2016 m. gruodžio 5 d., pirmadienis

Charles Baudelaire "Paryžiaus splinas"

Knygos aprašymas: "Pirmuosius „Paryžiaus splino“ eilėraščius proza Baudelaire paskelbė 1857-aisiais. Kaip poezijoje, prozoje Baudelaire lieka ištikimas tai pačiai netaisyklingumo (kartais net šlykštumo) estetikai. Nusileisdamas į kraštutinybių pragarus, jis pasiekia labai aukštą, tiesiog niekam neprilygstamą tyrumo ir nekaltumo laipsnį."

Mano nuomonė apie knygą: Šioje knygoje sutalpinta 50 proziškų eilėraščių. Ar tiksliau - 50 poetiškos prozos kūrinių. Pirmiausia, pradėjusi skaityti, iškart pastebėjau, jog vertė A. Nyka-Niliūnas. Vis priminė Nykos-Niliūno dienoraščių fragmentus (o dienoraščiuose, kaip tik vieną citatą iš šios verčiamos knygos pirmąkart ir perskaičiau). Na, sunku būtų paneigti, jog vertėjo indėlis verčiamoje knygoje irgi nemažas. "Paryžiaus splinas" buvo pirmoji pažintis su Charles Baudelaire. Žinoma, tai vienas tų autorių, kurių pavardę tikrai žinai, bet tiesiog dar neteko skaityti. Negaliu sakyti, jog likau itin sužavėta. Galbūt, nors ir be galo gerbiu ir dievinu A. Nykos-Niliūno kūrybą, jei mokėčiau prancūzų kalbą ir būčiau skaičiusi originalo kalba, susižavėjimas būtų didesnis. Arba, jei būčiau bent jau buvusi Paryžiuje (deja, tokia laimė dar neaplankė), arba, jei būčiau gyvenusi daug anksčiau. Arba, arba, arba... Žinoma, buvo tokių minčių, kai stabteldavau ir susimąstydavau, tačiau daugiausia, skaitydama šią knygą, tiesiog verčiau puslapį po puslapio pernelyg neįsijausdama. Kartkartėmis atrodė (tai tikriausiai pasirodys šventvagiška ar aš pasirodysiu kvailele, neišmanančia LITERATŪROS), bet kartkartėmis atrodė, jog tai vienas tų rašytojų, kurie nori pasirodyti itin išprusę ir kiša savo išprusimą reikia nereikia, kalbėdami, apie, atrodo, visiškai paprastus ir kasdienius dalykus. Nors, atrodo, anksčiau tai buvo itin "madinga". Vis dėlto, manau, kad klasika turi ir dominti, joje turi atrasti kažką pritaikomo šiandieniniam pasauliui, šiandienos sau. Šioje knygoje tokio "pritaikomumo" radau mažokai, bet, visgi pavyko rasti keletą pavyzdžių. Pavyzdžiui, skaitydama apie tai, kaip elgetą reikia primušti iki tokio lygio, kad jis trenktų atgal ir parodytų, jog yra žmogus ir norėtų "stotis ant kojų" tikrai tam nepritariau arba kaip išsipusčiusi poniutė pasišlykštėjo alkanos šeimos akimis, žiūrinčiomis į restoraną pro langą ir prašė juos nuvyti lauk. Abejingumas, svetimumo jausmas, vienatvė, ir, žinoma, meilė, buvo ir bus aktualu visais laikais. Kol kas padedu šią knygą atgal į lentyną ir galbūt kada nors ją išsitraukusi, rasiu daugiau to, ko tikėjausi šįkart, ir, deja, neradau.

Mano pieštukas užkliuvo: "Pasižadėjome, kad visos mūsų mintys bus bendros mums abiems ir kad mūsų dvi sielos nuo šiol bus viena; - svajonė, kurioje galų gale nėra nieko originalu, išskyrus tai, kad, svajota visų, niekieno nebuvo įgyvendinta."

Mano vertinimas: 7/10.

Knyga: iš nuosavos bibliotekos, kainavusi 2 eurus.

Leidykla, išleidimo metai : Baltos lankos, 2001

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą