Stepių vilkas

Knygos aprašymas: "Haris Haleris - liūdnas ir vienišas intelektualas, klaidžiojantis po didelio miesto džiungles. Neigdamas visa, iš ko susideda paprasta žmogiška laimė, ir nepritapdamas prie visuomenės normų, jis save laiko stepių vilku. Tačiau tai vilkas žmogaus veidu: laukinis, draskomas instinktų, ir kartu - itin jautrus žmogus, apdovanotas giliu protu ir subtilumu. Haris kovoja, siekdamas sutaikyti savyje laukinį vilką ir racionalų žmogų. Ir kai ši kova jau atrodo pralaimėta, jo gyvenimas netikėtai pasikeičia - jis sutinka moterį, visišką savo priešingybę - nerūpestingą ir gyvenimo džiaugsmu trykštančią Herminą. Hermina mėgaujasi malonumais. Ji ir Harį įtikina juos prisijaukinti bei jiems atsiduoti. Prasideda Hario Halerio kelionė į gyvenimą, nelengvi bandymai rasti pusiausvyrą tarp kūno ir dvasios, be kurios joks žmogus negalėtų pasiekti pilnatvės..."

Mano nuomonė apie šią knygą : Rodos, visai mažutė knygutė, kurią galėčiau perskaityti per kelias valandas, bet skaičiau ilgiau nei savaitę... Tiesą sakant, kankino mane ši knyga, nors perskaičius aprašymus, maniau, jog tai knyga man, pasirodė labai artima, bet... skaitydama supratau, kad visai ne man. Nusivyliau šia knyga. Pati mintis, pats Haris Haleris, kokį norėta pristatyti, man visai patiko, simpatiškas veikėjas, bet... Bet pati istorija manęs neįtraukė. Skaičiau vien tam, nes reikėjo. O ir nenumetu pradėtų skaityti knygų... Labai gaila, kad H. Hesse man nelimpa...

Mano vertinimas : 6/10

Pieštukas užkliuvo : "O jeigu ypač gabiose ir jautriai organizuotose žmonių sielose blyksteli daugialypumo nuojauta, jeigu jie, kaip ir kiekvienas genijus, sugriauna asmenybės vienovės iliuziją ir pasijunta esą daugialypiai, pasijunta tarsi daugelio "aš" kamuolys, ir tereikia tik jiems apie tai išsitarti, ir dauguma juos tučtuojau įkalina, pasišaukia į pagalbą mokslą, konstatuoja šizofreniją ir apsaugoja žmoniją, kad neišgirstų tiesos šauksmo iš šių nelaimingųjų lūpų."

"Atgal nėra apskritai jokio kelio - nei į vilką, nei į vaiką. Daiktų pradžia neturi nei nekaltumo, nei paprastumo; visa, kas sukurta, net tai, kas iš pažiūros paprasčiausia, jau yra kalta, jau yra įvairu, įmesta į purviną tapsmo srovę ir niekad, niekad negali plaukti prieš srovę."

"Ir kai žmogus labai liūdnas, ne todėl, kad staiga valandėlę pajunta, kaip viskas yra, visas gyvenimas, ir jo liūdesys tikras, tuomet jis visada būna truputį panašus į gyvulį, - tuomet jis atrodo liūdnas, bet būna daug natūralesnis ir gražesnis negu paprastai."

Vėjas mano akys

Knygos aprašymas :" Vėjas mano akys - netikėto žanro naujas Sigito Parulskio kūrinys - "detektyvinė istorija su avantiūrinės, nuotykinės formos elementais". Nuotaikingas atostogų romanas apie Odisėją, atvykusį į citrimedžių giraičių nusėtą Graikijos salą - "tik atostogauti ir mėgautis mizantropija. Ieškoti lytinių nuotykių." Gatvėje sutiktas valkata Homeras pasiūlo Odisėjui sandėrį - pamažu jis įtraukiamas į putojančių keistų įvykių jūrą:

Sala pasitiko mirtimi, nors reklaminiame viešbučio lankstinuke tokios pramogos nebuvo. Galbūt skubėdamas ką nors praleidau. Nuotykiai prasidėjo, vos tik išlipau iš lėktuvo.

Meistriškai plėtojant siužetą driekiasi akmenuotas ir iššūkių kupinas Odisėjo kelias į tiesą, į "laisvę pasirinkti"..."

Mano nuomonė apie šią knygą: Šiek tiek juoką kelianti istorija, pagardinta Sigito Parulskio ironija. Tuo viskas ir pasakyta. Jei jau parašyta S. Parulskio pavardė, vadinasi, iš mano pusės pasipils tik gerų žodžių banga. :) Kuo toliau, tuo labiau žaviuosi S. Parulskiu ir dar nė karto neteko nusivilti. "Vėjas mano akys" perskaičiau per kelias valandas, ne kartą ir šyptelėjau. Žinoma, Odisėjo nuotykiai turėtų kelti išgąstį, bet man atvirkščiai - norėjosi tik šypsotis, jie man kėlė juoką. Dar, tiesą sakant, labai nustebau pamačiusi, jog knyga ir iliustruota. Tai suteikė dar daugiau smagumo ją skaityti. Pats rašytojas viename interviu pasakė, jog šios knygos žanras - atostogų romanas. Ir man belieka tam pritarti. Puikiai tinka pasiimti važiuojant atostogauti, arba tiesiog patogiai įsitaisus, vėsų rudens vakarą ant sofos, besigardžiuojant perskaityti. Nežinau ką dar pridurti. Puiki, smagi, neįpareigojanti daug mąstyti knyga. Parulskis yra jėga! :)))

Mano vertinimas : 9/10.

Pieštukas užkliuvo :
"Žmonės myli tiktai iš baimės ir dėl malonumų. Baimė, savaime suprantama, susijusi su išlikimo instinktu : jeigu bendruomenė, kuriai tu priklausai, pajus, kad tu nekartoji tų pačių ritualų kaip ir ji, tai yra išsiviepęs kasdien nemali šūdo apie meilę, ji paprasčiausiai tave nužudys."

"Kuo daugiau vaikų, tuo pigesnė žmogiena."

"Nenuostabu, kad graikai išrado kentaurus, pederastiją ir serijinius žudikus, maždaug - Heraklis, Odisėjas ir Ko."

"Problemas veisiančios įsčios - štai kas mūsų smegenys!"

"Alkoholis neturi tautybės. Vienatvė - taip pat."

Aistrų pilys

Knygos aprašymas : "Devynioliktojo amžiaus Europos kampelis. Mažas įsivaizduojamas ir tikėtinas miestas. Pono Reilio sapnai ir ponios Reil lūpos. Pirmųjų traukinių pasaka. Vyras, jaučiantis begalybę. Vaikas, ant pečių nešiojantis savo likimą. Crystal Palace - milžiniško stiklo statinio - kerai. Tai knyga, grąžinanti malonumą klausytis Didžiųjų Pasakojimų ir tikėjimą, kad juos dar galima pasakoti. Romanas, kuriuo 1991 metais debiutavo Alessandro Baricco."

Mano nuomonė apie šią knygą : Nežinau, kas su manimi darosi, bet kuo toliau, tuo vis labiau nusiviliu Baricco. Pirma knyga, kurią perskaičiau buvo "Be kraujo" ir ji mane, išties, sužavėjo, užbūrė. O "City" ir "Aistrų pilys" nepaliko labai jau gero įspūdžio. Tiesa, man patinka tie sukuriami labai savotiški pasauliai jo knygose, nerealios detalės, kurios, tarytum, parodo, jog galima pažvelgt į aplinką daug giliau. "Aistrų pilys" sužavėjo tuo nuo realybės atitrūkusiu miesteliu, tais įdomiais žmonių charakteriais. Labiausiai mane sužavėjo ponia Reil ir aprašomos jos lūpos, žinoma. Rodos, skaitai ir galvoji, kad tai panašu į pasaką. Tik pasaką, skirtą suaugusiems. Bet... Vis tiek kažko trūko. O gal kažko per daug...

Mano vertinimas : 7/10.

Pieštukas užkliuvo : "Nes taip gyvenimas tave apmauna. Nustveria, kol tavo siela dar apsnūdusi, ir pasėja tavyje vaizdą, kvapą, garsą, kurio jau niekad neatsikratysi. Tai ir yra laimė. Bet supranti tai paskui, kai būna jau per vėlu. Ir jau esi amžinas tremtinys per tūkstančius kilometrų, nuo to vaizdo, garso, kvapo. Atsidavęs likimo valiai."

"Trejus metus ji gyveno susituokusi su knyga. Pasitaiko ir keistesnių santuokų."