2016 m. gruodžio 20 d., antradienis

Werner Fuld, Thomas F. Schneider "Pasakyk, kad mane myli..."

Tik užrašyta meilės istorija nesibaigia ir pretenduoja į nemirtingumą, bei prisiminimą tų, kurie joje nedalyvavo.



Knygos aprašymas: "Ėrichą Mariją Remarką ir Marleną Dytrich daug metų siejo ypatingas meilės ryšys. Abu garsenybės susitiko 1937 m. Venecijos krantinėje, užsimezgė aistringas romanas. Painių tarpusavio santykių juodu galutinai taip niekada ir nenutraukė. Šioje knygoje pirmą kartą viešai publikuojami jaudinantys Remarko laiškai Marlenai ir nedaugelis iš jos gautų atsakymų.
„Tai buvo drama – užtat dabar turime gražiausius, aistringiausius, liūdniausius meilės laiškus. Tai buvo paskutinė didžioji dvidešimto amžiaus meilės istorija, milžiniška melo ir saviapgaulės kupina iliuzija, nutvieksta bengališkos Remarko žodžių ugnies, ir jis niekados nebuvo toks didis rašytojas, koks buvo šituose intymiuose laiškuose savo ledinei mylimajai.“
Verneris Fuldas

„Meilės laiškai nepalieka neatsakytų klausimų apie intymųjį intermezzo.“
Münchner Merkur "

Mano nuomonė apie šią knygą: Paauglystėje labai mėgau Remarko kūrybą, perskaičiau didžiąją dalį jo kūrinių, kuriuos radau savo gimtojo miestelio bibliotekoje. Ir iki šiol, kaip vieną mėgstamiausių knygų, pasakau Remarko "Trys draugai", ji išties padėjo susidėlioti tuomet savo prioritetus, suprasti daugelį dalykų. Tačiau po kokių penkerių metų grįžusi prie Remarko, tik laiškų forma, supratau, kad jis yra vienas tų autorių, kur perskaičius savęs ieškojimo laikotarpiu (žinoma, savęs ieškome mažne visą gyvenimą, bet, šiuo atveju, omenyje turiu paauglystę, kai savęs ieškome ar apsimetame tą darantys, intensyviausiai), geriau vėliau prie jo negrįžti, nenorint sugadinti prieš tai susidariusio įspūdžio. Apie Marleną Dietrich pastaruoju metu taip pat dažnai skaitau. Tiesiog tai gaunasi natūraliai, nebandant ieškoti jos specialiai. Tai štai, kas nutinka, kai ypatingasis Remarkas įsimyli tokią kvapą gniaužusią moterį, kaip Marlena Dietrich? Lengva nuspėti, nutinka taip, kad Remarkas gerokai suvaikėja. Man šie laiškai iki vidurio knygos atrodė labai vaikiški, reikalaujantys vaikiško dėmesio, netgi priminė vaiką, trokštantį motinos. Ir tai manęs nežavėjo. Taip, žinoma, daugelis žmonių įsimylėję suvaikėja, bet šitas suvaikėjimas buvo kažkoks desperatiškas, erzinantis. Ir kaip dažnai nutinka, tik meilės istorijai pašlijus, laiškai tampa jausmingesni, įdomesni. Tiesa, gaila, jog šioje knygoje M. Dietrich laiškų beveik nėra, vos keletas. (O taip yra todėl, nes Remarko žmona, kažkuri gražuolė aktorė, iš pavydo tuos laiškus sudegino...). Iš šios knygos daugiausiai galima sužinoti apie Remarką, kuo jis sirgo, kur keliavo, koks buvo įsimylėjęs. O štai Marlena lieka paslaptimi. (Nors, tiesa, knygoje, kurią vėliau aprašysiu, skaičiau, jog Marlena Dietrich buvo labai gudri ir apsukri moteris, kuri sugebėdavo vienu metu apsukti galvas keletui vyrų ir priversti juos patikėti, jog jie vieninteliai...). Taigi, knygos išsijuosus nerekomenduoju, nebent norėtųsi pažvelgt į intymųjį, jausminį Remarko gyvenimą (tik atsargiai, kad nebūtų taip, kaip man, kad kiek nusivilsite).

Mano vertinimas:/ 4/10.

Knyga: Iš nuosavos bibliotekos, kainavusi 3,07 eur.

Leidykla, išleidimo metai : Gimtasis žodis, 2013.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą