Žavūs nevykėliai

Knygos aprašymas : „Žavūs nevykėliai“, vienas iš žinomiausių eksperimentinių septintojo dešimtmečio romanų, yra pats nenuosaikiausias ir drąsiausias Leonardo Coheno darbas. Romano centre – nelaimingi meilės trikampio nariai, siejami seksualinių apsėdimų bei žavėjimosi Katerina Tekakvita, mitine XVII amžiaus mohaukų šventąja. Romano pasakotojas – gedintis ir bevardis baigiančios išnykti indėnų A– genties žinovas; jo žmona Edita – viena iš paskutiniųjų genties narių; trečiasis pagrindinis veikėjas – jų maniakiškas ir valdingas bičiulis F. Vietomis vulgari, rapsodiška ir pagiežingai sąmojinga knyga tyrinėja kiekvieno veikėjo versiją apie savęs praradimą, kuriame vidinio geidulingumo neįmanoma atskirti nuo šventumo. Juokingas, šiurpus ir didžiai jaudinantis romanas „Žavūs nevykėliai“ yra klasikinė erotinė tragedija, deginanti prozos stiliumi ir stulbinanti rizikinga tikėjimo ir seksualumo jungtimi. "


Mano nuomonė apie šią knygą: Tai didžiausia, labiausiai mane kankinusi, nesąmonė, kokią tik skaičiau šiais metais. Metų nusivylimas. Metų beprasmybė. Nepamenu tokios knygos, kuri būtų tiek nieko nepasakiusi, kaip ši. Noriu pasakyti, tokia bevertė minčių atžvilgiu. Nei susimąsčiau, nei apmąsčiau, tik kartkartėmis visas puslapis praslysdavo "skaitomas", kai vis tiek lieka neskaitytas, kai nuklysti į savo mintis ir po to pagalvoji: "o ką čia rašė?" Bet be gailesčio verčiau tokius puslapius, negrįždama... Žodelyčiai, kaip "pizė" nė kiek nešokiravo, greičiau kėlė nuobodulį. Šioje knygoje, man niekas nederėjo...Viskas kažkaip nemaloniai, neišbaigtai iškreipta. Apibūdinsiu šią knygą dviem žodžiais. Žiovulį kelianti.

Mano vertinimas: 2/10.

Tūla

Knygos aprašymas : "Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus.

Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų, laikinųjų, akys." Ir "Geriausiu Jurgio Kunčino kūriniu laikomas romanas „Tūla“ (1993) – tai neįmanomos meilės istorija, atsiradusi iš beribio sielos alkio, rašyta poeto ranka."


Mano nuomonė apie šią knygą : Jeigu kada nors turėsiu dukterį, norėčiau ją pavadinti Tūla. Tai taip...taip gražiai skamba, kai tari šį vardą lūpomis. Tū - la. Tūla, Tūla...Knyga, kuri atima kvapą, kuri užliūliuoja nuostabiais žodžiais, jausmais, meilės išraiškomis. Tai vienas nuostabiausių skaitytų kūrinių. Kai taupai kiekvieną puslapį, nes taip gaila pabaigti, kai gyveni "Tūliškame" pasaulyje, nesugebėdamas net grįžti į savąjį... Kai paskęsti knygos poetiškume...Kai tikrai žinai, jog dar paimsi šią knygą. Jog ją nusipirksi, nes negali neturėti savo lentynoje. Galėčiau ją liaupsinti ir garbinti iki begalybės, bet... Nenoriu tuščiažodžiauti. "Tūla" dar kartą įrodė, jog lietuvių rašytojų parašytos knygos yra tikrai vertos dėmesio. Ir, apskritai, jos labiau pasiekia mano širdį. (Ypač nusistebėjau, atkreipus dėmesį į tai, kokias knygas parsinešiau iš bibliotekos... Iš penkių knygų, tik viena buvo užsieniečio rašytojo. Likusios 4 - lietuvių parašytos knygos.)

Mano vertinimas: 10/10!

Pieštukas užkliuvo : "...kokia laimė, kad ji tik nedaugeliui tokia graži ir patraukli kaip man - gražūs jos lėti judesiai, gražus goslių lūpų krustelėjimas prieš ištariant bereikšmį žodį, graži net atsisegusi aulinuko sagtelė...kaip gera, kad ji ne iš tų, į kurias gatvėje gręžiojasi plevėsos."

"...tu mano namai - šiandien, ryt ir niekad!"

"Meilė tik tada pasiekia savo tikslą, kai baigiasi mirtimi, pasakė budelis ir nukirto abiems galvas..."

garstyčių namas

Knygos aprašymas : "Jaunystės bandymai susivokti, gravitavimas tarp sapno ir realybės, tarp paslapties ir grėsmės. Jaunuolius traukia pulsuojantis vitališkomis vandens ir saulės energijomis, mistiniu ūku pridengtas pasaulis, kurį reikia prisijaukinti."

Mano nuomonė apie šią knygą: Ši knyga iš tų, kurią gali perskaityti per vieną vakarą. Tai apsakymų rinkinys, persmelktas jaunatviško polėkio, vaikystės paslapčių, vaiko virsmo paaugliu. Man, matyt, jau tai nebe taip aktualu, kaip aš pati tikėjausi, ar norėjau, jog būtų. Nors vieną apsakymą galėčiau išskirti, kaip man įdomų, tai "Studijų laikų baseinai". Šitas, tiesa, esantis knygos gale, apsakymas visą knygą "pagerino" mano akyse:) Nesakau, jog knyga prasta, ne. Gana poetiškai, jaunatviškai aprašyta realybė su paslapčių prieskoniais, galbūt kai kur primenančiais pasakas... Kartais būna knygų, kurias galiu apibūdinti: "Nebloga...Tiesiog ne man, ir tiek.". "Garstyčių namas" būtent iš tokių.

Mano vertinimas: 7/10

Pieštukas užkliuvo : "...tyla - ne moterų reikalas, o tikras vyras turi pabūti tyloje. Reikia girdėti laiką, girdėti, kaip krinta tavo plaukai ant grindų."

Stepių vilkas

Knygos aprašymas: "Haris Haleris - liūdnas ir vienišas intelektualas, klaidžiojantis po didelio miesto džiungles. Neigdamas visa, iš ko susideda paprasta žmogiška laimė, ir nepritapdamas prie visuomenės normų, jis save laiko stepių vilku. Tačiau tai vilkas žmogaus veidu: laukinis, draskomas instinktų, ir kartu - itin jautrus žmogus, apdovanotas giliu protu ir subtilumu. Haris kovoja, siekdamas sutaikyti savyje laukinį vilką ir racionalų žmogų. Ir kai ši kova jau atrodo pralaimėta, jo gyvenimas netikėtai pasikeičia - jis sutinka moterį, visišką savo priešingybę - nerūpestingą ir gyvenimo džiaugsmu trykštančią Herminą. Hermina mėgaujasi malonumais. Ji ir Harį įtikina juos prisijaukinti bei jiems atsiduoti. Prasideda Hario Halerio kelionė į gyvenimą, nelengvi bandymai rasti pusiausvyrą tarp kūno ir dvasios, be kurios joks žmogus negalėtų pasiekti pilnatvės..."

Mano nuomonė apie šią knygą : Rodos, visai mažutė knygutė, kurią galėčiau perskaityti per kelias valandas, bet skaičiau ilgiau nei savaitę... Tiesą sakant, kankino mane ši knyga, nors perskaičius aprašymus, maniau, jog tai knyga man, pasirodė labai artima, bet... skaitydama supratau, kad visai ne man. Nusivyliau šia knyga. Pati mintis, pats Haris Haleris, kokį norėta pristatyti, man visai patiko, simpatiškas veikėjas, bet... Bet pati istorija manęs neįtraukė. Skaičiau vien tam, nes reikėjo. O ir nenumetu pradėtų skaityti knygų... Labai gaila, kad H. Hesse man nelimpa...

Mano vertinimas : 6/10

Pieštukas užkliuvo : "O jeigu ypač gabiose ir jautriai organizuotose žmonių sielose blyksteli daugialypumo nuojauta, jeigu jie, kaip ir kiekvienas genijus, sugriauna asmenybės vienovės iliuziją ir pasijunta esą daugialypiai, pasijunta tarsi daugelio "aš" kamuolys, ir tereikia tik jiems apie tai išsitarti, ir dauguma juos tučtuojau įkalina, pasišaukia į pagalbą mokslą, konstatuoja šizofreniją ir apsaugoja žmoniją, kad neišgirstų tiesos šauksmo iš šių nelaimingųjų lūpų."

"Atgal nėra apskritai jokio kelio - nei į vilką, nei į vaiką. Daiktų pradžia neturi nei nekaltumo, nei paprastumo; visa, kas sukurta, net tai, kas iš pažiūros paprasčiausia, jau yra kalta, jau yra įvairu, įmesta į purviną tapsmo srovę ir niekad, niekad negali plaukti prieš srovę."

"Ir kai žmogus labai liūdnas, ne todėl, kad staiga valandėlę pajunta, kaip viskas yra, visas gyvenimas, ir jo liūdesys tikras, tuomet jis visada būna truputį panašus į gyvulį, - tuomet jis atrodo liūdnas, bet būna daug natūralesnis ir gražesnis negu paprastai."

Vėjas mano akys

Knygos aprašymas :" Vėjas mano akys - netikėto žanro naujas Sigito Parulskio kūrinys - "detektyvinė istorija su avantiūrinės, nuotykinės formos elementais". Nuotaikingas atostogų romanas apie Odisėją, atvykusį į citrimedžių giraičių nusėtą Graikijos salą - "tik atostogauti ir mėgautis mizantropija. Ieškoti lytinių nuotykių." Gatvėje sutiktas valkata Homeras pasiūlo Odisėjui sandėrį - pamažu jis įtraukiamas į putojančių keistų įvykių jūrą:

Sala pasitiko mirtimi, nors reklaminiame viešbučio lankstinuke tokios pramogos nebuvo. Galbūt skubėdamas ką nors praleidau. Nuotykiai prasidėjo, vos tik išlipau iš lėktuvo.

Meistriškai plėtojant siužetą driekiasi akmenuotas ir iššūkių kupinas Odisėjo kelias į tiesą, į "laisvę pasirinkti"..."

Mano nuomonė apie šią knygą: Šiek tiek juoką kelianti istorija, pagardinta Sigito Parulskio ironija. Tuo viskas ir pasakyta. Jei jau parašyta S. Parulskio pavardė, vadinasi, iš mano pusės pasipils tik gerų žodžių banga. :) Kuo toliau, tuo labiau žaviuosi S. Parulskiu ir dar nė karto neteko nusivilti. "Vėjas mano akys" perskaičiau per kelias valandas, ne kartą ir šyptelėjau. Žinoma, Odisėjo nuotykiai turėtų kelti išgąstį, bet man atvirkščiai - norėjosi tik šypsotis, jie man kėlė juoką. Dar, tiesą sakant, labai nustebau pamačiusi, jog knyga ir iliustruota. Tai suteikė dar daugiau smagumo ją skaityti. Pats rašytojas viename interviu pasakė, jog šios knygos žanras - atostogų romanas. Ir man belieka tam pritarti. Puikiai tinka pasiimti važiuojant atostogauti, arba tiesiog patogiai įsitaisus, vėsų rudens vakarą ant sofos, besigardžiuojant perskaityti. Nežinau ką dar pridurti. Puiki, smagi, neįpareigojanti daug mąstyti knyga. Parulskis yra jėga! :)))

Mano vertinimas : 9/10.

Pieštukas užkliuvo :
"Žmonės myli tiktai iš baimės ir dėl malonumų. Baimė, savaime suprantama, susijusi su išlikimo instinktu : jeigu bendruomenė, kuriai tu priklausai, pajus, kad tu nekartoji tų pačių ritualų kaip ir ji, tai yra išsiviepęs kasdien nemali šūdo apie meilę, ji paprasčiausiai tave nužudys."

"Kuo daugiau vaikų, tuo pigesnė žmogiena."

"Nenuostabu, kad graikai išrado kentaurus, pederastiją ir serijinius žudikus, maždaug - Heraklis, Odisėjas ir Ko."

"Problemas veisiančios įsčios - štai kas mūsų smegenys!"

"Alkoholis neturi tautybės. Vienatvė - taip pat."

Aistrų pilys

Knygos aprašymas : "Devynioliktojo amžiaus Europos kampelis. Mažas įsivaizduojamas ir tikėtinas miestas. Pono Reilio sapnai ir ponios Reil lūpos. Pirmųjų traukinių pasaka. Vyras, jaučiantis begalybę. Vaikas, ant pečių nešiojantis savo likimą. Crystal Palace - milžiniško stiklo statinio - kerai. Tai knyga, grąžinanti malonumą klausytis Didžiųjų Pasakojimų ir tikėjimą, kad juos dar galima pasakoti. Romanas, kuriuo 1991 metais debiutavo Alessandro Baricco."

Mano nuomonė apie šią knygą : Nežinau, kas su manimi darosi, bet kuo toliau, tuo vis labiau nusiviliu Baricco. Pirma knyga, kurią perskaičiau buvo "Be kraujo" ir ji mane, išties, sužavėjo, užbūrė. O "City" ir "Aistrų pilys" nepaliko labai jau gero įspūdžio. Tiesa, man patinka tie sukuriami labai savotiški pasauliai jo knygose, nerealios detalės, kurios, tarytum, parodo, jog galima pažvelgt į aplinką daug giliau. "Aistrų pilys" sužavėjo tuo nuo realybės atitrūkusiu miesteliu, tais įdomiais žmonių charakteriais. Labiausiai mane sužavėjo ponia Reil ir aprašomos jos lūpos, žinoma. Rodos, skaitai ir galvoji, kad tai panašu į pasaką. Tik pasaką, skirtą suaugusiems. Bet... Vis tiek kažko trūko. O gal kažko per daug...

Mano vertinimas : 7/10.

Pieštukas užkliuvo : "Nes taip gyvenimas tave apmauna. Nustveria, kol tavo siela dar apsnūdusi, ir pasėja tavyje vaizdą, kvapą, garsą, kurio jau niekad neatsikratysi. Tai ir yra laimė. Bet supranti tai paskui, kai būna jau per vėlu. Ir jau esi amžinas tremtinys per tūkstančius kilometrų, nuo to vaizdo, garso, kvapo. Atsidavęs likimo valiai."

"Trejus metus ji gyveno susituokusi su knyga. Pasitaiko ir keistesnių santuokų."

balta drobulė

Knygos aprašymas : "A. Škėmos (1911-1961) romanas "Balta drobulė" - bene iškiliausias ir žinomiausias jo kūrinys. Pasak H. Radausko, rašytojas "savo veikaluose stengiasi rodyti visą žmogų, su visom jo viršūnėm ir bedugnėm, drįso liesti temas, ligi šiol mūsų literatūroje nutylėtas". Pirmąkart Lietuvoje "Balta drobulė" išspausdinta 1988 m. "Pergalėje"."

Mano nuomonė apie šią knygą : Taip, tai iš dvyliktos klasės privalomų perskaityti literatūros kūrinių sąrašo. Nors norėjau perskaityti jau seniai, bet vis kitos knygos pirmiau patekdavo į mano rankas, tad dabar, kai buvo sąraše, pagaliau ryžausi perskaityti. Žinote tą jausmą, kai pradedi skaityti kokią knygą ir norisi verkti ir/arba šypsotis, nes mintyse sušunki: "Kaip pažįstama! Aš dabar išgyvenu beveik tą patį...ak!"? Tai va, aš taip ir jaučiausi, kai pradėjau skaityti "baltą drobulę". Labai laiku ją paėmiau į rankas, labai. Net pačiai šiek tiek mistiška ir keista atrodo tai, jog vos kas nors įvykdavo mano gyvenime, paėmus šią knygą, perskaitydavau mintį kaip tik man tinkančią tą akimirką. Tai viena iš tų knygų, kurią galėčiau įvardinti kaip geriausią savo draugę. Nors, tiesa, girdėjau nemažai nuomonių tokių, kaip: "Nesąmonė!", "Nieko nesupratau!". O aš supratau. O man sąmonė. O mano širdį pasiekė visu šimtu procentu. Ir manau, jog "balta drobulė" gali patikti tik tiems, kurie yra apsiskaitę, mėgstantys save analizuoti. Visą knygą žavėjausi rašytojo išsilavinimu. Nežinau kada pasieksiu tokį lygį. Ir ar apskritai pasieksiu. "balta drobulė" - knyga kaip tik šiandieninei man.

Mano vertinimas : 10/10

Pieštukas užkliuvo :

"Tu nesi mano mylimoji. Tu esi paklusnus ir dvokiąs siūbavimas. Aš niekinu tavo gyvulišką patrauklumą. Tu esi sumažinta išeinamosios sėdynė. Tu užmiršta. Nors ir stuksenai į duris ir daužei jas kumščiais."

"Aš tik poetas. Ir tu esi medžiaga mano naujiems eilėraščiams."

"Norėčiau būti akmeniu, vandeniu, mėnuliu, žvaigžde. Su akimis ir aplinkos pajutimu. Tenoriu stebėti ir žinoti stebėjimą."

"Aš dažnai norėdavau pravirkti išvydęs žydinčią gėlę; mėnulio žaidimą vandenyje; šviesius plaukus, juos taršė pavasarinis vėjas; norėdavau pravirkti išvydęs zvimbiančią musę."

"Žinau. Ir prieštarauju pats sau. Ir pavydžiu. Ir esu nelogiškas. Teisingai. Aš tyčiojuos. Aš žaviuosi. Geriu, myliu. Nes patinka - gerti, mylėti, tyčiotis. Jei susirasčiau harmoningą tiesą - pralaimėčiau. Ir pralaimėsiu, nesuradęs tiesos."