Tarp meilės ir tragedijos Merlina Monro.

Knygos aprašymas : "Šią moterį ir jos gyvenimą vis dar tebegaubia tragizmo ir paslapties šydas. Ji buvo geidžiama, dievinama ir laikoma XX a. sekso simboliu. Tačiau šalia kerinčiai gražios, stulbinamai seksualios kino žvaigždės egzistavo ir kita, tikroji Merlina, - jautri, nuoširdi ir šiek tiek vaikiška būtybė. Koks nepaprastai intriguojantis, bet tragiškas ir trumpas buvo žvaigždės blykstelėjimas!"

Mano nuomonė apie šią knygą : Pamenu, visai netikėtai su draugu nuėję į Norfą, pamatėme sukrautas krūvas knygų labai viliojančiomis kainomis. Ką gi, tai pamačiusi tuoj puoliau ieškoti kažko sau. Taip užkliuvo "Tarp meilės ir tragedijos Merlina Monro" plona knygutė. Pagalvojau, jog mėgstu Marilyn Monroe, tačiau labai mažai žinau apie jos gyvenimą, tad būtų visai įdomu pasiskaitinėti. Parsinešiau ir nugrūdau į lentyną. Tai tikrai nebuvo svarbiausias skaitinys... Tačiau, vakar pažiūrėjus filmą "My week with Marilyn" prisiminiau, kad turiu tą knygutę. Susidomėjimui neišblėsus ir perskaičiau. Niekada nemaniau, kad ta žavi, iš pirmo žvilgsnio, laiminga ir švytinti blondinė galėjo gyventi tokį...tragišką gyvenimą. Nemylima, paliekama, kenčianti, gerianti begales vaistų, alkoholio... Iš vienos pusės pažvelgus, tai visai ne naujiena. Spindinti žvaigždutė iš tiesų nėra laiminga, keičia vyrus kaip kojines, prasimuša kelią būdama daugelio įtakingų vyrų meiluže, geria šampaną, serga depresija... Juk taip atsitinka su daugeliu "žvaigždučių". Tačiau, kita vertus... Susimąsčiau apie tai, kiek žymus žmogus turi vaidinti, kiek mažai natūralumo, tikro ir nuoširdaus džiaugsmo jo gyvenime. Kiek mažai kažko iš tiesų savo... Juk vaikystėje ne vienas esame pasvajoję apie tai, kaip užaugę išgarsėsime. Ypač mergaitės svajoja tapti dainininkėmis, šokėjomis, aktorėmis ir šmėžuoti TV ekranuose, žurnalų viršeliuose... Tačiau, kai paaugęs suvoki, kokia viso to kaina... Ar verta aukoti save? Bent jau aš, taip nemanau. Puiku, jei žmogus sugeba būti įžymiu ir žmogišku, tokiais žaviuosi, tačiau tie, kurie suserga žvaigždžių liga, ištuštėja, apsimetinėja man tikrai nekelia susižavėjimo... O sužinojus apie Marilyn Monroe gyvenimą daugiau, dar nesuvokiu ar labiau ją gerbiu, ar ji man atrodo paprasčiausias moteriškumo pavyzdys ir nieko daugiau... Ši plona (vos 93 psl.) knygutė sukėlė dvejopų minčių ir kol kas, matyt, teks jas susidėlioti... Tačiau neišeina nuneigti, jog M. Monroe išties, išskirtinė asmenybė.







Mano vertinimas : 7/10. (Nors labai sunku vertinti tokias knygas...)

Pieštukas užkliuvo : "Kuomet buvau maža mergaitė, man niekas nesakė, kad esu graži... Vaikams, ypač mergaitėms, reikia nuolat tai kartoti, kad jos gražios ir labai mylimos, net jei taip nėra. Jeigu aš turėsiu mergaitę, aš jai nuolat tai sakysiu ir nepaliksiu jos vienos nė minutę."

2012-ais metais skaitytų knygų apžvalga

Taigi taigi... Baigėsi jau 2012-ieji. Man vis dar sunku tuo patikėti. O ypač sunku patikėti dėl to, kad šiais metais perskaičiau, lyginant su praėjusiais, gana mažai knygų... Kažkaip buvo neskaitymo laikotarpių, kai per mėnesį sugebėdavau perskaityti vos vieną knygą, dėl ko man šiek tiek liūdna, bet nieko su savimi negalėjau padaryti, taip jau būna.

Taigi perskaičiau 37 knygas.

Geriausios 2012 metais perskaitytos knygos (įvertintos 10/10):
1. Jurga Ivanauskaitė "Angelo rūbas",
2. Harper Lee "Nežudyk strazdo giesmininko",
3. Erich Maria Remarque "Trys draugai",
4. Alessandro Baricco "Be kraujo",
5. Richard Brautigan "Arbūzų cukruje",
6. Ray Bradbury "Pienių vynas",
7. Antanas Škėma "Balta drobulė",
8. Jurgis Kunčinas "Tūla".

Metų nusivylimai arba knygos įvertintos (nuo 1 iki 5/10):
1. Robin Sharma "Vienuolis, kuris pardavė "Ferrarį" (3/10),
2. Paulo Coelho "Prie Piedros upės - ten aš sėdėjau verkdama" (4/10),
3. Leonard Cohen "Žavūs nevykėliai" (2/10).

Knygos, kurios įvertintos ne 10/10, tačiau negaliu nepaminėti:
1. Laimantas Jonušys "Pokalbiai su Sigitu Parulskiu",
2. Sigitas Parulskis "Doriforė",
3. Vladimiras Nabokovas "Lolita"

Na, ir visos likusios, čia nepaminėtos knygos, matyt, ne taip man ir įsiminė, ne taip įtraukė ar tiesiog nebuvo tokios artimos širdžiai. Džiaugiuosi, jog metų nusivylimų yra tiek nedaug, lyginant su geriausiomis knygomis. Žinoma, naujais 2013 metais norėtųsi perskaityti daugiau ir kad neskaitymo laikotarpiai truktų trumpiau... Nors sunku sau tai pažadėti, žinant, jog laukia nelengvi pasirinkimo metai, tačiau, knygų negalėčiau visiškai užmiršti.

Knygų mylėtojams 2013-aisiais linkiu atrasti savų, širdžiai artimų knygų ir tiesiog... nepamiršti literatūros. :)

Žavūs nevykėliai

Knygos aprašymas : „Žavūs nevykėliai“, vienas iš žinomiausių eksperimentinių septintojo dešimtmečio romanų, yra pats nenuosaikiausias ir drąsiausias Leonardo Coheno darbas. Romano centre – nelaimingi meilės trikampio nariai, siejami seksualinių apsėdimų bei žavėjimosi Katerina Tekakvita, mitine XVII amžiaus mohaukų šventąja. Romano pasakotojas – gedintis ir bevardis baigiančios išnykti indėnų A– genties žinovas; jo žmona Edita – viena iš paskutiniųjų genties narių; trečiasis pagrindinis veikėjas – jų maniakiškas ir valdingas bičiulis F. Vietomis vulgari, rapsodiška ir pagiežingai sąmojinga knyga tyrinėja kiekvieno veikėjo versiją apie savęs praradimą, kuriame vidinio geidulingumo neįmanoma atskirti nuo šventumo. Juokingas, šiurpus ir didžiai jaudinantis romanas „Žavūs nevykėliai“ yra klasikinė erotinė tragedija, deginanti prozos stiliumi ir stulbinanti rizikinga tikėjimo ir seksualumo jungtimi. "


Mano nuomonė apie šią knygą: Tai didžiausia, labiausiai mane kankinusi, nesąmonė, kokią tik skaičiau šiais metais. Metų nusivylimas. Metų beprasmybė. Nepamenu tokios knygos, kuri būtų tiek nieko nepasakiusi, kaip ši. Noriu pasakyti, tokia bevertė minčių atžvilgiu. Nei susimąsčiau, nei apmąsčiau, tik kartkartėmis visas puslapis praslysdavo "skaitomas", kai vis tiek lieka neskaitytas, kai nuklysti į savo mintis ir po to pagalvoji: "o ką čia rašė?" Bet be gailesčio verčiau tokius puslapius, negrįždama... Žodelyčiai, kaip "pizė" nė kiek nešokiravo, greičiau kėlė nuobodulį. Šioje knygoje, man niekas nederėjo...Viskas kažkaip nemaloniai, neišbaigtai iškreipta. Apibūdinsiu šią knygą dviem žodžiais. Žiovulį kelianti.

Mano vertinimas: 2/10.

Tūla

Knygos aprašymas : "Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus.

Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys." Ir "Geriausiu Jurgio Kunčino kūriniu laikomas romanas „Tūla“ (1993) – tai neįmanomos meilės istorija, atsiradusi iš beribio sielos alkio, rašyta poeto ranka."


Mano nuomonė apie šią knygą : Jeigu kada nors turėsiu dukterį, norėčiau ją pavadinti Tūla. Tai taip...taip gražiai skamba, kai tari šį vardą lūpomis. Tū - la. Tūla, Tūla...Knyga, kuri atima kvapą, kuri užliūliuoja nuostabiais žodžiais, jausmais, meilės išraiškomis. Tai vienas nuostabiausių skaitytų kūrinių. Kai taupai kiekvieną puslapį, nes taip gaila pabaigti, kai gyveni "Tūliškame" pasaulyje, nesugebėdamas net grįžti į savąjį... Kai paskęsti knygos poetiškume...Kai tikrai žinai, jog dar paimsi šią knygą. Jog ją nusipirksi, nes negali neturėti savo lentynoje. Galėčiau ją liaupsinti ir garbinti iki begalybės, bet... Nenoriu tuščiažodžiauti. "Tūla" dar kartą įrodė, jog lietuvių rašytojų parašytos knygos yra tikrai vertos dėmesio. Ir, apskritai, jos labiau pasiekia mano širdį. (Ypač nusistebėjau, atkreipus dėmesį į tai, kokias knygas parsinešiau iš bibliotekos... Iš penkių knygų, tik viena buvo užsieniečio rašytojo. Likusios 4 - lietuvių parašytos knygos.)

Mano vertinimas: 10/10!

Pieštukas užkliuvo : "...kokia laimė, kad ji tik nedaugeliui tokia graži ir patraukli kaip man - gražūs jos lėti judesiai, gražus goslių lūpų krustelėjimas prieš ištariant bereikšmį žodį, graži net atsisegusi aulinuko sagtelė...kaip gera, kad ji ne iš tų, į kurias gatvėje gręžiojasi plevėsos."

"...tu mano namai - šiandien, ryt ir niekad!"

"Meilė tik tada pasiekia savo tikslą, kai baigiasi mirtimi, pasakė budelis ir nukirto abiems galvas..."

garstyčių namas

Knygos aprašymas : "Jaunystės bandymai susivokti, gravitavimas tarp sapno ir realybės, tarp paslapties ir grėsmės. Jaunuolius traukia pulsuojantis vitališkomis vandens ir saulės energijomis, mistiniu ūku pridengtas pasaulis, kurį reikia prisijaukinti."

Mano nuomonė apie šią knygą: Ši knyga iš tų, kurią gali perskaityti per vieną vakarą. Tai apsakymų rinkinys, persmelktas jaunatviško polėkio, vaikystės paslapčių, vaiko virsmo paaugliu. Man, matyt, jau tai nebe taip aktualu, kaip aš pati tikėjausi, ar norėjau, jog būtų. Nors vieną apsakymą galėčiau išskirti, kaip man įdomų, tai "Studijų laikų baseinai". Šitas, tiesa, esantis knygos gale, apsakymas visą knygą "pagerino" mano akyse:) Nesakau, jog knyga prasta, ne. Gana poetiškai, jaunatviškai aprašyta realybė su paslapčių prieskoniais, galbūt kai kur primenančiais pasakas... Kartais būna knygų, kurias galiu apibūdinti: "Nebloga...Tiesiog ne man, ir tiek.". "Garstyčių namas" būtent iš tokių.

Mano vertinimas: 7/10

Pieštukas užkliuvo : "...tyla - ne moterų reikalas, o tikras vyras turi pabūti tyloje. Reikia girdėti laiką, girdėti, kaip krinta tavo plaukai ant grindų."

Stepių vilkas

Knygos aprašymas: "Haris Haleris - liūdnas ir vienišas intelektualas, klaidžiojantis po didelio miesto džiungles. Neigdamas visa, iš ko susideda paprasta žmogiška laimė, ir nepritapdamas prie visuomenės normų, jis save laiko stepių vilku. Tačiau tai vilkas žmogaus veidu: laukinis, draskomas instinktų, ir kartu - itin jautrus žmogus, apdovanotas giliu protu ir subtilumu. Haris kovoja, siekdamas sutaikyti savyje laukinį vilką ir racionalų žmogų. Ir kai ši kova jau atrodo pralaimėta, jo gyvenimas netikėtai pasikeičia - jis sutinka moterį, visišką savo priešingybę - nerūpestingą ir gyvenimo džiaugsmu trykštančią Herminą. Hermina mėgaujasi malonumais. Ji ir Harį įtikina juos prisijaukinti bei jiems atsiduoti. Prasideda Hario Halerio kelionė į gyvenimą, nelengvi bandymai rasti pusiausvyrą tarp kūno ir dvasios, be kurios joks žmogus negalėtų pasiekti pilnatvės..."

Mano nuomonė apie šią knygą : Rodos, visai mažutė knygutė, kurią galėčiau perskaityti per kelias valandas, bet skaičiau ilgiau nei savaitę... Tiesą sakant, kankino mane ši knyga, nors perskaičius aprašymus, maniau, jog tai knyga man, pasirodė labai artima, bet... skaitydama supratau, kad visai ne man. Nusivyliau šia knyga. Pati mintis, pats Haris Haleris, kokį norėta pristatyti, man visai patiko, simpatiškas veikėjas, bet... Bet pati istorija manęs neįtraukė. Skaičiau vien tam, nes reikėjo. O ir nenumetu pradėtų skaityti knygų... Labai gaila, kad H. Hesse man nelimpa...

Mano vertinimas : 6/10

Pieštukas užkliuvo : "O jeigu ypač gabiose ir jautriai organizuotose žmonių sielose blyksteli daugialypumo nuojauta, jeigu jie, kaip ir kiekvienas genijus, sugriauna asmenybės vienovės iliuziją ir pasijunta esą daugialypiai, pasijunta tarsi daugelio "aš" kamuolys, ir tereikia tik jiems apie tai išsitarti, ir dauguma juos tučtuojau įkalina, pasišaukia į pagalbą mokslą, konstatuoja šizofreniją ir apsaugoja žmoniją, kad neišgirstų tiesos šauksmo iš šių nelaimingųjų lūpų."

"Atgal nėra apskritai jokio kelio - nei į vilką, nei į vaiką. Daiktų pradžia neturi nei nekaltumo, nei paprastumo; visa, kas sukurta, net tai, kas iš pažiūros paprasčiausia, jau yra kalta, jau yra įvairu, įmesta į purviną tapsmo srovę ir niekad, niekad negali plaukti prieš srovę."

"Ir kai žmogus labai liūdnas, ne todėl, kad staiga valandėlę pajunta, kaip viskas yra, visas gyvenimas, ir jo liūdesys tikras, tuomet jis visada būna truputį panašus į gyvulį, - tuomet jis atrodo liūdnas, bet būna daug natūralesnis ir gražesnis negu paprastai."

Vėjas mano akys

Knygos aprašymas :" Vėjas mano akys - netikėto žanro naujas Sigito Parulskio kūrinys - "detektyvinė istorija su avantiūrinės, nuotykinės formos elementais". Nuotaikingas atostogų romanas apie Odisėją, atvykusį į citrimedžių giraičių nusėtą Graikijos salą - "tik atostogauti ir mėgautis mizantropija. Ieškoti lytinių nuotykių." Gatvėje sutiktas valkata Homeras pasiūlo Odisėjui sandėrį - pamažu jis įtraukiamas į putojančių keistų įvykių jūrą:

Sala pasitiko mirtimi, nors reklaminiame viešbučio lankstinuke tokios pramogos nebuvo. Galbūt skubėdamas ką nors praleidau. Nuotykiai prasidėjo, vos tik išlipau iš lėktuvo.

Meistriškai plėtojant siužetą driekiasi akmenuotas ir iššūkių kupinas Odisėjo kelias į tiesą, į "laisvę pasirinkti"..."

Mano nuomonė apie šią knygą: Šiek tiek juoką kelianti istorija, pagardinta Sigito Parulskio ironija. Tuo viskas ir pasakyta. Jei jau parašyta S. Parulskio pavardė, vadinasi, iš mano pusės pasipils tik gerų žodžių banga. :) Kuo toliau, tuo labiau žaviuosi S. Parulskiu ir dar nė karto neteko nusivilti. "Vėjas mano akys" perskaičiau per kelias valandas, ne kartą ir šyptelėjau. Žinoma, Odisėjo nuotykiai turėtų kelti išgąstį, bet man atvirkščiai - norėjosi tik šypsotis, jie man kėlė juoką. Dar, tiesą sakant, labai nustebau pamačiusi, jog knyga ir iliustruota. Tai suteikė dar daugiau smagumo ją skaityti. Pats rašytojas viename interviu pasakė, jog šios knygos žanras - atostogų romanas. Ir man belieka tam pritarti. Puikiai tinka pasiimti važiuojant atostogauti, arba tiesiog patogiai įsitaisus, vėsų rudens vakarą ant sofos, besigardžiuojant perskaityti. Nežinau ką dar pridurti. Puiki, smagi, neįpareigojanti daug mąstyti knyga. Parulskis yra jėga! :)))

Mano vertinimas : 9/10.

Pieštukas užkliuvo :
"Žmonės myli tiktai iš baimės ir dėl malonumų. Baimė, savaime suprantama, susijusi su išlikimo instinktu : jeigu bendruomenė, kuriai tu priklausai, pajus, kad tu nekartoji tų pačių ritualų kaip ir ji, tai yra išsiviepęs kasdien nemali šūdo apie meilę, ji paprasčiausiai tave nužudys."

"Kuo daugiau vaikų, tuo pigesnė žmogiena."

"Nenuostabu, kad graikai išrado kentaurus, pederastiją ir serijinius žudikus, maždaug - Heraklis, Odisėjas ir Ko."

"Problemas veisiančios įsčios - štai kas mūsų smegenys!"

"Alkoholis neturi tautybės. Vienatvė - taip pat."