Vėjas mano akys

Knygos aprašymas :" Vėjas mano akys - netikėto žanro naujas Sigito Parulskio kūrinys - "detektyvinė istorija su avantiūrinės, nuotykinės formos elementais". Nuotaikingas atostogų romanas apie Odisėją, atvykusį į citrimedžių giraičių nusėtą Graikijos salą - "tik atostogauti ir mėgautis mizantropija. Ieškoti lytinių nuotykių." Gatvėje sutiktas valkata Homeras pasiūlo Odisėjui sandėrį - pamažu jis įtraukiamas į putojančių keistų įvykių jūrą:

Sala pasitiko mirtimi, nors reklaminiame viešbučio lankstinuke tokios pramogos nebuvo. Galbūt skubėdamas ką nors praleidau. Nuotykiai prasidėjo, vos tik išlipau iš lėktuvo.

Meistriškai plėtojant siužetą driekiasi akmenuotas ir iššūkių kupinas Odisėjo kelias į tiesą, į "laisvę pasirinkti"..."

Mano nuomonė apie šią knygą: Šiek tiek juoką kelianti istorija, pagardinta Sigito Parulskio ironija. Tuo viskas ir pasakyta. Jei jau parašyta S. Parulskio pavardė, vadinasi, iš mano pusės pasipils tik gerų žodžių banga. :) Kuo toliau, tuo labiau žaviuosi S. Parulskiu ir dar nė karto neteko nusivilti. "Vėjas mano akys" perskaičiau per kelias valandas, ne kartą ir šyptelėjau. Žinoma, Odisėjo nuotykiai turėtų kelti išgąstį, bet man atvirkščiai - norėjosi tik šypsotis, jie man kėlė juoką. Dar, tiesą sakant, labai nustebau pamačiusi, jog knyga ir iliustruota. Tai suteikė dar daugiau smagumo ją skaityti. Pats rašytojas viename interviu pasakė, jog šios knygos žanras - atostogų romanas. Ir man belieka tam pritarti. Puikiai tinka pasiimti važiuojant atostogauti, arba tiesiog patogiai įsitaisus, vėsų rudens vakarą ant sofos, besigardžiuojant perskaityti. Nežinau ką dar pridurti. Puiki, smagi, neįpareigojanti daug mąstyti knyga. Parulskis yra jėga! :)))

Mano vertinimas : 9/10.

Pieštukas užkliuvo :
"Žmonės myli tiktai iš baimės ir dėl malonumų. Baimė, savaime suprantama, susijusi su išlikimo instinktu : jeigu bendruomenė, kuriai tu priklausai, pajus, kad tu nekartoji tų pačių ritualų kaip ir ji, tai yra išsiviepęs kasdien nemali šūdo apie meilę, ji paprasčiausiai tave nužudys."

"Kuo daugiau vaikų, tuo pigesnė žmogiena."

"Nenuostabu, kad graikai išrado kentaurus, pederastiją ir serijinius žudikus, maždaug - Heraklis, Odisėjas ir Ko."

"Problemas veisiančios įsčios - štai kas mūsų smegenys!"

"Alkoholis neturi tautybės. Vienatvė - taip pat."

Aistrų pilys

Knygos aprašymas : "Devynioliktojo amžiaus Europos kampelis. Mažas įsivaizduojamas ir tikėtinas miestas. Pono Reilio sapnai ir ponios Reil lūpos. Pirmųjų traukinių pasaka. Vyras, jaučiantis begalybę. Vaikas, ant pečių nešiojantis savo likimą. Crystal Palace - milžiniško stiklo statinio - kerai. Tai knyga, grąžinanti malonumą klausytis Didžiųjų Pasakojimų ir tikėjimą, kad juos dar galima pasakoti. Romanas, kuriuo 1991 metais debiutavo Alessandro Baricco."

Mano nuomonė apie šią knygą : Nežinau, kas su manimi darosi, bet kuo toliau, tuo vis labiau nusiviliu Baricco. Pirma knyga, kurią perskaičiau buvo "Be kraujo" ir ji mane, išties, sužavėjo, užbūrė. O "City" ir "Aistrų pilys" nepaliko labai jau gero įspūdžio. Tiesa, man patinka tie sukuriami labai savotiški pasauliai jo knygose, nerealios detalės, kurios, tarytum, parodo, jog galima pažvelgt į aplinką daug giliau. "Aistrų pilys" sužavėjo tuo nuo realybės atitrūkusiu miesteliu, tais įdomiais žmonių charakteriais. Labiausiai mane sužavėjo ponia Reil ir aprašomos jos lūpos, žinoma. Rodos, skaitai ir galvoji, kad tai panašu į pasaką. Tik pasaką, skirtą suaugusiems. Bet... Vis tiek kažko trūko. O gal kažko per daug...

Mano vertinimas : 7/10.

Pieštukas užkliuvo : "Nes taip gyvenimas tave apmauna. Nustveria, kol tavo siela dar apsnūdusi, ir pasėja tavyje vaizdą, kvapą, garsą, kurio jau niekad neatsikratysi. Tai ir yra laimė. Bet supranti tai paskui, kai būna jau per vėlu. Ir jau esi amžinas tremtinys per tūkstančius kilometrų, nuo to vaizdo, garso, kvapo. Atsidavęs likimo valiai."

"Trejus metus ji gyveno susituokusi su knyga. Pasitaiko ir keistesnių santuokų."

balta drobulė

Knygos aprašymas : "A. Škėmos (1911-1961) romanas "Balta drobulė" - bene iškiliausias ir žinomiausias jo kūrinys. Pasak H. Radausko, rašytojas "savo veikaluose stengiasi rodyti visą žmogų, su visom jo viršūnėm ir bedugnėm, drįso liesti temas, ligi šiol mūsų literatūroje nutylėtas". Pirmąkart Lietuvoje "Balta drobulė" išspausdinta 1988 m. "Pergalėje"."

Mano nuomonė apie šią knygą : Taip, tai iš dvyliktos klasės privalomų perskaityti literatūros kūrinių sąrašo. Nors norėjau perskaityti jau seniai, bet vis kitos knygos pirmiau patekdavo į mano rankas, tad dabar, kai buvo sąraše, pagaliau ryžausi perskaityti. Žinote tą jausmą, kai pradedi skaityti kokią knygą ir norisi verkti ir/arba šypsotis, nes mintyse sušunki: "Kaip pažįstama! Aš dabar išgyvenu beveik tą patį...ak!"? Tai va, aš taip ir jaučiausi, kai pradėjau skaityti "baltą drobulę". Labai laiku ją paėmiau į rankas, labai. Net pačiai šiek tiek mistiška ir keista atrodo tai, jog vos kas nors įvykdavo mano gyvenime, paėmus šią knygą, perskaitydavau mintį kaip tik man tinkančią tą akimirką. Tai viena iš tų knygų, kurią galėčiau įvardinti kaip geriausią savo draugę. Nors, tiesa, girdėjau nemažai nuomonių tokių, kaip: "Nesąmonė!", "Nieko nesupratau!". O aš supratau. O man sąmonė. O mano širdį pasiekė visu šimtu procentu. Ir manau, jog "balta drobulė" gali patikti tik tiems, kurie yra apsiskaitę, mėgstantys save analizuoti. Visą knygą žavėjausi rašytojo išsilavinimu. Nežinau kada pasieksiu tokį lygį. Ir ar apskritai pasieksiu. "balta drobulė" - knyga kaip tik šiandieninei man.

Mano vertinimas : 10/10

Pieštukas užkliuvo :

"Tu nesi mano mylimoji. Tu esi paklusnus ir dvokiąs siūbavimas. Aš niekinu tavo gyvulišką patrauklumą. Tu esi sumažinta išeinamosios sėdynė. Tu užmiršta. Nors ir stuksenai į duris ir daužei jas kumščiais."

"Aš tik poetas. Ir tu esi medžiaga mano naujiems eilėraščiams."

"Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde. Su akimis ir aplinkos pajutimu. Tenoriu stebėti ir žinoti stebėjimą."

"Aš dažnai norėdavau pravirkti išvydęs žydinčią gėlę; mėnulio žaidimą vandenyje; šviesius plaukus, juos taršė pavasarinis vėjas; norėdavau pravirkti išvydęs zvimbiančią musę."

"Žinau. Ir prieštarauju pats sau. Ir pavydžiu. Ir esu nelogiškas. Teisingai. Aš tyčiojuos. Aš žaviuosi. Geriu, myliu. Nes patinka - gerti, mylėti, tyčiotis. Jei susirasčiau harmoningą tiesą - pralaimėčiau. Ir pralaimėsiu, nesuradęs tiesos."

Grožio niekad negana

Knygos aprašymas : "Žinomo lietuvių rašytojo pagrindinė satyrų tema - vyro ir .moters santykiai. Vyras, kaip įprasta - geras ir nuoširdus, tačiau perdėm lengvabūdis, nevengiantis bokalo ir cigaretės, o moteris - meiliai akiai, bet gudri, toliaregė ir itin pragmatiška. Kaip jiems sugyventi? Kaip elgtis, jei meilė pražūtingai traukia vieną prie kito ir kartu stumia šalin? Švelni kūrėjo ironija, tapydama buitines, kartkartėmis konfliktines situacijas, nevirsta kandžia pajuoka. Autorius šelmiškai šypsosi, krebždina plunksną ir linksmai patarinėja šioms dažnai nesutariančioms lytims."

Mano nuomonė apie šią knygą : Šiaip gal nebūčiau pastebėjus šio rašytojo pavardės bibliotekoje, jei ne viena rekomendacija. Ką gi, drąsiai galiu teigti, jog tai tikrai puikus atradimas! Ta švelni rašytojo ironija, kuri, pastaruoju metu, mane taip žavi, tas šmaikštus požiūris į vyro ir moters santykius... Kaip tik tai, ko man reikėjo. Ne kartą šyptelėjau beskaitydama šią knygą. Jau laukiu nesulaukiu, kada galėsiu apimt į rankas "Tūla". Tikrai tęsiu pažintį su Jurgio Kunčino kūryba! Puiki knyga, kurią perskaičius lieka gera nuotaika, visiškai neapsunkinanti minčių. Puikiai tinka liūdniems rudens vakarams, kai norisi nuo to liūdesio bėgti:).

Mano vertinimas : 9/10.

Lolita

Knygos aprašymas : "Garsaus rusų kilmės amerikiečių rašytojo V. Nabokovo (1899-1977) romanas, susilaukęs skandalingo pasisekimo. Tai lyriškas psichologinis pasakojimas apie beprotišką vyriškio aistrą jaunutei mergaitei, peraugusią į tikrą meilę, bet pasibaigusią tragedija."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tokią knygą, kaip ši - sunku talpinti į kokius nors rėmus. Sunku ją apibrėžti keliais žodžiais. Sukrečianti? Taip. Paliekanti kažkokį keistą sunkumą viduje? Tikrai taip. Verčianti susimąstyti? Taip! Kažkuomet, prieš metus laiko jau buvau ją paėmus į rankas, perskaičiau gal vos 20 puslapių ir numečiau kažkur į lentyną. Tik visai neseniai, pažiūrėjus (ne itin įdėmiai) filmą, pamaniau, kad noriu perskaityti ir šią knygą. Tad paėmiau ją į rankas vėl. Pirmas įspūdis - nuostabus rašymo stilius, akys slyste slysta eilutėmis. Antrasis įspūdis - Naaaaagi, kada čia kas įvyks. Tie kelionės aprašymai pernelyg detalūs, atima iš knygos pusę jos žavesio. Ir galiausiai perskaičius suvokiau, kokie, visgi, sudėtingi yra žmonės. Metus pirmą žvilgsnį į šią istoriją - puoliau teisti. Tai nenormalu! Pusamžis (galima taip pasakyti?) vyriškis įsižiūri ir, atsiprašant, tvirkina jauną, ką tik pradėjusią bręsti trylikametę...Tai baisu! Tačiau, kai labiau įsigilinau, kai apmąsčiau visus "kodėl taip", arba "kodėl negalėtų būti taip?", padariau išvadą, jog gailėtis reikia ne tik mergaitės, bet ir to vyriškio... Tam vyriškiui reikėjo pagalbos. Jis sirgo. Sirgo prisiminimu. To prisiminimo neišbaigtumu, netektimi. Jis kentėjo. Ir ieškojo kažko, kas galėtų užbaigti tą prisiminimą. Šiuo atveju, jis sutiko Lolitą. Ir tai, deja, baigėsi tikrai tragiškai... Lolita, kaip moteris, asmenybė, suluošinta visam gyvenimui. Suluošinta ne fiziškai, o ne. Dvasiškai. Ir, tiesą pasakius, pabaigoje jos elgesys man net kėlė pyktį. Kad ir kaip ten būtų, džiaugiuosi, jog pagaliau ryžaus perskaityt tą skandalingąją "Lolitą". Ši knyga iš tų, kuri įsirėžia į atmintį. Kažin ar, jei kada kas paklaustų, ar skaičiau "Lolitą", pradėčiau mygti ir bandyčiau prisiminti, kas tai per knyga... Lolita, mano nuomone, vienintelė ir su niekuo nesupainiojama.
P.S. Vis dėlto, peržiūrėjau ir ekranizaciją dar kartą. Šįkart likau sužavėta. Aktorių vaidyba, istorijos perteikimas - viskas man labai patiko. Įtraukiau šį filmą į mėgstamų sąrašą.

Mano vertiniams: 8/10.

Pieštukas užkliuvo : "Dvasiškasis ir kūniškasis pradas susiliejo mūsų meilėje tokia tobula forma, apie kokią nė nesapnuoja šiuolaikiniai į viską paprastai žiūrintys paaugliai, primityvių jausmų ir šabloniškų smegenų."

Stiklo šalis

Knygos aprašymas : „Stiklo šalis - tai apysaka apie tikrovę, kurios neįmanoma verbalizuoti, kuri lieka už žodžių", - teigia rašytoja. Tai kūrinys apie moters pasaulį, jos buitį bei dramatišką būtį. Neseniai antrą kūdikį pagimdžiusi moteris gyvena tarsi stikliniame pasaulyje, kuris bet kurią sekundę gali sudužti."

Mano nuomonė apie šią knygą : Apysaka trumpa, gana abstrakti, tačiau nugula ant širdies tarytum akmuo. Žmogus, visiškai nesuvokiantis moteriškojo pasaulio, manau, nesuvoktų ir šios istorijos, ypač to, kas slepiasi "tarp eilučių"... Sunki moters kasdienybė, jos jausmai, užsidarymas savame pasaulyje, vyro abejingumas... Labai liūdna apie tai skaityti, tačiau kasdien galima realybėje pamatyti panašių pavyzdžių. Moteris, besirūpinanti namais, vaikais ir serganti depresija. Pati istorija man patiko. Tai tarytum signalas. Tačiau kam? Kažkodėl esu bene įsitikinus, kad vyras tokios apysakos nesuprastų, akivaizdu, nepajaustų taip, kaip pajaučia moteris. Tačiau galiu pasakyti, kad nelikau sužavėta autorės rašymo stiliumi. Kažkas ne man. Kažin ar norėsiu kada tęsti pažintį. Nebent po daug laiko... Dabar tik reikia nusimesti tą svorį nuo širdies. Apsunkau perskaičius šią knygą. Reikia susidėlioti mintis.


Mano vertinimas : 8/10

Pienių vynas

Knygos aprašymas : "„Pienių vyne“ paprastai ir jautriai pasakojama apie vaikystę ir senatvę, laimingą gyvenimą ir mirtį. Mažame žaliame Ilinojaus valstijos Grintauno miestelyje Daglas Spoldingas gyvena dvyliktąją savo gyvenimo vasarą. Ji nepaprasta – pilna stebuklingų ir baisių įvykių, lydinčių Daglą kiekvieną vasaros dieną. Sportiniai bateliai, lengvi tarsi pūkas, su kuriais galima bėgioti greitai kaip antilopei, laimės mašina, konstruojama kaimyno, vaškinė burtininkė, pranašaujanti ateitį, paslaptinga dauba, kurioje tūno grėsmė – visa tai supinama į lengvus ir poetiškus pasakojimus apie neįtikėtiną augančio berniuko kasdienybę. Stebukladarė senelė, mokanti konservuoti gyvenimo džiaugsmą, šeimos ritualu tapęs pienių skynimas vynui, kuriame išsaugoma kiekviena Spoldingų vasara, išmintingi pokalbiai apie augimą ir brandą, vaikų žaidimai ir suaugusiųjų poelgiai – viskas formuoja Daglo Spoldingo pasaulėjautą ir paverčia šią vasarą unikalia, virsmo, vasara. Pienių vynas – gėrimas ir kartu metafora, atskleidžianti augant įgyjamos patirties saldumą ir kartumą."

Mano nuomonė apie šią knygą : Gyvenimo knyga! Išties, ją skaitant atsigauna siela... Istorija ne vientisa, tačiau tokia trapiai graži, kad ją skaityti vienas malonumas... Netgi malonu jausti, jog vietomis susimąstai, nuliūsti, tačiau tai duoda peno apmąstymams. Kas yra mirtis? Tiksliau, kas būna po to, kai numiršti? Kas yra tradicijos? Ką reiškia šeima? Kur slepiasi laimė? Ir ar, apskritai ji yra? Ir begalės kitų klausimų. Apskritai, vos ne visą knygą galima persirašyti į citatų sąsiuvinį, tokia gausybė nuostabių minčių. O dar pamenu, abejojau skaityti ją ar ne, kai perskaičiau, negaliu suvokti, kodėl tai padariau tik dabar... "Pienių vynas" viena tokių knygų, kurias norisi turėti savo lentynoje ir perskaityti dar ne kartą. Šiuo metu tai buvo vaistai mano sielai. Ir, nors nemėgstu rekomenduoti knygų, tačiau šią rekomenduoju. Tikrai.

Mano vertinimas : 10/10

Pieštukas užkliuvo : "Ji atsisėdo šalia jo ant sūpuoklių vienais naktiniais marškiniais, ne liesutė, kaip septyniolikmetės mergaitės, kai jų dar nemyli, ir ne stora, kaip penkiasdešimt metų moterys, kai jų jau nebemyli, bet stamantri ir apvali - kaip tik tokia, kaip reikia, - tokios būna moterys, jeigu jas myli."

"Ir kam reikia, kad saulėlydis truktų visą amžinybę? Kam reikia amžinos šilumos? Kam reikia amžino aromato? Juk prie visko pripranti ir po kurio laiko nieko nebejauti. Saulėlydžiu galima gėrėtis minutę, dvi. O paskui norisi ko kito. Taip jau sutvertas žmogus."

"Pirmiausia, ką sužinai begyvendamas, - tai, kad esi kvailys. Paskiausia, ką sužinai gyvendamas - kad tu vis toks pat kvailys."

"Būk tuo, kas esi, palaidok tą, kuo buvai..."

"- Ne, brangioji, juk tu ne data, ne rašalas, ne popierius. Tu - ne šitos skudurų ir dulkių skrynios. Tu - tik ta, kuri čia dabar, šiandieną, šiandieninė tu."

"Man baisiai gera, kai vakare einu gulti. Vadinasi, kartą per dieną tikrai sulaukiu laimingos pabaigos. Kitą rytą tave gali ištikti kažin kokios bėdos. Bet man užtenka prisiminti, kad vakare eisiu gulti ir ramiai kiek pagulėsiu, ir vėl viskas gerai."

"Niekas niekada nemiršta, kas turi šeimą."

"Kai kurie žmonės, būdami dar baisiai jauni, ima liūdėti. Rodos, nebūtų nė priežasties, bet, matyt, jie tokie jau užgimė. Jie lengviau susižeidžia, veikiau pavargsta, greičiau pravirksta, ilgiau pamena ir todėl, kaip sakiau, anksčiau už kitus žmones pradeda liūdėti."