Marcelijus Martinaitis, Viktorija Daujotytė „Sugrįžęs iš gyvenimo: literatūriniai laiškai, pokalbiai“

„Kažkas mumyse atsimena daugiau už mus.“ V.D.


Įsivaizduokite, kad dabar sėdite jaukioje kavinukėje už kampo. Interjeras jos toli gražu ne modernus, bet būtent todėl ir jaukus. Čia viena tų kavinukių, kur gal jau 20 ar 30 metų susirenka tie vienišiai su laikraščiais rankose rytais atsigerti puodelio kavos ir apžvelgti naujienas, kur susitinka seni pažįstami ir gali kalbėtis nors ir visą dieną. Jūs irgi ten sėdite, pirmąkart išdrįsote ateiti vienas, nes lauke lyja, o jūs turite laisvo laiko ir kavos dar kaip tik šįryt negėrėte... Jūs sėdite, gurkšnojate kavą ir girdite šalia, prie kito stalelio sėdinčiųjų įnirtingą pokalbį. (Įsivaizduokime, kad jūs galbūt ir nežinote, kas jie) Kalbasi du žmonės - vyras ir moteris. Jie kalbasi apie lietuvišką kaimą, savo vaikystę, karą ir pokarį, lietuviškumą, pačią Lietuvą. Ir jūs negalite liautis jų klausytis, jūs tame pokalbyje girdite dalelę savęs, todėl užsisakote dar vieną puodelį kavos, ir dar, ir dar...

Būtent panašiai su šia knyga rankose jaučiausi ir aš. Tarytum netyčia girdėčiau intelektualių, pagarbą keliančių žmonių pokalbį ir net iš dalies gėdyčiausi klausydama, nes pačiai vargu ar lemta kada pasiekti tokį tyrą intelektualumą. Tyras jis, nes nepritemptas, nesnobiškas, toks tarytum skaidrus šaltinio vanduo, tyrai lietuviškas, visai neapsimestinis.

Ne kartą jau esu pasiguodusi, kad nesu kaimo vaikas, nei gyvenau jame, nei leidau vasaros atostogas. Esu tas vaikas, kuris trynė daugiabučių kiemo asfaltą. Ir mano pačios nuostabai, kaskart paskaičius apie tikrąjį Lietuvos kaimą ir jo tragediją, mano širdis spurda, kartais net kažkas sugelia. Nes kažkaip lyg pasąmoningai jaučiu, jog Lietuva iš to atsirado, jog tame gyveno mano močiutė ar senelis. Kartais vaikščiodama mieste, pastebiu kokią senelę, liūdnomis akimis žvelgiančią į gatvę ir suprantu, kad ji žvelgia, nes ilgisi, kad ji pyksta, nes nebeturi namų.

Šioje knygoje yra sudėtos, galima sakyti, dvi laiškų ir pokalbių tarp Marcelijaus Martinaičio ir Viktorijos Daujotytės, knygos. Viena taip ir vadinasi „Sugrįžęs iš gyvenimo“, o kita - „Prilenktas prie savo gyvenimo“. Abi liečia tas pačias ar labai glaudžiai susijusias temas. Tai lyg Marcelijaus Martinaičio memuarai, jo gyvenimo dėlionė. Apie ką jie kalbasi? Apie viską, kas neįdomu būtų daugeliui šiuolaikinių žurnalų. Apie M. Martinaičio vaikystę pokario kaime, kaimo reikšmę tiek Lietuvai, tiek pavieniam žmogui, jo mokyklą ir ankstų atsisveikinimą su kaimo gyvenimu, o paskui skaudų atsisveikinimą ir su savo gimtaisiais namais, kuriuos pats ardė ir vežė į Vanaginę. Apie lietuvių literatūrą, daugelį autorių, tokius kaip Paulių Širvį, V. Mačernį, J. Aputį, Maironį ir kitus. Apie paties M. Martinaičio kūrybą. Apie lietuvių kultūrą, patį lietuviškumą, lietuvių kalbą. Apie emigraciją, namų reikšmę. Skaitai visa tai ir dilgčioja, ta, kiek primiršta meilė Lietuvai pamažu pražysta visu gražumu, tai įkvepia. Norisi atsigulti pievon ir žiūrėt į tą dangų vasaros popietę, norisi daug ko paklausinėt senelių.

„Taip, brangiausia, ką prarandi, ko netenki. Bet negali kitaip gyventi, tik prarasdamas, tik netekdamas. Koks turtas atrodo tie jausmai, tie praradimai po penkiasdešimt metų. Reikia turėti ką prarasti.“ V.D.


Visa tai man asmeniškai labai prasminga, pažadina daug užsnūdusių jausmų, suprantu, kad niekas manyje labiau neatsišauks nei lietuvių literatūra, lietuviškos mintys, liūdesys, netektys. Tokio įkvėpimo, kokį sukėlė man šie pokalbiai ir laiškai, seniai nejaučiau. Iš naujo įsimylėjau tai, ką mylėjau visada.

Ar rekomenduoju šią knygą perskaityti? Žinoma! Ar visiems? Nežinia. Pati pažįstu žmonių, kuriems tai gali atrodyti nuobodu, neįdomu. Bet gal tik DAR neįdomu. Vieną dieną mes visi tarytum susitinkame kryžkelėje, ieškodami to paties ir tą patį prarasdami, tik vieni pirmą kartą, kiti jau tūkstantąjį, bet vis taip pat džiaugiamės ar verkiam.

Kitos dėmesio vertos citatos:


„Tarp žmonių dabar sunku pastebėti žmogų, ne vien gatvėje.“ M. M.


„Grįždamas palieki dalį savęs, palieki ten, kur buvai, kuo daugiau ten, tuo mažiau čia, į kur grįžti. Niekur ne visas, ne visai.“ V.D.

Mano vertinimas: 8/10

Leidykla, išleidimo metai: Alma Littera, 2013.

Knygos autoriai:


Lietuvių literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė (g. 1945 m. spalio 1 d. Keiniškėje, Telšių rajone, Lietuvoje)



Lietuvių poetas, eseistas, visuomenės veikėjas Marcelijus Teodoras Martinaitis (gimė 1936 m. balandžio 1 d., Raseiniuose - mirė 2013 m. balandžio 5 d. Vilniuje, Lietuvoje)

p.s. Galiu išduoti paslaptį apie mano sentimentalumą ir jautrumą lietuvių literatūrai ir rašytojams. Kai sužinojau, jog mirė Marcelijus Martinaitis, tikrąja šio žodžio prasme, apsiverkiau. Man buvo labai gaila, atrodė, sugniaužė širdį. Ir dabar rašydama šią apžvalgą braukiu ašarą ir ką daryt man su tokiu savo jautrumu??

2017 metų knygiški džiaugsmai ir nusivylimai...

Žinau, jog jau lyg ir vėluoju, bet vis dėlto norisi apžvelgti 2017 metus savo knygų pasaulyje.


2017 metais savimi džiaugiausi, nes pagaliau išdrįsau skaityti knygas anglų kalba ir prisipirkau jų tookią krūvą, kad bus mažiausiai dvejiems metams. Tiesa, jų kainos buvo juokingos - maždaug 10-20 euro centų už gana naujas knygas. Tad, ką čia ir kalbėti. Jau laukiu kito apsilankymo Vokietijoje, ypač toje sendaikčių krautuvėlėje.

2017 metais savimi ir nesidžiaugiau, nes tikrai nemažai knygų liko neapžvelgtos, dalį apžvelgiau ne tinklaraštyje o savo feisbuko puslapyje "Knygų meniu", bet didžioji dalis tiesiog nuguls į lentynas neapžvelgtos. Kodėl? Pačiai sunku pasakyti, priežasčių yra įvairiausių, bet ką čia teisinsiuos? Geriau stengsiuosi ištaisyti šią klaidą 2018 metais ir apžvelgsiu jei ne visai visas, tai bent didžiąją dalį knygų.

Taigi, taigi.

2017 metais perskaičiau nei daug, nei mažai - 42 knygas. Daugiau nei 2016 metais, nes tuomet sugebėjau perskaityti tik 25. 2017 metais buvau užsibrėžusi perskaityti bent jau 30 knygų, tad džiaugiuosi, kad perskaičiau daugiau, nei užsibrėžiau. Tikiuosi, kad 2018-ieji džiugins knygomis dar labiau.

6 knygos perskaitytos anglų kalba, visos kitos - lietuvių.

Mano nuostabai, lygiai pusė - 21 knyga parašyta autorių moterių ir kita pusė autorių vyrų.

Autorių tautybės: 10 lietuvių autorių, 8 amerikiečiai, 7 anglai, 3 japonai, 3 prancūzai, 3 vokiečiai, 1 airė, 1 šveicarė, 1 švedė, 1 norvegė, 1 latvis, 1 čekas, 1 kanadietė.

O dabar laikas pakalbėti apie nusivylimus ir džiaugsmus. Desertui palikime džiaugsmus, pradedam nuo nusivylimų:

1. Angela Carter „The Bloody chamber“ 2/10
2. Gytis Norvilas „Skėrių pusryčiai“ 2/10
3. Yasunari Kawabata „Sniegynų šalis“ 2/10
4. Jaroslavas Melnikas „Anoreksija“ 1/10
5. Agatha Christie „Keleivis į Frankfurtą“ 1/10


Knygos, kurios nebuvo tos pačios geriausios, tačiau vertos paminėjimo:

1. Kurt Vonnegut „Sveiki atvykę į beždžionyną“ 8/10
2. Emma Donoghue „Kambarys“ 8/10
3. Kobo Abė „Moteris smėlynuose. Svetimas veidas“ 8/10
4. David Mitchell „Sleido namas“ 8/10
5. Sue Townsend „The growing pains of Adrian Mole“ 8/10
6. Patrick Suskind „Kontrabosas“ 8/10
7. Dieter Breuers „Velnio vardu“ 9/10
8. Ieva Simonaitytė „Aukštųjų Šimonių likimas“ 9/10
9. Gerda Jord „Gertrūda“ 9/10

Ir desertui pačios geriausios ir daugiausiai jausmų sukėlusios knygos:

1. John Williams „Stouneris“ 10/10!
2. Astrid Lindgren „Mes Varnų saloje“ 10/10! (Žinau, gal kiek keistai atrodo čia ši knyga, bet vaikystėje jos neskaičiau, o dabar perskaičiusi maloniai nusikėliau į gražiausius prisiminimus ir iš naujo patikėjau pasauliu)
3. Virginia Woolf „Ponia Delovėj“ 10/10!


Tai tiek to 2017-ųjų metų prisiminimo. Metai buvo įdomūs daugeliu prasmių, tikiuosi, 2018-ieji bus tik įdomesni. Ir sau, ir jums linkiu gerų knygiškų atradimų, daugiau džiugesio, nei nusivylimo ir įdomiausių nuotykių knygų ir ne tik, pasaulyje! Dabar ramia širdimi neriu į 2018 metus.



(paveikslėlio autorius Henn Kim)

Gerda Jord „Gertrūda. Grafinis Y kartos dienoraštis“

„Kai būnu viena, nežinau, ar išvis esu.“

„Gertrūda. Grafinis Y kartos dienoraštis“ - tai pirmoji Lietuvoje išleista knyga knygstarterio būdu. Kas tas knygstarteris? Na, kiek man žinoma, Lietuvoje tokį projektą pradėjo įgyvendinti knygos.lt 2016 metais būtent su šiuo grafiniu romanu. Kas tai yra? Tiesiogine prasme nuo skaitytojų priklauso ar knyga bus išleista, nes jie užsirezervuoja ją, jos dar neišleidus. Nustatomas tam tikras laiko tarpas, užsisakiusių skaitytojų skaičius ir tai nulemia ar knyga pamatys dienos šviesą, ar gal tegu nemato. Ir ką? Ir pasiteisino. Ir su dideliu sprogimu „BOOOM!“
Tai bene pirmasis lietuviškas ir tikrai vertas dėmesio komiksas suaugusiems. Primenantis Marjane Satrapi „Persepolis“ (nors paties komikso ir neskaičiau, bet mačiau filmą, ir tai vienas tų retų atvejų, kai jaučiuosi turinti teisę palyginti.)

Mūsų Gertrūda gimė 1985 metais, dar Sovietų sąjungos Lietuvos teritorijoje. Gimė ji visiškai įprastoje šeimoje (įprastoje matuojant tais laikais), viename kaimo name gyveno ir ji su tėvais bei kiek vyresniu broliu, ir jos seneliai. Istorija prasideda Gertrūdos senelės laidotuvėmis, kur susirenka visi giminaičiai, „cekaunios“ kaimynės ir panašūs žmogiški vienetai. Gertrūda su broliu jau suaugę. Brolis – medikas, Gertrūda turi savo kepyklėlę. Ir, kaip įprasta, net laidotuvėse prasideda klausimai: „Ar tu tekėjus, jei netekėjus, tai kada ištekėsi, kiek turi vaikų, jei neturi, kada pagaliau turėsi, laikrodukas tiksi, ar gerai gyveni ir t.t., ir pan., kur vyksta gedulingi pietūs ir labiausiai rauda bei vaišinasi gedulingais pietumis tetulės, kurių gyvenime nei matei, nei girdėjai. Gertrūda ištrūksta iš laidotuvių su močiutės pavesta užduotimi – kažką surasti tame name, kuriame jie visi gyveno. Gertrūdai užėjus į tą namą pradeda smarkiai smarkiai lyti. Ji ieško ir klaidžioja savo prisiminimų koridoriais. Ten randa tai, ko ne visai tikėjosi. Ir tik pabaigoje mums pasidaro aišku, ko buvo ieškoma. Ir tai taip netikėta.

Tame name, senoje palėpėje ji randa visą savo praeitį – nuo liūdnų ar linksmų vaikystės prisiminimų, iki darbo užsienyje ir pirmosios meilės. Ji tarytum iš naujo atranda save. O ar ne visi mes esame tai patyrę atsidarę dėžes senelių ar tėvų palėpese?

Nors ir esu beveik dešimčia metų jaunesnė už Gertrūdą, rodos, dar priklausau šiai Y kartai. Nors, drįstu teigti, šitos kartos skirtumams ir keli metai gali reikšti nemažai. Lyg ir daug bendrų dalykų, bet potyriai kiek kitokie. Nors ir pati puikiai prisimenu ir giminės balius su „bankukenais“, dainom „skinsiu raudoną rooooožę“ ir kaip tada norėdavosi greičiau namo, miegot ar panašiai. Mokykloje patirtys irgi absoliučiai tos pačios. Tik, priešingai nei Gertrūda, aš visad stovėjau eilės gale per kūno kultūrą. Mokyklos valgyklos irgi, panašu, nesikeitė ir nesikeičia. Tos pačios bandelės, paskui besimėtančios koridoriuos prie radiatorių, tie patys šniceliai ir žemaičių blynai. Labiausiai su Gertrūda mes skiriamės tuo, jog aš gimiau jau laisvoje Lietuvoje. Gertrūda yra labiau tarp manęs ir mamos, spėju, daugiau panašumų su ja pastebėtų mano mama, nei aš. Nors puikiai prisimenu ir „Love is“ gumas, ir „kinderinius“ begemotus, pingvinukus ir turėjau visą maišą muštukų (čia tų, kur visi kepsais vadina, bet pas mus jie būdavo muštukai), prisimenu ir „šilelį“, bet jau pati paauglystė buvo kitokia, nes arba aš buvau visai kitokia, nei Gertrūda, arba jau mes visi buvom kitokie. Mokyklos diskotekoje esu buvus tik porą kartų.

Perskaičius šią knygą, norisi griebt kokį dviratį ir lėkt į mišką ar tai kaimą vasarą, susitept sumuštinių su namine rūkyta dešra ir godžiai suvalgyti kaip skaniausią patiekalą visam pasauly. Dar vienas mano vaiksytės skonis – keptos bulvės su dešrelėm, jau atšalusios stiklainyje, kai važiuodavom su močiute į sodą.

Ir visa knyga, visi paveikslėliai tokie artimi, jei ne man pačiai, tai mano mamos istorijom,. Nors knyga iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvas, šmaikštus skaitinys vakarui, jis savyje turi gylio ir prasmės daugiau, nei tikėtumeis. Ir į kokią nostalgiją įklimpsti! Bet verta, tai labai gaivus gūsis lietuvių literatūroje, primenantis, jog kartais neprošal pasijuokti tiek iš savęs, tiek iš aplinkos, nors skruostais ir bėgtų ašaros.

Galiausiai ši knyga man padėjo suvokti laiko, gyvenimo, paties žmogaus būdo paradoksą. Aš supratau, kad labiausiai ilgiuosi tų dalykų, kuriais kažkada bodėjausi. Ir dėl to pati iš savęs juokiuosi ir traukiu per dantį. Seneliai dar yra tarytum tiltas, rišantis su tomis praeities istorijomis. Kokią „praeitį“, kokias „senienas“ matys mūsų vaikai? :)

Rekomenduoju, ir visiems draugams dalinsiu.


Mano vertinimas: 9/10.

Leidykla, išleidimo metai: Obuolys, 2016.

Knygos autorė: Gerda Jord

Katherine Holubitsky „Hipių namas“

Jau ilgiau nei metus tyliai savimi džiaugiausi, nes nėjau į biblioteką. Ne kartą buvau visai netoli jos, tačiau joje nesilankiau. Norėjau skaityti knygas tik iš savo lentynų, jas „pratuštinti“. Ir staiga susidūriau su bėdele - skaitymo bloku. Niekas, ką pradėjau skaityti ir apskritai niekas iš mano lentynų manęs nesudomino, nors knygų ten yra tikrai įvairiausių. Intuityviai jaučiau, jog biblioteka bus geriausi vaistai, kurie išgydys skaitymo bloką. Ir užėjau į šalia namų esančią biblioteką. Ir atgijau, akys sužibo, kojos sulinko nuo knygų gausos ir laiminga vaikščiojau, žiūrinėjau lentynas, liečiau, skaitinėjau aprašymus ir jaučiausi it devintame danguje. Parsinešiau 5 visai nepopuliarias, net negirdėtas knygas. Skaitymo bloko kaip nebūta.
Knygos „Hipių namas“ pavadinimą kažkur lyg ir buvau girdėjusi. Aišku, vien pamačius pavadinimą iškart galima pagalvoti, kad knyga bus apie apsirūkiusius, savo fantazijų pasaulyje gyvenančius hipius, gal kokią hipių komuną. Ir ką? Ir visai įdomu, juk paauglystėj mažai ką tikro apie hipius žinojus, nešiojau sau auskarus, pakabukus su peace ženklu ir net Bitlų klausyt bandžiau. Bet ne, ši knyga ne visai apie tai.

„Sunku buvo entuziastingai pasinerti į šokį, neįdomu pasidarė pirkti muzikos įrašus ar šaunius batus, kai tavo bendraamžė buvo nužudyta taip paslaptingai ir žiauriai“

Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtieji. Ramiame ir mažame miestelyje Lydekupėje visi vieni kitus pažįsta, susitinka vis tose pačiose susitikimo vietose. Miestelyje gyvenatys žmonės beveik kaip šeima, rodos, vieni kitus saugo, kalbasi, bendrai sprendžia iškilusias problemas. Lydekupėje gyvena ir Dženkinsų šeima: tėvas, motina, septyniolikmetis Erikas ir trylikos metų paauglė Ema, kurios „balsą“ knygoje girdime kaip pasakotojos. Kaip įprasta to meto paaugliams, Erikas su draugais įkuria grupę, kurios repeticijos vyksta jų šeimos valdose esančioje pašiūrėje. Pašiūrė tampa įvairių jaunuolių susibūrimo vieta, viskas vyksta smagiai ir sklandžiai, kas groja, kas šiaip stebi ir klauso repeticijų, užsimezga simpatijos ir drugystės. Iki vieno ryto, kai po ilgos pertraukos, kurios metu pašiūrė stovėjo tuščia, Erikas ten nuėjęs pamato kraupų vaizdelį - prieš mėnesį miestelyje dingusios merginos Keitės Rasel kūną. Visas miestelis panyra į abejonių, baimės ir kaltinimų rūką. Mergaitės neišleidžiamos vienos iš namų, visus kausto baimė ir svarbiausias klausimas - KAS? Kas iš tokio ramaus miestelio taip galėjo pasielgti? Pradedami įtarinėti įvairiausi žmonės, į paviršių iškyla vis daugiau paslapčių, atsiranda ir daugiau aukų. Tarytum dorovės svarstyklėmis persveriamos visos vertybės, prioritetai. Susidrumsčia ne tik paauglių, bet ir suaugusiųjų ramūs gyvenimai. Iki pat paskutinių puslapių neaišku, kas tas ramybės drumstėjas.

Nors knygos aprašyme minima, jog knyga priskiriama paauglių literatūrai, skaityti visai nenuobodu ir suaugusiam. Iš pradžių, galbūt visai natūraliai kyla klausimas - kuo tokia knyga naudinga? Būtent tuo, jog ne tik paaugliams ar vaikams, bet gal net labiau suaugusiems, primena, jog kartas nuo karto savo savisaugos sistemą reiktų pasitikrinti ir perrašyti. Skaitant knygas, straipsnius ar žiūrint kokį filmą apie dingimus ar žmogžudystes dažniausiai mums atrodo, kad visa tai vyksta kažkur toli, kažkur ne ten, kur esame mes, nes mes juk gyvename saugiame burbule, kur nei mūsų artimiesiems, nei mums negali nutikti nieko panašaus. Tačiau tai netiesa.
Autorė nepamiršta ir paties istorijos laiko. Tuo metu, kai susvyruoja kažkokio nereikšmingo mažo miestelio gyventojų vertybės ir apgaulinga ramybė, kai ten nužudoma jauna mergina, kol ieškomas žudikas, pasaulyje vyksta ir kiti, pasaulį sudrebinantys įvykiai. Miršta Džimis Hendriksas, miršta Louis Armstrongas ir t.t.. Pasaulis tarytum gedi kartu su miesteliu, nors ir nežino jokios Keitės.
Karts nuo karto tokias istorijas sau priminti yra naudinga, nes tas nekaltas ir smagus tranzavimas į festivalį kada nors gali pasibaigti tragiškai, arba tas kaimynas Kazys, visuomet atrodantis toks draugiškas ir ramus, pasiūlęs pavežėti gali nuvežti visai ne ten, kur tikėjomės.
Šiaip ar taip, visai paprastai tariant, man ši knyga patiko, galima sakyti, ją perskaičiau per dieną, nes įtraukia, nėra gal kažkokia kupina giliausių pamąstymų, bet minčių sukelia ir apie saugumą, ir apie tai, kad, visgi, neįmanoma iki galo pažinti šalia esančių žmonių. Rekomenduoju.

Mano vertinimas: 8/10

Leidykla, išleidimo metai: "Gimtasis žodis", 2006.

Knygos autorė:

Katherine Holubitsky (gimė 1955 m. birželio 25 d., Toronte, Kanadoje)

Zigmundas Skujinis „Jaunuolio memuarai“

„Tada aš pagalvojau: kvaily, ko tu stebies? Tuo, kad kambaryje prie vieno stalo matai savo motiną ir savo tėvą? Netikėtas ir paradoksalus buvo ne vaizdas, kurį mačiau savo akimis, o toji keista ir nenatūrali aplinkybė, kad apie juos iki šiol galvodavau tik kaip apie du atskirus ir izoliuotus individus, visai nemanydamas, kad jie galėtų ir susitikti.“

Tikriausiai daugelis savo tėvų ar senelių lentynose galėtumėte rasti Z. Skujinio knygą „Jaunuolio memuarai“, tik tikriausiai niekad jūsų akys už jos ir neužkliūva, nei ją kas skaito iš pažįstamų, nei apskritai yra tekę kažką apie ją girdėti. Ir mano senelių bibliotekoje ji dulka, ir taip pat, lyg ir nebūčiau jos paėmusi į rankas, kol jos negavau su krūvomis kitų atiduodamų man knygų. Betvarkydama savo lentynas ilgai dvejojau, kur ją dėti. Ar prie tų, kurios dar galėtų būti saitomos, ar prie atiduodamų knygų krūvelės. Kažką lyg nujausdama, nusprendžiau jai suteikti šansą ir ją perskaičiau.

Vis bandau prisiminti nors vieną latvių rašytojų knygą, kurią būtų tekę skaityti ir nieko neprisimenu. Kažkaip keista, rodos, ir latvių folko paklausau ir buvus Latvijoj ne kartą, bet literatūra man nepažįstama. Apskritai, kiek mūsų literatūroje yra vietos latvių literatūrai? Juk taip dažnai vadinam juos broliais, taip dažnai įspaudžiam pėdas Latvijos pajūrio smėlyje. Ką gi, pasidomėjus, galima rasti nemažai išverstų į lietuvių kalbą knygų tik, deja, bent jau man, jos visai negirdėtos.
Knyga prasideda jaunuolio, bebaigiančio mokyklą, Kalvio Zarinio tėvo paieškomis. Jo tėvas - buvęs garsus Latvijoje laidų vedėjas, kurį Kalvis yra matęs tik televizoriaus ekrane, jo ir motinos gyvenime jo nebuvo nė kvapo. Surasti jį ne taip jau ir sunku. Susitikus, užsimezga kažkoks keistas, neįprastas bendravimas tarp sūnaus ir tėvo. Tik staiga, tėvas ne šiaip sau atsiranda Kalvio gyvenime, bet tiesiog į jį įsiveržia. Tačiau nei tėvas, nei bendravimas su juo nėra kažkoks knygos centras, veikiau vaiduoklis, vis pasivaidenantis ir suerzinantis pagrindinį knygos herojų Kalvį. Tai, kad jis neturėjo tėvo lyg ir pernelyg jam neatsiliepė, užaugo itin protingu vaikinu. Kalvio geriausias draugas yra jo senelis, kurį jis vadina „Didžiuoju“. Senelis taip pat ne iš kelmo spirtas - nuolat bando mokyti ir bendrauti su anūku lotynų kalba, dėl to knygoje apstu lotyniškų frazių. Pagrindinis vaikino širdies sopūlys - jo draugė Zelma, charizmatiška ir labai graži, veikianti viską, kas tik tuo metu įmanoma, mergina. Kartu jie patiria daugybę keistų ir įdomių nuotykių, ir įsimyli viens kitą, ir, kartu, išlaiko draugiškus santykius. Viskas teka gana ramia ir įprasta studentui vaga. Deja, įvyksta prioritetų priešprieša ir labai liūdnos, širdį sugniaužiančios pasekmės. Ką jaunuoliui pasirinkti? Pirmąją meilę ir netolimą pabėgimą ar šeimą? Ir kodėl, kai esi jaunas, kartais pasirinkti taip sudėtinga?

„O jei išsinarini sielą? Manai, sielos negalima išsinarinti? Galima. Ir dar kaip. Net sulaužyti galima.“

Antrą kartą šios knygos neskaityčiau, tačiau visai nesigailiu perskaičiusi vienąkart, labai daug knygų senelių ir tėvų lentynose mes kažkaip pasmerkiam, nes viršeliai visai neprimena tų įmantrių šiuolaikinių, nes dažnai nesam nieko apie tokias knygas girdėję, bet tikrai galėtume atrasti tose užmirštose lentynose kažką sau tinkamo. Pavyzdžiui, šios knygos dėka mano užrašuose nugulė ne vienas žodis ir jo vertimas lotynų kalba. Ir kažkiek, bent pro rakto skylutę žvilgtelėjau į latvių literatūrą, kur nepastebėjau didžiulio skirtumo, tik gal keistokus, negirdėtus vardus ir aprašytų miestų ar kaimų pavadinimus. Visa kita - labai panašu. Gal kažkas panašaus ir išgyventa ar išgyvenama.

Mano vertinimas: 7/10

Leidykla, išleidimo metai: Vyturys, 1988.

Knygos autorius:

Zigmunds Skujiņš (gimė 1926 m. gruodžio 25 d. Rygoje, Latvijoje)

Edith Piaf „Gyvenimo dainos“

Su Edith Piaf „susipažinau“ kažkuomet visai atsitiktinai pažiūrėjusi filmą „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“ („La vie en rose“). Jau tada ši asmenybė patraukė mano dėmesį, iškart susiradau jos dainas ir su malonumu bei jauduliu jas perklausiau. Nors prancūzų kalbos ir nemoku (bandžiau mokytis, bet tai baigėsi tuo, jog moku pasakyt „Mano vardas Agnė“ prancūziškai), šios dainos mane žavi ta mažos moterytės balso ir asmenybės galia. Filmą žiūrėjau ne kartą ir vis labiau žavėjausi Edith Piaf.
Taigi taip jau atsitiko, kad mano svajonė aplankyt Paryžių išsipildė šį rudenį. Prieš kelionę iškuičiau savo knygų lentynas, ieškodama kažko prancūziško, kas padėtų sukurt nuotaiką jau skrendant, padėtų įsijausti. Rinkausi, netgi dariau tarytum mini balsavimą, ką čia pasiėmus su savimi. Taip ir išsirinkau galiausiai „Gyvenimo dainos“, kurią pradėjau skaityti dar traukinyje į Vilnių. Ir pačiai nesitikint, visa kelionė buvo tarytum pažymėta Edith Piaf. Tikriausiai taip jau turi būt, gal tikrai pritrauki tai, apie ką galvoji, kuo domiesi.
Nuvykus į Paryžių kaip tik perskaičiau pačios Editos Piaf susikurtą legendą apie tai, jog ji gimė tiesiog ant laiptų, nes jos motina nespėjo nuvykti į ligoninę. (Paskui buvo rašoma, kad yra netgi užregistruotas Editos gimimas tąnakt ligoninėję, bet argi tai svarbu?) Taigi, ką jūs sau manot? Pirmoji vieta, į kurią vykom ir buvo tie laiptai Belvilio gatvėje, 72 name! Juos radus, teko kažkiek nusivilti, nes vaizdas buvo ne itin malonus ir visai neįspūdingas. Durys varganos, aprašinėtos, bet ženklų, kad ten tie ypatingieji laiptai, visgi, yra. Kaip ir priklauso, virš durų prikalta lentelė su užrašu „Ant šio namo laiptų 1915 metų gruodžio 19 dieną didžiausiame skurde gimė EDITA PIAF, kurios balsas vėliau sukrėtė pasaulį.“ Tai buvo vienas smagiausių nuotykių mano gyvenime. Lyg ir nieko ypatinga, sakysit? Man tai buvo kažkas tikrai ypatingo, nemoku apsakyti to jausmo, jaučiausi prisilietus ne tik prie pačios knygos, bet ir prie istorijos, ėjau tomis gatvelėmis ir įsivaizdavau kaip Edita čia dainuodavo, vaikščiodavo, kaip viskas tada atrodė. Visi eifeliai man nubluko tą akimirką.

„Pone Stodardai, kai legenda gražesnė už tikrovę, mes visada spausdiname legendą!“

Tai knyga, žinoma, apie Edith Piaf, neva autobiografinė, nors ir ne visai. Ji parašyta bendradarbiaujant su žurnalistu, kai kurie momentai - tiesiog perrašyti interviu su dainininke. Pasakojimuose daugiausiai dominuoja muzikinė Editos karjera, žmonės, kurie padėjo ir kuriems, jau išgarsėjusi, padėjo ji. Daugelis pavardžių negirdėtos ir, tiesą sakant, ne itin dominančios mane, kaip lietuvę skaitytoją. Trūko pačios Edith Piaf asmenybės, kokia ji iš tikro buvo, žinoma, galima nuspėti iš tam tikrų šioje knygoje aprašytų jos darbų, nuotykių, pasakojimų, bet to cinkelio, kad knygoje ji priartėtų prie skaitytojo ir pritrūko. Viename puslapyje rašoma, pavyzdžiui, kad ji vaikystėje buvo apakusi ir įvyko stebuklas - vėl praregėjo, kitame jau skaitytojui atveriamos akys, jog iš tikrųjų, ji nebuvo visai apakus. Viename puslapyje pasakojama labai liūdna istorija apie tai, jog Edith Piaf dar neišgarsėjus, dar tebedainuojant gatvėje, mirė jos dukrelė, kurios laidotuvėms ji neturėdama pinigų, atsidavė tiesiog gatvėje pirmam pasitaikiusiam vyriškiui, kituose puslapiuose jau pasakojama, jog niekam ji neatsidavė, jai tiesiog davė pinigų. Ji pasakojo visiems, jog gimė ant laiptų, bet negimė. Ir šios susikurtos legendos, sakytum, tampo skaitytoją už virvučių, bet, kita vertus, dainininkei suteikia paslapties šydą, įdomią trauką, nes juk visi mes gyvenam šiek tiek apsikarstę mitais, o jeigu nebūtume, kuris iš mūsų būtų įdomus?

Autobiografijų gerbėjus ši knyga tikrai gali nuvilti, nes nėra tokia, kokios tikėtumeis. Filmas „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“ geriau atskleidžia pačią Edith Piaf. Netgi kažkada skaityta Christie Laume „Edita ir Teo. Vienos meilės istorija“ atskleidė daug daugiau pačios Edith Piaf bruožų ir gyvenimo. Tad jei reiktų rinktis, rekomenduoju „Edita ir Teo. Vienos meilės istorija“. Bet, tikiu, kad yra ir nemažai kitų knygų apie šį mažą, bet, kartu, galingą paukštelį. Man ši knyga išliks ypatinga dėl aplinkybių, kurios susiklostė skaitant.

Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma Littera, 2014.

Knygos „autorė":

Edith Piaf (gimė 1915 m. gruodžio 19 d. Paryžiuje - mirė 1963 m. spalio 10 d. Grase, Prancuzijoje)
Tikrasis vardas: Édith Giovanna Gassion

Herbjørg Wassmo "Stiklinė pieno"

Ką gi, po ilgos pertraukos grįžtu į savo tinklaraštį. Jeigu įdomu, kur buvau dingusi arba ką skaičiau vasarą - paieškos langelyje feisbuke suvedam "Knygų meniu" ir kai kas paaiškės. O jeigu rimtai, tai tiesiog buvau išvykusi ir feisbukas mano vasaros skaitiniams apžvelgti man atrodė tiesiog patogesnis. Grįžtu nešina stikline pieno.


"Automobiliui lekiant pro namus, ji troško būti už vieno jų langų. Nesvarbu, kad nepažinojo tų, kurie ten gyveno. Nes ten, lempų šviesoje, žmonės gyveno visiškai ramiai ir paprastai. Jie pažinojo vienas kitą. Jie nesiruošė niekur važiuoti. Dirbo kasdienius darbus ir nieko nebijojo. Skaitė knygą arba valgė vakarienę ir šnekučivosi apie tai, ką patyrė. Kaip kad Vera, ji ir mama darydavo. Ką jos dabar veikia? Perskaitė laišką ir jaudinasi. Bet jos turi viena kitą."

Dar viena skaityta knyga su mūsų skaitytojų klubu. Šią knygą buvo labai sunku rasti, knygynuose ji iššluota, grupėje "senos knygos" taip pat niekas neatsiliepė, ką gi, šiaip ne taip radau ją sena.lt. Kažkaip vien faktas, kad ji tokia išgraibstyta, kad daug kas ją skaitė ir liko sukrėsti, kad knygoje paminėta Lietuva, man tarytum reiškė būtinybę ją įsigyti. O prašoviau. Kad įsigijau - ne bėda, su malonumu ją parduosiu. Bėda yra arba su mano vertybėmis, arba su gerumu ar dar su kažkuo, nes šita knyga manęs beveik visai nesukrėtė.

Ši istorija pasakoja apie penkiolikmetę Dortę, kuri su mama ir seserimi Vera vargingai gyvena Lietuvos kaime. Joms gresia išvarymas iš nuomojamo būsto, jos nė neįsivaizduoja iš kur gauti pinigų. Dortė dar jauna, ji - naivi svajoklė, slapčiomis susitinkanti su savo pirmąja tikra simpatija kepėjo sūnumi Nikolajumi. Kasdien jos vis labiau skursta ir vis dažniau su liūdesiu prisimena praeitį, kai tėvas dar buvo gyvas. Dortė nori padėti mamai su seserimi ir iš kažkur gauti pinigų, tačiau, deja, kaime nelabai yra kokių galimybių. Galiausiai Dortė sulaukia pasiūlymo važiuoti padirbėti padavėja užsienyje. Ji dvejoja ilgokai, tačiau galiausiai sutinka. Jau kelionės pradžioje ji lyg ir pastebi, jog čia kažkas ne taip. Ir deja, puslapis po puslapio vis labiau aiškėja, kad ji nebus jokia padavėja, ją išveža dirbti prostitute. Viskas prasideda viena žiauresnių orgijų, apie kokias tik teko skaityti, kai ji visais įmanomais būdais prievartaujama ir kankinama. Dortė tada jau pradeda suprasti, kas vyksta, bet kabinasi į tikėjimą ir maldas. Iš vienų namų - kalėjimo, ji atsiduria kituose, nuo vieno žmogaus, norinčio ja pasinaudoti, ji vis atsiduria prie kito ir taip tarytum ratu viskas sukasi, vienintelis dalykas, kuris jai lieka tikras ir tarytum nesugadintas to gerojo pasaulio simbolis - stiklinė pieno. Kai kiti aplinkui geria alkoholį, ji visada paprašo stiklinės pieno. Tiek jai džiaugsmo ir belieka.

Yra tekę skaityti ne vieną panašią knygą, istoriją, matyti ne vieną filmą. Ir, deja, turiu pripažinti, jog "Stiklinė pieno" manęs nesukrėtė. Pati istorija - tikrai stipri, paliečianti, bauginanti, kartais skaitant norisi nusipurtyti, bet kai kurios istorijos detalės neįtikina visu tragizmu, kurį norima perteikti. Pavyzdžiui, aš suprantu, jog stiklinė pieno yra tarytum nekaltumo, paauglės tyrumo, naivumo simbolis, paskui pavirstantis tarytum viltimi. Bet ta stiklinė pieno greitai pradeda atsibosti, kažkaip net erzinti ir atrodyti pernelyg neįtikėtinai. Dortės naivumas taip pat ilgainiui pradeda erzinti, nes netgi naivumas turi turėti ribas ir nemanau, jog tokiomis aplinkybėmis neįgauni žinojimo, jog vienąkart nudegus pirštą, nebekišk jo į tą pačią ugnį. Skaitant atrodo, jog autorė tikrai kiek persistengė ir sukišo viską, kas tik blogiausio gali nutikti, į Dortės gyvenimą. Kartais trūko informacijos apie Dortės mamą ir seserį, vis kildavo klausimas, kaip jos reagavo, ar ėmėsi kokių priemonių ieškant Dortės, galų gale, ar jas išmetė iš namų? Kaip jos gyvena? Knygos pabaiga visiškai neaiški ir, atrodo, tarytum autorė tiesiog norėjo greičiau užbaigti šią istoriją ir paliko skaitytoją alkaną. Kaip baigėsi Dortei? Ko norėjo jos "išgelbėtojas", kokie buvo jo motyvai? Ar Dortė grįžo pagaliau namo? Ar sugebėjo susitvarkyti savo gyvenimą? Kartais tokie kilę klausimai tik prideda knygai svorio, šįkart atvirkščiai - perskaičius knygą, jie erzina, nes norisi žinoti atsakymus. Manau, jog tokiai knygai visai praverstų antra dalis - pasakojimo kaip tokios merginos grįžta/galėtų grįžti į gyvenimą. Galbūt jos paskui padeda panašaus likimo merginoms? Ir panašiai. Čia būtų galima susigalvoti įvairiausių variantų.
Dortės likimo tikrai nelinkėčiau niekam, bet šita istorija atrodo pernelyg perspausta. Žinoma, gal čia ir norėta parodyti jaunoms, naivioms merginoms, kad jokiu būdu jos nesusigundytų neaiškiais pasiūlymais važiuoti užsienin. Manau, jog būtina su paaugliais apie tai šnekėti, atsimenu, mokykloje teko žiūrėti filmą "Lilija Amžinai". Gal ir šią knygą rekomenduočiau paauglėms maždaug nuo 14-os metų, kad netyčia nesusigundytų įtartinais pasiūlymais ir būrimais apie gerą ir gražų gyvenimą užsienyje.

Mano vertinimas: 4/10

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2009

Knygos autorė:

Herbjørg Wassmo (g. 1942 m. gruodžio 6 d., Vesterolene, Norvegijoje)