Jauno žmogaus memuarai.

Knygos aprašymas: "Kaip ir daugelis, nuo žemesniųjų mokyklos klasių buvau kankinamas „teigiamo herojaus“ literatūroje sąvokos. Turiu dorai prisipažinti, kad ligi šiol nesuvokiau, ką tai galėtų reikšti, ir manau, kad jau nebesuvoksiu.

Tačiau tapęs rašytoju visąlaik troškau parašyti knygą apie teigiamą žmogų: iš esmės dorą, turintį savitų dvasinių idėjų ir norintį, kad visiems būtų geriau. „Jauno žmogaus memuarai“ yra kaip tik tokia knyga, o šio romano pagrindinis personažas Leonas Ciparis – kaip tik toks iš esmės teigiamas žmogus. Deja, Leonas Ciparis mūsų pasaulyje teužgyveno teisę užsirašyti ant savo antkapio sakralinę frazę: „Jis stengėsi.“
O aš pats įsitikinau, kad jei ir gali egzistuoti „teigiamas herojus“ – tai tik ne šitame pasaulyje.
Ričardas Gavelis

Dar iki garsiojo „Vilniaus pokerio“ 1989 metais periodikoje spausdintas Ričardo Gavelio romanas „Jauno žmogaus memuarai“ (atskira knyga išleistas 1991 m.) tapo tikru literatūros įvykiu. Jis žymėjo laisvos, kritiškos sąmonės atbudimą, žmogaus atsisakymą paklusti ideologiniam smurtui, paverčiančiam jį „belyčiu metafiziniu slieku“.
Tuo metu Ričardas Gavelis buvo vienas iš nedaugelio, sugebėjusių rašyti apie galingų permainų purtomą dabartį – keturiolikoje laiškų iš anapus, pagrindinio romano veikėjo rašytų draugui, galima atpažinti tokias aktualijas kaip anuomet visuomenę sukrėtęs rytiečių ekstrasensų procesas ar tokio masto reiškinius kaip Sąjūdžio pradžia. Rašytojas kalba tvirtai, aiškiai ir atvirai. Kaip ir visa jo kūryba, „Jauno žmogaus memuarai“ patraukia menininko minties drąsa ir universalumu."

Mano nuomonė: Perskaičiusi šią knygą tik dar kartą įsitikinau savo nusistatymu, jog jeigu išankstinė nuomonė yra gera - tuomet, ką gi, lieka daug vietos nusivylimui...Taigi,ir šįkart, maniusi, jog ši knyga bus kažkas tokio, kas privers susimąstyti, supurtys mano sielą, nusivyliau. Skaičiau bene per prievartą. Tai buvo pirmoji pažintis su R. Gavelio kūryba ir bijau, kad paskutinė. Tiesiog ne man, tiesiog nelipo, nors tu ką. Taip, jaunas žmogus, siekiantis kažko kilnaus ir teigiamo savo gyvenime - šaunu, gražu, pagirtina. Tik, deja, bent jau ši istorija nei mane inspiruoja, nei siela verčias. Tik vienintelis, galiausiai privertęs susimąstyt dalykas, buvo knygos pabaiga. Kur rašoma apie mirtį, apie tai, kokia, visgi, dovana yra gyvenimas. Čia jau neįmanoma buvo savęs nesustabdyti ir nesusimąstyti. Tačiau,kažkaip kiekvieną kartą, kai knyga nuvilia, man pasidaro kiek liūdna. Kartais net pasijaučiu, it kokia begėdė, nesugebanti įvertinti to, ką norėjo kažkas pasakyti. Tačiau, deja, net nelabai ką turiu daugiau pasakyti apie šią knygą. Tik tiek, kad ne man.

Mano vertinimas : 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

" - Esu vienišas kaip vilkas,- dėstė man žydas Solovjovas.- Ir kaip tas vilkas mintu dvėseliena."

"Žmogui neturi rimtai rūpėti kasdienės duonos pelnymas, antraip jis ieškos vien tos duonos, o ne savo pasiklydusios sielos."

"Neduokdie su juoda neviltim suvokti, jog daugiau nebegyvensi, jog net kitų gyvenimą regėti tau vis sunkiau ir sunkiau. Negali pamatyti žmogaus kada nori, tam mažų mažiausiai reikia, kad jis įtemptai apie tave galvotų. Paskui nė tas nebegelbsti, paskui niekas nebegelbsti..."