2022 m. liepos 10 d., sekmadienis

Kate Atkinson „Anapus fotografijų“

Kate Atkinson (g. 1951 m. gruodžio 20 d.)  – britų autorė, rašanti romanus, pjeses ir apsakymus. Lietuvos skaitytojams turbūt labiausiai žinomos knygos – „Gyvenimas po gyvenimo“ (Tyto alba, 2014) ir „Griuvėsių dievas“ (Tyto alba, 2016). Vis dėlto šįkart norisi pakalbėti apie apskritai pirmąjį autorės romaną „Anapus fotografijų“, Lietuvoje išleistą Alma littera leidyklos 1999-aisiais. Šis romanas Atkinson pelnė Whitebread first novel ir Book of the Year apdovanojimus 1995 m. (Dabar šis apdovanojimas vadinamas Costa Book Awards). 

(Euan Myles nuotr. iš: https://literature.britishcouncil.org/writer/kate-atkinson)

„Anapus fotografijų“ – kelių kartų šeimos istorija su kaitaliojamomis laiko linijomis, kurios atskirtos gana organiškai ir visai nesipainioja tarpusavyje. Žaismingas, kandus, (savi)ironiškas autorės stilius sukuria išskirtinę romano atmosferą. Skaityti smagu, įdomu ir kartu jauti, kad netuščia, kad kažkuo pildaisi. Šiame romane šaipomasi iš britų įpročių, manierų, moterų „moteriškumo“ primetimo ir tuščios puikybės (o dievai, kaipgi aš dabar pirksiu pyragėlius iš krautuvės, ką kiti pagalvos, juk aš turiu būti puiki šeimininkė...). Vis dėlto romane nemažai ir šeimos dramų, karo tragizmo, dažnai beprasmiškai užgesusių gyvybių, tam tikrų, tarytum užprogramuotų pasikartojimų. Pavyzdžiui, it užprogramuotas nesugebėjimas išsirinkti tinkamo vyro (mylėjau kažkada tą, bet jis žuvo/išvyko/tapo abejingu, tai tiks ir tas kitas, o kai tas kitas pasirodys visai prastas – susirinksiu daiktus ir pabėgsiu).


Tai išskirtinė istorija, kuri turėtų patikti ir rimtesnę literatūrą graužiantiems, ir tiesiog mėgstantiems šeimos pasakojimus. Šioje istorijoje ne įvykis veja įvykį, o jausmas, gilus, prasmingas, sujudinantis skaitytojo sąmonėje jausmų ežerą (perfrazuojant gražią autorės metaforą: „...ir kai mes einame atgal namo, viskas yra vėl kaip visada, ir bedugnis mano vienišumo ežeras sugrįžta į savo vietą“ (p. 232). Kartkartėmis ir balsu norisi kvatotis. Autorė pasirenka keistą, galbūt, atrodytų, nereikšmingą momentą, kai vaikiškose abėcėlės kortelėse trūksta raidžių (kitaip tariant – jų yra tik po vieną), kur norint sudėlioti „Čia yra katiniukas“, pavyksta sudėlioti tik „Č yr katnius", „Čia yra šuniukas“, pavyksta tik „Či yr šunkas" ir aš (tikiu, gal ir kitas skaitytojas) jau prunkšteliu. Šeimos dramos ir komiškos situacijos pasakojamos mergaitės, o paskui paauglės bei suaugusios moters Rubi lūpomis. Knygos atmosfera man primena Sue Townsend „Slaptas Adriano Moulo dienoraštis. Adriano Moulo brendimo kančios“ (kurią skaičiau gėdingai vėlai, jau visai nebe paauglė, bet patyriau nemenką malonumą). Tad, jeigu paauglystėje patiko Adrianas Moulas, manau, kad suaugus turėtų patikti ir Kate Atkinson „Anapus fotografijų“.

Pora smagiausių ironiškų momentų:

„Banti pastarosiomis dienomis išglebusi, gula į lovą pavojingai dažnai be jokios akivaizdžios priežasties, vien dėl to, kad „nesijaučia gerai“. Ji pradėjo keistai nemoteriškai kalbėti, tai pašiurpindavo tetą Gladisę. Pavyzdžiui, kartą aptikau ją vonios kambaryje keliaklupsčiomis įnirtingai, iš visų jėgų, šveičiančią klozetą ir buvau liudininkė, kaip ji nutraukė šią meditaciją, atsiraitojo rankoves ir piktai tarė: „Nesuprantu, kodėl namui reikia žmonos – tai man reikia žmonos!“ Kas toliau? Reikalavimas balsuoti?“ (p. 199).

„Šią depresiją atsveria neįprastas Patricijos energingumas, kaip ji man sako, kylantis iš bohemiškų sekso džiaugsmų, kuriuos ji atrado drauge su Hovardu. Per šį naują hobį ji užmiršta pasirengti savo B lygiui ir liūdnai sužlunga.“ (p. 203)

Ir kiek visgi istorijų slepiasi anapus fotografijų. Kiek džiaugsmo ir tragedijų, kiek suvaidintų jausmų ir apsimestinės meilės... Ir nors banaliai sakoma, kad grožis išgelbės pasaulį, aš tikiu, kad savąjį pasaulį su visomis dramomis ir tragedijomis mes galime išgelbėti (sau) tik humoru ir ironija, nes kitaip atsidursime prie beprotybės slenksčio.

Mano vertinimas: stiprios 4 žvaigždelės iš 5. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą