Paula Hawkins „Mergina traukiny“

Pirmiausia prieš apžvelgiant knygą, gal reiktų pasakyti mano klaidą – deja, pirma mačiau filmą ir tik tada, po keleto mėnesių, pasiėmiau iš bibliotekos knygą. Kodėl taip kvailai viskas susiklostė? Paprasčiausiai todėl, nes knygos skaityti kaip ir pernelyg neplanavau, bet pamačius filmą, ir paskui knygą bibliotekoje, pagalvojau, kodėl gi nepaskaičius ir nepalyginus detalių, nepatyrinėjus charakterių? Nors, žinoma, knygos herojai galvoje vis vien buvo su aktorių veidais, ir sudėtinga šitai iš galvos išmesti.

Ši istorija pasakojama trijų moterų vardu, nors, visgi, daugiausiai pasakojama iš Reičelės pozicijos. Reičelė - trisdešimt kelerių metų moteris, praradusi gyvenimo pagrindą iš po kojų. Vos prieš du metus ji, kaip jai atrodė, buvo laimingai ištekėjusi, turėjo savus namus, svajojo susilaukti kūdikio. Deja, ji neteko ne tik vyro, ji neteko ir namų, galiausiai ir darbo. Dabar ji alkoholikė, kasdien maukianti džiną su toniku ir be tikslo, apsimesdama, kad vis dar dirba, važinėja traukiniu namai - Londonas ir atgal, kasdien tuo pačiu metu. Ana - laimingai ištekėjusi, ką tik susilaukusi vaikelio gražuolė blondinė. Ištekėjusi už buvusio Reičelės vyro Tomo. Gyvenanti JŲ namuose. Ir galiausiai Megana - lyg ir laimingai ištekėjusi už Skoto, vaikų nenorinti, nimfomanė gražuolė, Anos kaimynė. Reičelė kasryt važiuodama į Londoną, beveik visuomet mato laimingą porelę terasoje, ji sugalvoja jiems vardus, pavydi jiems jų laimės, stengiasi juos stebėti kuo ilgiau, bijodama nukreipti akis į savo buvusius namus. Viskas lyg ir klostosi, kaip įprasta, diena iš dienos tas pats traukinys, tas pats maršrutas, tuo pačiu laiku, kol vieną rytą Reičelė pamato kai ką, kas sudrumsčia, apverčia visų trijų moterų gyvenimus. Idilė subliūkšta.

„Mergina traukiny“ mane pakerėjo itin išbaigtais herojų portretais. Pirmąkart gyvenime bandžiau suvokti, kaip jaučiasi meilužė? Arba, kaip jaučiasi palikta žmona? Seniai skaičiau tokią knygą, kuri sukeltų kartu ir šleikštulį, ir norą vis toliau skaityti. Šioje knygoje itin ryškiai atskleidžiamas psichologinis smurtas, kurį mes galbūt ne visuomet atpažįstame. Užvertus paskutinį šios knygos puslapį, jaučiausi it man pačiai kas būtų trenkęs ir gana stiprokai. Sunku susidėlioti pyktį, šleikštulį ir gailestį į savas vietas ją perskaičius. Skaitydamas tu taip įsijauti, kad tarytum pats pradedi nekęsti, pykti, jautiesi tarytum įskaudintas.

Kaip jaučiasi moteris, kuri iš paskutiniųjų stengiasi susilaukti vaikelio ir negalėdama, panirsta į giliausią liūdesį, pradeda netgi gerti dėl to, o jos vyrui nė motais, jis susiranda naują mergužėlę, palieka žmoną be nieko? Kaip jai jaustis, jei neilgai trukus buvęs vyras susilaukia dukrytės su ta, kuri buvo jo meilužė? Kaip jaustis Reičelei, jei ji tebemyli savo buvusį vyrą, dėl visko kaltina tik save ir vis dar pasvajoja apie galimybę dar susigrąžinti buvusį gyvenimą?

„Suknista kalė. Gegutė, padėjusi kiaušinį į mano lizdą. Ji viską iš manęs atėmė. Ji viską iš manęs atėmė ir dabar skambina pasakyti, kad mano sielvartas sukelia jai rūpesčių?“

O kaip jaučiasi ta buvusi meilužė, dabar teisėta žmona ir vaiko motina? Ar ji gali jaustis saugi? Ar ji tikrai ta vienintelė? Ta, dėl kurios vyras gali palikti savo žmoną? Ir kaip jai jaustis, jei buvusi žmona juos persekioja ir neduoda ramybės?

„Tiesa ta, kad man niekad nebuvo nesmagu dėl Reičelės, netgi tada, kai dar nežinojau apie jos girtuoklystę ir apie tai, kokia ji nepakenčiama, kaip pavertė Tomo gyvenimą tikru pragaru. Man ji nebuvo tikras žmogus, be to, aš pernelyg mėgavausi tuo, kas vyksta. Būti kita moterimi - galingas užtaisas, nėra prasmės to neigti: tu esi ta, dėl kurios jis išduoda žmoną, nors myli ją, bet tau negali atsispirti. Štai kokia tu nuostabi.“

O kas, jei visa meilė ir rūpestis tėra melas? Kas, jeigu tai tik iškreiptas žaidimas su kitais žmonėmis? Juk visuomet lengviausia kaltinti, skaudinti ir apgaudinėti tą, kuris pažeidžiamiausias.

„Jis tikras šios srities meistras, tobulai sugeba priversti mane pasijusti dėl visko kalta, pasijusti beviltiška netikėle.“

Ši istorija iš pirmo žvilgsnio atrodo, kaip lengvas, įdomus, įtraukiantis skaitinys vakarui ar porai vakarų, tačiau ši istorija slepia ir gilesnių problemų, į kurias reiktų atkreipti dėmesį, permąstyti, atpažinti. Galbūt kasdien tokios istorijos ir nenutinka, tačiau labai dažnai galima pastebėti situacijų, kai yra manipuliuojama kitu žmogumi, kai jis menkinamas. Meilė akla, pasirodo, ir pasitikėjimas dažnai būna aklas.

Šioje knygoje man neatrodo svarbiausia tai, kas ir kodėl, ką nužudė. Svarbiau man atrodo pačių žmonių istorijos, sąlyčio taškai, jungiančios ir skiriančios problemos.

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: baltos lankos, 2015

Knygos autorė:

Paula Hawkins (g. 1972 m. rugpjūčio 26 d., Zimbabvėje)

Marcelijus Martinaitis, Viktorija Daujotytė „Sugrįžęs iš gyvenimo: literatūriniai laiškai, pokalbiai“

„Kažkas mumyse atsimena daugiau už mus.“ V.D.


Įsivaizduokite, kad dabar sėdite jaukioje kavinukėje už kampo. Interjeras jos toli gražu ne modernus, bet būtent todėl ir jaukus. Čia viena tų kavinukių, kur gal jau 20 ar 30 metų susirenka tie vienišiai su laikraščiais rankose rytais atsigerti puodelio kavos ir apžvelgti naujienas, kur susitinka seni pažįstami ir gali kalbėtis nors ir visą dieną. Jūs irgi ten sėdite, pirmąkart išdrįsote ateiti vienas, nes lauke lyja, o jūs turite laisvo laiko ir kavos dar kaip tik šįryt negėrėte... Jūs sėdite, gurkšnojate kavą ir girdite šalia, prie kito stalelio sėdinčiųjų įnirtingą pokalbį. (Įsivaizduokime, kad jūs galbūt ir nežinote, kas jie) Kalbasi du žmonės - vyras ir moteris. Jie kalbasi apie lietuvišką kaimą, savo vaikystę, karą ir pokarį, lietuviškumą, pačią Lietuvą. Ir jūs negalite liautis jų klausytis, jūs tame pokalbyje girdite dalelę savęs, todėl užsisakote dar vieną puodelį kavos, ir dar, ir dar...

Būtent panašiai su šia knyga rankose jaučiausi ir aš. Tarytum netyčia girdėčiau intelektualių, pagarbą keliančių žmonių pokalbį ir net iš dalies gėdyčiausi klausydama, nes pačiai vargu ar lemta kada pasiekti tokį tyrą intelektualumą. Tyras jis, nes nepritemptas, nesnobiškas, toks tarytum skaidrus šaltinio vanduo, tyrai lietuviškas, visai neapsimestinis.

Ne kartą jau esu pasiguodusi, kad nesu kaimo vaikas, nei gyvenau jame, nei leidau vasaros atostogas. Esu tas vaikas, kuris trynė daugiabučių kiemo asfaltą. Ir mano pačios nuostabai, kaskart paskaičius apie tikrąjį Lietuvos kaimą ir jo tragediją, mano širdis spurda, kartais net kažkas sugelia. Nes kažkaip lyg pasąmoningai jaučiu, jog Lietuva iš to atsirado, jog tame gyveno mano močiutė ar senelis. Kartais vaikščiodama mieste, pastebiu kokią senelę, liūdnomis akimis žvelgiančią į gatvę ir suprantu, kad ji žvelgia, nes ilgisi, kad ji pyksta, nes nebeturi namų.

Šioje knygoje yra sudėtos, galima sakyti, dvi laiškų ir pokalbių tarp Marcelijaus Martinaičio ir Viktorijos Daujotytės, knygos. Viena taip ir vadinasi „Sugrįžęs iš gyvenimo“, o kita - „Prilenktas prie savo gyvenimo“. Abi liečia tas pačias ar labai glaudžiai susijusias temas. Tai lyg Marcelijaus Martinaičio memuarai, jo gyvenimo dėlionė. Apie ką jie kalbasi? Apie viską, kas neįdomu būtų daugeliui šiuolaikinių žurnalų. Apie M. Martinaičio vaikystę pokario kaime, kaimo reikšmę tiek Lietuvai, tiek pavieniam žmogui, jo mokyklą ir ankstų atsisveikinimą su kaimo gyvenimu, o paskui skaudų atsisveikinimą ir su savo gimtaisiais namais, kuriuos pats ardė ir vežė į Vanaginę. Apie lietuvių literatūrą, daugelį autorių, tokius kaip Paulių Širvį, V. Mačernį, J. Aputį, Maironį ir kitus. Apie paties M. Martinaičio kūrybą. Apie lietuvių kultūrą, patį lietuviškumą, lietuvių kalbą. Apie emigraciją, namų reikšmę. Skaitai visa tai ir dilgčioja, ta, kiek primiršta meilė Lietuvai pamažu pražysta visu gražumu, tai įkvepia. Norisi atsigulti pievon ir žiūrėt į tą dangų vasaros popietę, norisi daug ko paklausinėt senelių.

„Taip, brangiausia, ką prarandi, ko netenki. Bet negali kitaip gyventi, tik prarasdamas, tik netekdamas. Koks turtas atrodo tie jausmai, tie praradimai po penkiasdešimt metų. Reikia turėti ką prarasti.“ V.D.


Visa tai man asmeniškai labai prasminga, pažadina daug užsnūdusių jausmų, suprantu, kad niekas manyje labiau neatsišauks nei lietuvių literatūra, lietuviškos mintys, liūdesys, netektys. Tokio įkvėpimo, kokį sukėlė man šie pokalbiai ir laiškai, seniai nejaučiau. Iš naujo įsimylėjau tai, ką mylėjau visada.

Ar rekomenduoju šią knygą perskaityti? Žinoma! Ar visiems? Nežinia. Pati pažįstu žmonių, kuriems tai gali atrodyti nuobodu, neįdomu. Bet gal tik DAR neįdomu. Vieną dieną mes visi tarytum susitinkame kryžkelėje, ieškodami to paties ir tą patį prarasdami, tik vieni pirmą kartą, kiti jau tūkstantąjį, bet vis taip pat džiaugiamės ar verkiam.

Kitos dėmesio vertos citatos:


„Tarp žmonių dabar sunku pastebėti žmogų, ne vien gatvėje.“ M. M.


„Grįždamas palieki dalį savęs, palieki ten, kur buvai, kuo daugiau ten, tuo mažiau čia, į kur grįžti. Niekur ne visas, ne visai.“ V.D.

Mano vertinimas: 8/10

Leidykla, išleidimo metai: Alma Littera, 2013.

Knygos autoriai:


Lietuvių literatūros tyrinėtoja, humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė (g. 1945 m. spalio 1 d. Keiniškėje, Telšių rajone, Lietuvoje)



Lietuvių poetas, eseistas, visuomenės veikėjas Marcelijus Teodoras Martinaitis (gimė 1936 m. balandžio 1 d., Raseiniuose - mirė 2013 m. balandžio 5 d. Vilniuje, Lietuvoje)

p.s. Galiu išduoti paslaptį apie mano sentimentalumą ir jautrumą lietuvių literatūrai ir rašytojams. Kai sužinojau, jog mirė Marcelijus Martinaitis, tikrąja šio žodžio prasme, apsiverkiau. Man buvo labai gaila, atrodė, sugniaužė širdį. Ir dabar rašydama šią apžvalgą braukiu ašarą ir ką daryt man su tokiu savo jautrumu??

2017 metų knygiški džiaugsmai ir nusivylimai...

Žinau, jog jau lyg ir vėluoju, bet vis dėlto norisi apžvelgti 2017 metus savo knygų pasaulyje.


2017 metais savimi džiaugiausi, nes pagaliau išdrįsau skaityti knygas anglų kalba ir prisipirkau jų tookią krūvą, kad bus mažiausiai dvejiems metams. Tiesa, jų kainos buvo juokingos - maždaug 10-20 euro centų už gana naujas knygas. Tad, ką čia ir kalbėti. Jau laukiu kito apsilankymo Vokietijoje, ypač toje sendaikčių krautuvėlėje.

2017 metais savimi ir nesidžiaugiau, nes tikrai nemažai knygų liko neapžvelgtos, dalį apžvelgiau ne tinklaraštyje o savo feisbuko puslapyje "Knygų meniu", bet didžioji dalis tiesiog nuguls į lentynas neapžvelgtos. Kodėl? Pačiai sunku pasakyti, priežasčių yra įvairiausių, bet ką čia teisinsiuos? Geriau stengsiuosi ištaisyti šią klaidą 2018 metais ir apžvelgsiu jei ne visai visas, tai bent didžiąją dalį knygų.

Taigi, taigi.

2017 metais perskaičiau nei daug, nei mažai - 42 knygas. Daugiau nei 2016 metais, nes tuomet sugebėjau perskaityti tik 25. 2017 metais buvau užsibrėžusi perskaityti bent jau 30 knygų, tad džiaugiuosi, kad perskaičiau daugiau, nei užsibrėžiau. Tikiuosi, kad 2018-ieji džiugins knygomis dar labiau.

6 knygos perskaitytos anglų kalba, visos kitos - lietuvių.

Mano nuostabai, lygiai pusė - 21 knyga parašyta autorių moterių ir kita pusė autorių vyrų.

Autorių tautybės: 10 lietuvių autorių, 8 amerikiečiai, 7 anglai, 3 japonai, 3 prancūzai, 3 vokiečiai, 1 airė, 1 šveicarė, 1 švedė, 1 norvegė, 1 latvis, 1 čekas, 1 kanadietė.

O dabar laikas pakalbėti apie nusivylimus ir džiaugsmus. Desertui palikime džiaugsmus, pradedam nuo nusivylimų:

1. Angela Carter „The Bloody chamber“ 2/10
2. Gytis Norvilas „Skėrių pusryčiai“ 2/10
3. Yasunari Kawabata „Sniegynų šalis“ 2/10
4. Jaroslavas Melnikas „Anoreksija“ 1/10
5. Agatha Christie „Keleivis į Frankfurtą“ 1/10


Knygos, kurios nebuvo tos pačios geriausios, tačiau vertos paminėjimo:

1. Kurt Vonnegut „Sveiki atvykę į beždžionyną“ 8/10
2. Emma Donoghue „Kambarys“ 8/10
3. Kobo Abė „Moteris smėlynuose. Svetimas veidas“ 8/10
4. David Mitchell „Sleido namas“ 8/10
5. Sue Townsend „The growing pains of Adrian Mole“ 8/10
6. Patrick Suskind „Kontrabosas“ 8/10
7. Dieter Breuers „Velnio vardu“ 9/10
8. Ieva Simonaitytė „Aukštųjų Šimonių likimas“ 9/10
9. Gerda Jord „Gertrūda“ 9/10

Ir desertui pačios geriausios ir daugiausiai jausmų sukėlusios knygos:

1. John Williams „Stouneris“ 10/10!
2. Astrid Lindgren „Mes Varnų saloje“ 10/10! (Žinau, gal kiek keistai atrodo čia ši knyga, bet vaikystėje jos neskaičiau, o dabar perskaičiusi maloniai nusikėliau į gražiausius prisiminimus ir iš naujo patikėjau pasauliu)
3. Virginia Woolf „Ponia Delovėj“ 10/10!


Tai tiek to 2017-ųjų metų prisiminimo. Metai buvo įdomūs daugeliu prasmių, tikiuosi, 2018-ieji bus tik įdomesni. Ir sau, ir jums linkiu gerų knygiškų atradimų, daugiau džiugesio, nei nusivylimo ir įdomiausių nuotykių knygų ir ne tik, pasaulyje! Dabar ramia širdimi neriu į 2018 metus.



(paveikslėlio autorius Henn Kim)

Gerda Jord „Gertrūda. Grafinis Y kartos dienoraštis“

„Kai būnu viena, nežinau, ar išvis esu.“

„Gertrūda. Grafinis Y kartos dienoraštis“ - tai pirmoji Lietuvoje išleista knyga knygstarterio būdu. Kas tas knygstarteris? Na, kiek man žinoma, Lietuvoje tokį projektą pradėjo įgyvendinti knygos.lt 2016 metais būtent su šiuo grafiniu romanu. Kas tai yra? Tiesiogine prasme nuo skaitytojų priklauso ar knyga bus išleista, nes jie užsirezervuoja ją, jos dar neišleidus. Nustatomas tam tikras laiko tarpas, užsisakiusių skaitytojų skaičius ir tai nulemia ar knyga pamatys dienos šviesą, ar gal tegu nemato. Ir ką? Ir pasiteisino. Ir su dideliu sprogimu „BOOOM!“
Tai bene pirmasis lietuviškas ir tikrai vertas dėmesio komiksas suaugusiems. Primenantis Marjane Satrapi „Persepolis“ (nors paties komikso ir neskaičiau, bet mačiau filmą, ir tai vienas tų retų atvejų, kai jaučiuosi turinti teisę palyginti.)

Mūsų Gertrūda gimė 1985 metais, dar Sovietų sąjungos Lietuvos teritorijoje. Gimė ji visiškai įprastoje šeimoje (įprastoje matuojant tais laikais), viename kaimo name gyveno ir ji su tėvais bei kiek vyresniu broliu, ir jos seneliai. Istorija prasideda Gertrūdos senelės laidotuvėmis, kur susirenka visi giminaičiai, „cekaunios“ kaimynės ir panašūs žmogiški vienetai. Gertrūda su broliu jau suaugę. Brolis – medikas, Gertrūda turi savo kepyklėlę. Ir, kaip įprasta, net laidotuvėse prasideda klausimai: „Ar tu tekėjus, jei netekėjus, tai kada ištekėsi, kiek turi vaikų, jei neturi, kada pagaliau turėsi, laikrodukas tiksi, ar gerai gyveni ir t.t., ir pan., kur vyksta gedulingi pietūs ir labiausiai rauda bei vaišinasi gedulingais pietumis tetulės, kurių gyvenime nei matei, nei girdėjai. Gertrūda ištrūksta iš laidotuvių su močiutės pavesta užduotimi – kažką surasti tame name, kuriame jie visi gyveno. Gertrūdai užėjus į tą namą pradeda smarkiai smarkiai lyti. Ji ieško ir klaidžioja savo prisiminimų koridoriais. Ten randa tai, ko ne visai tikėjosi. Ir tik pabaigoje mums pasidaro aišku, ko buvo ieškoma. Ir tai taip netikėta.

Tame name, senoje palėpėje ji randa visą savo praeitį – nuo liūdnų ar linksmų vaikystės prisiminimų, iki darbo užsienyje ir pirmosios meilės. Ji tarytum iš naujo atranda save. O ar ne visi mes esame tai patyrę atsidarę dėžes senelių ar tėvų palėpese?

Nors ir esu beveik dešimčia metų jaunesnė už Gertrūdą, rodos, dar priklausau šiai Y kartai. Nors, drįstu teigti, šitos kartos skirtumams ir keli metai gali reikšti nemažai. Lyg ir daug bendrų dalykų, bet potyriai kiek kitokie. Nors ir pati puikiai prisimenu ir giminės balius su „bankukenais“, dainom „skinsiu raudoną rooooožę“ ir kaip tada norėdavosi greičiau namo, miegot ar panašiai. Mokykloje patirtys irgi absoliučiai tos pačios. Tik, priešingai nei Gertrūda, aš visad stovėjau eilės gale per kūno kultūrą. Mokyklos valgyklos irgi, panašu, nesikeitė ir nesikeičia. Tos pačios bandelės, paskui besimėtančios koridoriuos prie radiatorių, tie patys šniceliai ir žemaičių blynai. Labiausiai su Gertrūda mes skiriamės tuo, jog aš gimiau jau laisvoje Lietuvoje. Gertrūda yra labiau tarp manęs ir mamos, spėju, daugiau panašumų su ja pastebėtų mano mama, nei aš. Nors puikiai prisimenu ir „Love is“ gumas, ir „kinderinius“ begemotus, pingvinukus ir turėjau visą maišą muštukų (čia tų, kur visi kepsais vadina, bet pas mus jie būdavo muštukai), prisimenu ir „šilelį“, bet jau pati paauglystė buvo kitokia, nes arba aš buvau visai kitokia, nei Gertrūda, arba jau mes visi buvom kitokie. Mokyklos diskotekoje esu buvus tik porą kartų.

Perskaičius šią knygą, norisi griebt kokį dviratį ir lėkt į mišką ar tai kaimą vasarą, susitept sumuštinių su namine rūkyta dešra ir godžiai suvalgyti kaip skaniausią patiekalą visam pasauly. Dar vienas mano vaiksytės skonis – keptos bulvės su dešrelėm, jau atšalusios stiklainyje, kai važiuodavom su močiute į sodą.

Ir visa knyga, visi paveikslėliai tokie artimi, jei ne man pačiai, tai mano mamos istorijom,. Nors knyga iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvas, šmaikštus skaitinys vakarui, jis savyje turi gylio ir prasmės daugiau, nei tikėtumeis. Ir į kokią nostalgiją įklimpsti! Bet verta, tai labai gaivus gūsis lietuvių literatūroje, primenantis, jog kartais neprošal pasijuokti tiek iš savęs, tiek iš aplinkos, nors skruostais ir bėgtų ašaros.

Galiausiai ši knyga man padėjo suvokti laiko, gyvenimo, paties žmogaus būdo paradoksą. Aš supratau, kad labiausiai ilgiuosi tų dalykų, kuriais kažkada bodėjausi. Ir dėl to pati iš savęs juokiuosi ir traukiu per dantį. Seneliai dar yra tarytum tiltas, rišantis su tomis praeities istorijomis. Kokią „praeitį“, kokias „senienas“ matys mūsų vaikai? :)

Rekomenduoju, ir visiems draugams dalinsiu.


Mano vertinimas: 9/10.

Leidykla, išleidimo metai: Obuolys, 2016.

Knygos autorė: Gerda Jord

Katherine Holubitsky „Hipių namas“

Jau ilgiau nei metus tyliai savimi džiaugiausi, nes nėjau į biblioteką. Ne kartą buvau visai netoli jos, tačiau joje nesilankiau. Norėjau skaityti knygas tik iš savo lentynų, jas „pratuštinti“. Ir staiga susidūriau su bėdele - skaitymo bloku. Niekas, ką pradėjau skaityti ir apskritai niekas iš mano lentynų manęs nesudomino, nors knygų ten yra tikrai įvairiausių. Intuityviai jaučiau, jog biblioteka bus geriausi vaistai, kurie išgydys skaitymo bloką. Ir užėjau į šalia namų esančią biblioteką. Ir atgijau, akys sužibo, kojos sulinko nuo knygų gausos ir laiminga vaikščiojau, žiūrinėjau lentynas, liečiau, skaitinėjau aprašymus ir jaučiausi it devintame danguje. Parsinešiau 5 visai nepopuliarias, net negirdėtas knygas. Skaitymo bloko kaip nebūta.
Knygos „Hipių namas“ pavadinimą kažkur lyg ir buvau girdėjusi. Aišku, vien pamačius pavadinimą iškart galima pagalvoti, kad knyga bus apie apsirūkiusius, savo fantazijų pasaulyje gyvenančius hipius, gal kokią hipių komuną. Ir ką? Ir visai įdomu, juk paauglystėj mažai ką tikro apie hipius žinojus, nešiojau sau auskarus, pakabukus su peace ženklu ir net Bitlų klausyt bandžiau. Bet ne, ši knyga ne visai apie tai.

„Sunku buvo entuziastingai pasinerti į šokį, neįdomu pasidarė pirkti muzikos įrašus ar šaunius batus, kai tavo bendraamžė buvo nužudyta taip paslaptingai ir žiauriai“

Tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtieji. Ramiame ir mažame miestelyje Lydekupėje visi vieni kitus pažįsta, susitinka vis tose pačiose susitikimo vietose. Miestelyje gyvenatys žmonės beveik kaip šeima, rodos, vieni kitus saugo, kalbasi, bendrai sprendžia iškilusias problemas. Lydekupėje gyvena ir Dženkinsų šeima: tėvas, motina, septyniolikmetis Erikas ir trylikos metų paauglė Ema, kurios „balsą“ knygoje girdime kaip pasakotojos. Kaip įprasta to meto paaugliams, Erikas su draugais įkuria grupę, kurios repeticijos vyksta jų šeimos valdose esančioje pašiūrėje. Pašiūrė tampa įvairių jaunuolių susibūrimo vieta, viskas vyksta smagiai ir sklandžiai, kas groja, kas šiaip stebi ir klauso repeticijų, užsimezga simpatijos ir drugystės. Iki vieno ryto, kai po ilgos pertraukos, kurios metu pašiūrė stovėjo tuščia, Erikas ten nuėjęs pamato kraupų vaizdelį - prieš mėnesį miestelyje dingusios merginos Keitės Rasel kūną. Visas miestelis panyra į abejonių, baimės ir kaltinimų rūką. Mergaitės neišleidžiamos vienos iš namų, visus kausto baimė ir svarbiausias klausimas - KAS? Kas iš tokio ramaus miestelio taip galėjo pasielgti? Pradedami įtarinėti įvairiausi žmonės, į paviršių iškyla vis daugiau paslapčių, atsiranda ir daugiau aukų. Tarytum dorovės svarstyklėmis persveriamos visos vertybės, prioritetai. Susidrumsčia ne tik paauglių, bet ir suaugusiųjų ramūs gyvenimai. Iki pat paskutinių puslapių neaišku, kas tas ramybės drumstėjas.

Nors knygos aprašyme minima, jog knyga priskiriama paauglių literatūrai, skaityti visai nenuobodu ir suaugusiam. Iš pradžių, galbūt visai natūraliai kyla klausimas - kuo tokia knyga naudinga? Būtent tuo, jog ne tik paaugliams ar vaikams, bet gal net labiau suaugusiems, primena, jog kartas nuo karto savo savisaugos sistemą reiktų pasitikrinti ir perrašyti. Skaitant knygas, straipsnius ar žiūrint kokį filmą apie dingimus ar žmogžudystes dažniausiai mums atrodo, kad visa tai vyksta kažkur toli, kažkur ne ten, kur esame mes, nes mes juk gyvename saugiame burbule, kur nei mūsų artimiesiems, nei mums negali nutikti nieko panašaus. Tačiau tai netiesa.
Autorė nepamiršta ir paties istorijos laiko. Tuo metu, kai susvyruoja kažkokio nereikšmingo mažo miestelio gyventojų vertybės ir apgaulinga ramybė, kai ten nužudoma jauna mergina, kol ieškomas žudikas, pasaulyje vyksta ir kiti, pasaulį sudrebinantys įvykiai. Miršta Džimis Hendriksas, miršta Louis Armstrongas ir t.t.. Pasaulis tarytum gedi kartu su miesteliu, nors ir nežino jokios Keitės.
Karts nuo karto tokias istorijas sau priminti yra naudinga, nes tas nekaltas ir smagus tranzavimas į festivalį kada nors gali pasibaigti tragiškai, arba tas kaimynas Kazys, visuomet atrodantis toks draugiškas ir ramus, pasiūlęs pavežėti gali nuvežti visai ne ten, kur tikėjomės.
Šiaip ar taip, visai paprastai tariant, man ši knyga patiko, galima sakyti, ją perskaičiau per dieną, nes įtraukia, nėra gal kažkokia kupina giliausių pamąstymų, bet minčių sukelia ir apie saugumą, ir apie tai, kad, visgi, neįmanoma iki galo pažinti šalia esančių žmonių. Rekomenduoju.

Mano vertinimas: 8/10

Leidykla, išleidimo metai: "Gimtasis žodis", 2006.

Knygos autorė:

Katherine Holubitsky (gimė 1955 m. birželio 25 d., Toronte, Kanadoje)

Zigmundas Skujinis „Jaunuolio memuarai“

„Tada aš pagalvojau: kvaily, ko tu stebies? Tuo, kad kambaryje prie vieno stalo matai savo motiną ir savo tėvą? Netikėtas ir paradoksalus buvo ne vaizdas, kurį mačiau savo akimis, o toji keista ir nenatūrali aplinkybė, kad apie juos iki šiol galvodavau tik kaip apie du atskirus ir izoliuotus individus, visai nemanydamas, kad jie galėtų ir susitikti.“

Tikriausiai daugelis savo tėvų ar senelių lentynose galėtumėte rasti Z. Skujinio knygą „Jaunuolio memuarai“, tik tikriausiai niekad jūsų akys už jos ir neužkliūva, nei ją kas skaito iš pažįstamų, nei apskritai yra tekę kažką apie ją girdėti. Ir mano senelių bibliotekoje ji dulka, ir taip pat, lyg ir nebūčiau jos paėmusi į rankas, kol jos negavau su krūvomis kitų atiduodamų man knygų. Betvarkydama savo lentynas ilgai dvejojau, kur ją dėti. Ar prie tų, kurios dar galėtų būti saitomos, ar prie atiduodamų knygų krūvelės. Kažką lyg nujausdama, nusprendžiau jai suteikti šansą ir ją perskaičiau.

Vis bandau prisiminti nors vieną latvių rašytojų knygą, kurią būtų tekę skaityti ir nieko neprisimenu. Kažkaip keista, rodos, ir latvių folko paklausau ir buvus Latvijoj ne kartą, bet literatūra man nepažįstama. Apskritai, kiek mūsų literatūroje yra vietos latvių literatūrai? Juk taip dažnai vadinam juos broliais, taip dažnai įspaudžiam pėdas Latvijos pajūrio smėlyje. Ką gi, pasidomėjus, galima rasti nemažai išverstų į lietuvių kalbą knygų tik, deja, bent jau man, jos visai negirdėtos.
Knyga prasideda jaunuolio, bebaigiančio mokyklą, Kalvio Zarinio tėvo paieškomis. Jo tėvas - buvęs garsus Latvijoje laidų vedėjas, kurį Kalvis yra matęs tik televizoriaus ekrane, jo ir motinos gyvenime jo nebuvo nė kvapo. Surasti jį ne taip jau ir sunku. Susitikus, užsimezga kažkoks keistas, neįprastas bendravimas tarp sūnaus ir tėvo. Tik staiga, tėvas ne šiaip sau atsiranda Kalvio gyvenime, bet tiesiog į jį įsiveržia. Tačiau nei tėvas, nei bendravimas su juo nėra kažkoks knygos centras, veikiau vaiduoklis, vis pasivaidenantis ir suerzinantis pagrindinį knygos herojų Kalvį. Tai, kad jis neturėjo tėvo lyg ir pernelyg jam neatsiliepė, užaugo itin protingu vaikinu. Kalvio geriausias draugas yra jo senelis, kurį jis vadina „Didžiuoju“. Senelis taip pat ne iš kelmo spirtas - nuolat bando mokyti ir bendrauti su anūku lotynų kalba, dėl to knygoje apstu lotyniškų frazių. Pagrindinis vaikino širdies sopūlys - jo draugė Zelma, charizmatiška ir labai graži, veikianti viską, kas tik tuo metu įmanoma, mergina. Kartu jie patiria daugybę keistų ir įdomių nuotykių, ir įsimyli viens kitą, ir, kartu, išlaiko draugiškus santykius. Viskas teka gana ramia ir įprasta studentui vaga. Deja, įvyksta prioritetų priešprieša ir labai liūdnos, širdį sugniaužiančios pasekmės. Ką jaunuoliui pasirinkti? Pirmąją meilę ir netolimą pabėgimą ar šeimą? Ir kodėl, kai esi jaunas, kartais pasirinkti taip sudėtinga?

„O jei išsinarini sielą? Manai, sielos negalima išsinarinti? Galima. Ir dar kaip. Net sulaužyti galima.“

Antrą kartą šios knygos neskaityčiau, tačiau visai nesigailiu perskaičiusi vienąkart, labai daug knygų senelių ir tėvų lentynose mes kažkaip pasmerkiam, nes viršeliai visai neprimena tų įmantrių šiuolaikinių, nes dažnai nesam nieko apie tokias knygas girdėję, bet tikrai galėtume atrasti tose užmirštose lentynose kažką sau tinkamo. Pavyzdžiui, šios knygos dėka mano užrašuose nugulė ne vienas žodis ir jo vertimas lotynų kalba. Ir kažkiek, bent pro rakto skylutę žvilgtelėjau į latvių literatūrą, kur nepastebėjau didžiulio skirtumo, tik gal keistokus, negirdėtus vardus ir aprašytų miestų ar kaimų pavadinimus. Visa kita - labai panašu. Gal kažkas panašaus ir išgyventa ar išgyvenama.

Mano vertinimas: 7/10

Leidykla, išleidimo metai: Vyturys, 1988.

Knygos autorius:

Zigmunds Skujiņš (gimė 1926 m. gruodžio 25 d. Rygoje, Latvijoje)

Edith Piaf „Gyvenimo dainos“

Su Edith Piaf „susipažinau“ kažkuomet visai atsitiktinai pažiūrėjusi filmą „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“ („La vie en rose“). Jau tada ši asmenybė patraukė mano dėmesį, iškart susiradau jos dainas ir su malonumu bei jauduliu jas perklausiau. Nors prancūzų kalbos ir nemoku (bandžiau mokytis, bet tai baigėsi tuo, jog moku pasakyt „Mano vardas Agnė“ prancūziškai), šios dainos mane žavi ta mažos moterytės balso ir asmenybės galia. Filmą žiūrėjau ne kartą ir vis labiau žavėjausi Edith Piaf.
Taigi taip jau atsitiko, kad mano svajonė aplankyt Paryžių išsipildė šį rudenį. Prieš kelionę iškuičiau savo knygų lentynas, ieškodama kažko prancūziško, kas padėtų sukurt nuotaiką jau skrendant, padėtų įsijausti. Rinkausi, netgi dariau tarytum mini balsavimą, ką čia pasiėmus su savimi. Taip ir išsirinkau galiausiai „Gyvenimo dainos“, kurią pradėjau skaityti dar traukinyje į Vilnių. Ir pačiai nesitikint, visa kelionė buvo tarytum pažymėta Edith Piaf. Tikriausiai taip jau turi būt, gal tikrai pritrauki tai, apie ką galvoji, kuo domiesi.
Nuvykus į Paryžių kaip tik perskaičiau pačios Editos Piaf susikurtą legendą apie tai, jog ji gimė tiesiog ant laiptų, nes jos motina nespėjo nuvykti į ligoninę. (Paskui buvo rašoma, kad yra netgi užregistruotas Editos gimimas tąnakt ligoninėję, bet argi tai svarbu?) Taigi, ką jūs sau manot? Pirmoji vieta, į kurią vykom ir buvo tie laiptai Belvilio gatvėje, 72 name! Juos radus, teko kažkiek nusivilti, nes vaizdas buvo ne itin malonus ir visai neįspūdingas. Durys varganos, aprašinėtos, bet ženklų, kad ten tie ypatingieji laiptai, visgi, yra. Kaip ir priklauso, virš durų prikalta lentelė su užrašu „Ant šio namo laiptų 1915 metų gruodžio 19 dieną didžiausiame skurde gimė EDITA PIAF, kurios balsas vėliau sukrėtė pasaulį.“ Tai buvo vienas smagiausių nuotykių mano gyvenime. Lyg ir nieko ypatinga, sakysit? Man tai buvo kažkas tikrai ypatingo, nemoku apsakyti to jausmo, jaučiausi prisilietus ne tik prie pačios knygos, bet ir prie istorijos, ėjau tomis gatvelėmis ir įsivaizdavau kaip Edita čia dainuodavo, vaikščiodavo, kaip viskas tada atrodė. Visi eifeliai man nubluko tą akimirką.

„Pone Stodardai, kai legenda gražesnė už tikrovę, mes visada spausdiname legendą!“

Tai knyga, žinoma, apie Edith Piaf, neva autobiografinė, nors ir ne visai. Ji parašyta bendradarbiaujant su žurnalistu, kai kurie momentai - tiesiog perrašyti interviu su dainininke. Pasakojimuose daugiausiai dominuoja muzikinė Editos karjera, žmonės, kurie padėjo ir kuriems, jau išgarsėjusi, padėjo ji. Daugelis pavardžių negirdėtos ir, tiesą sakant, ne itin dominančios mane, kaip lietuvę skaitytoją. Trūko pačios Edith Piaf asmenybės, kokia ji iš tikro buvo, žinoma, galima nuspėti iš tam tikrų šioje knygoje aprašytų jos darbų, nuotykių, pasakojimų, bet to cinkelio, kad knygoje ji priartėtų prie skaitytojo ir pritrūko. Viename puslapyje rašoma, pavyzdžiui, kad ji vaikystėje buvo apakusi ir įvyko stebuklas - vėl praregėjo, kitame jau skaitytojui atveriamos akys, jog iš tikrųjų, ji nebuvo visai apakus. Viename puslapyje pasakojama labai liūdna istorija apie tai, jog Edith Piaf dar neišgarsėjus, dar tebedainuojant gatvėje, mirė jos dukrelė, kurios laidotuvėms ji neturėdama pinigų, atsidavė tiesiog gatvėje pirmam pasitaikiusiam vyriškiui, kituose puslapiuose jau pasakojama, jog niekam ji neatsidavė, jai tiesiog davė pinigų. Ji pasakojo visiems, jog gimė ant laiptų, bet negimė. Ir šios susikurtos legendos, sakytum, tampo skaitytoją už virvučių, bet, kita vertus, dainininkei suteikia paslapties šydą, įdomią trauką, nes juk visi mes gyvenam šiek tiek apsikarstę mitais, o jeigu nebūtume, kuris iš mūsų būtų įdomus?

Autobiografijų gerbėjus ši knyga tikrai gali nuvilti, nes nėra tokia, kokios tikėtumeis. Filmas „Edit Piaf. Rožinis gyvenimas“ geriau atskleidžia pačią Edith Piaf. Netgi kažkada skaityta Christie Laume „Edita ir Teo. Vienos meilės istorija“ atskleidė daug daugiau pačios Edith Piaf bruožų ir gyvenimo. Tad jei reiktų rinktis, rekomenduoju „Edita ir Teo. Vienos meilės istorija“. Bet, tikiu, kad yra ir nemažai kitų knygų apie šį mažą, bet, kartu, galingą paukštelį. Man ši knyga išliks ypatinga dėl aplinkybių, kurios susiklostė skaitant.

Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma Littera, 2014.

Knygos „autorė":

Edith Piaf (gimė 1915 m. gruodžio 19 d. Paryžiuje - mirė 1963 m. spalio 10 d. Grase, Prancuzijoje)
Tikrasis vardas: Édith Giovanna Gassion