstu Ray Bradbury knygas ir jo iškeliamas vertybes. Tai buvo trečioji šio autoriaus knyga, kurią teko skaityti. Šiaip nesu didelė fantastikos gerbėja (išskyrus kelis mane tikrai sudominusius kūrinius), tačiau šioje knygoje nebuvo peržengtos tos ribos, kai mane jau fantastika erzina. Knygos laikas - ateitis. Tokia ateitis, kai gyvenimas tampa ne spalvingesnis, o atvirkščiai - praranda visą žavesį. Ugniagesiai nebegesina gaisro, o jį sukelia, knygos yra ne skaitomos, o deginamos, nes jas turėti yra nusikaltimas. Ir nevalia pakliūti gaisrininkams į akiratį, nes kitaip sudegsi kartu su savo užgyventu turtu bei knygomis arba tau įgels šuo robotas. Vertybių nebelieka, moterys nebemoka mylėti, jos tik užsidaro tarp keturių sienų, kuriose įmontuoti televizoriai su pseudošeimomis. Kai vaikai nekenčia savo tėvų ir tėvai nekenčia atžalų. Kai vyrai tampa reikalingi tik tam, kad uždirbtų dar vienai televizinei sienai. Ir kuo galiausiai baigiasi bandymas visam tam pasipriešinti? Rekomenduoju perskaityti knygą. :) Jeigu viską atskleisiu, manau, bus nebeįdomu. Su skaitytojų klubu žiūrėjome ir šios knygos ekranizaciją. Žinoma, daug kas neatitinka, šuns roboto nepamatėme, tačiau skaniai pasijuokėme iš tuometinių efektų. (Vis dėlto, filmas 1966m.) Taigi išvada: knygas skaityti reikia.

Mano vertinimas: 9/10


Mano pieštukas užkliuvo:

" - Tačiau labiausiai, - kalbėjo ji, - man patinka stebėti žmones. Kartais kiaurą dieną važinėju metro, žiūriu į juos ir klausausi jų. Tiesiog bandau įsivaizduoti, kas jie, ko jie nori ir kur važiuoja."

"Rijau jas kaip salotas, knyga buvo mano sumuštinis pietums, priešpiečiai, užkandis ir vakarienė. Plėšiau lapus, kramčiau juos su druska, gardžiuodamasis nirau į jas, graužiau viršelius, varčiau skyrius liežuviu! Tuzinus, šimtus, milijardus knygų."

"Taigi dabar suprantate, kodėl knygos nekenčiamos ir kodėl jų bijoma? Jos rodo poras gyvenimo veide. Norintys patogiai gyventi geidžia matyti tik vaškinius mėnuliškus veidus, be porų, be plaukų, be išraiškos."



Ir keletas akimirkų iš kuklaus, pirmojo skaitytojų klubo susitikimo: