2014 m. liepos 31 d., ketvirtadienis

eilėraščiai savo kailiu

Knygos aprašymas: "1993 m. debiutavusio poeto šeštas eilėraščių rinkinys. Tai poezija, linkusi šiek tiek pasakoti – apie žmones, atsitikimus, būsenas, patirtis. Ne pasakojimas čia svarbiausia, o nuotaikos, mintys, psichologinės įžvalgos, pati kalbos maniera, suliejanti rimtį ir sąmojį. G. Grajausko poezija populiari ne tik Lietuvoje, jos paskelbta anglų, vokiečių, italų, lenkų, švedų, suomių ir kitomis kalbomis."

Mano nuomonė apie šią knygą: Išties, puiki poezija. Gintarą Grajauską atradau tik dabar ir dėl to labai džiaugiuosi. Labai įdomūs, savotiški, tokie "jaunatviški" (jei tik galima vartoti tokį apibūdinimą, kalbant apie poeziją:)) ir taip toliau, ir panašiai, eilėraščiai, visi gerieji epitetai čia taikytini. :) Poezija, tinkanti skaityti visur. Nuo autobuso iki...lovos. Labai.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

eilutės iš eilėraščio "Vidinė švarko pusė ir yra geresnioji":






Eilėraštis, kuriame nebėra nieko nereikalingo

pirmoje eilutėje - debesys
antroje eilutėje - snaigės
trečioje eilutėje - purvas po kojom.

Užkalbėjimas šiaurės pašvaistei

esu sena lapė, viską
išmanau apie spąstus

- plikomis rankomis
aš tave sugavau

esu sena lapė, viską
išmanau apie klastą

- vaikiška šypsena
aš tave sugavau

esu sena lapė, moku
mėtyti pėdas

- pečių kryptelėjimu
aš tave susekiau

aš sena lapė, nepasiduosiu
aš kandžiosiuos

- tu kandžiosies ir pasiduosi,
nes aš tave sugavau

aš sena lapė, ru mane sugavai.
dabar nepaleisk manęs.


2014 m. liepos 23 d., trečiadienis

Mano tikėjimo iltys.

Knygos aprašymas: "Tai tik dar vienas bandymas atkurti, ištraukti iš nebūties bent mažytę skiautelę gyvenimo audinio, kurį kaip nevilties apimta Penelopė kadaise ardžiau, plėšiau, naikinau – įnirtingai, žūtbūtinai.
Anądien mačiau plūdurą vidury upės. Jis atkakliai kovojo su srove ir dėl optinės apgaulės kartais atrodė, kad šauniai iriasi į priekį, nors iš tiesų – stovėjo vietoje.
Kiek daug pastangų reikia, kad liktum bent jau vietoje, kad atsispirtum nenumaldomai srovei.
Įsikirtęs nagais ir dantimis į tą mažą skiautelę audinio, kurį pavyko atgaminti, nustverti begalinėse, klaidžiose atminties saugyklose.
Sigitas Parulskis

Naujausia Sigito Parulskio knyga – trumpų tekstų, parašytų pastaraisiais metais, rinkinys. Rašytojas įdėmiai stebi mūsų gyvenimą, apmąsto įvairius visuomenės reiškinius ir, pasitelkdamas ironiją bei paradoksą, meistriškai pasakoja tragikomiškas istorijas, į kurias patenka herojai, įtartinai panašūs į mus. Rašytojas negaili savo personažų: kasdienėse situacijose juos užgriūva maginiai nutikimai ir negailestingai veriasi nuoga tiesa.
Sigitas Parulskis (g. 1965) – vienas populiariausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, Nacionalinės premijos laureatas. Jo esė rinktinė „Sraigė su beisbolo lazda“ skaitytojų išrinkta geriausia 2007 metų knyga, o už romaną „Tamsa ir partneriai“ rašytojas buvo pripažintas 2012 metų Tolerancijos žmogumi."

Mano nuomonė apie šią knygą: Gavau šią knygą Kalėdų proga, perskaičiau, deja, tik visai neseniai. Parulskį, kaip rašytoją, žinoma, be galo myliu ir skaitau su pasimėgavimu. Kaip visada, kandžios, ironiškos, intelektualios įžvalgos apie gyvenimą. Tas nepagražintas, "nenuseilėtas" požiūris, tie ironijos ir paprasčiausio žmogiškumo kupini sakiniai, išspaudžia šypsnį, verčia susimąstyti, kartais galbūt net pažadina pyktį ar linkčiojimą ir pritarimą. Parulskis man, po ilgos pertraukos, buvo tikra atgaiva sielai. Nesu ta, kuri, dievintų visą tam tikro rašytojo kūrybą. Žinoma, Parulskis, ne išimtis, tikrai ne visos knygos man asmeniškai patiko ir tikrai ne visas rekomenduočiau, tačiau šią, be abejonės ar lūpų virptelėjimo - rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 10/10!

Mano pieštukas užkliuvo:

"Tiesa, pagal kanoną, vyras turėtų bent jau šiek tiek būti gražesnis už velnią, bet juk velnias velniui nelygu."

"Matydamas neteisybę, lietuvis širsta, bet ne dėl to, kad tai nesąžininga, amoralu ir paprasčiausiai begėdiška. Lietuvį labiausiai graužia mintis, kad pasipelnė ne jis. Praleido progą, jam nenubyrėjo!"

"Net nežinau, kokie turėtų būti namai. Ar tas pirminis, pirmapradis - tėvų gūžtos - įvaizdis yra tikresnis už vėlesnius namus, už tuos, kuriuos patys susikuriame. Galbūt mes tik kartojame, klonuojame tų pirmųjų namų įvaizdį, tobuliname, dailiname jį, bet taip niekur nuo jo ir nepabėgame? Iš karto pakvimpa rojaus sodu, gimda, Freudu ir tai man nė velnio nepatinka."

"...kas gi yra mūsų gyvenimas, jeigu ne mielas, keistas, laikinas įprotis būti."