Sveikas, liūdesy.

Knygos aprašymas: "Fransuaza Sagan (1935 – 2004) – prancūzų romanistė ir dramaturgė. Būdama 19 metų, F. Sagan sukėlė sensaciją, kai jos pirmasis romanas „Sveikas, liūdesy“ žaibiškai tapo perkamiausia knyga. Nors knyga turi aiškią siužetinę liniją (septyniolikmetė stengiasi užkirsti kelią naujoms tėvo vedyboms), svarbiausia čia intensyvus emocinis herojės pasaulis: jaunatviškas vienatvės, ilgesio ir meilės išgyvenimas, santykis su turtingų žmonių gyvenimo nuobodžiu."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai viena tų knygų, kurią užverti, numeti į lentyną ir pamiršti nepraėjus nė dienai. Ši istorija apie išlepintą septyniolikmetę mergiotę, kurios mergišius tėvas susiranda moterį ir pagaliau nori vesti, tad, žinoma, mergiotė nori juos išskirti. Nežinau, kuris veikėjas erzino labiausiai, nes erzino visi. Mergiotė, Sesilė, į meilę žiūrinti tik kaip į pasilaižymą patvory su bet kuo ir gana, jaučiasi nuskriausta, kai tėvo gyvenime atsiranda intelektuali moteris, kuri tučtuojau nori pakeisti jų prabangų, rūpesčių nepažįstantį gyvenimėlį. Tėvas, Reimonas, aptekęs pinigais mergišius, moteris keičiantis it kojines. Ana, pseudointelektuali niurgzla, kritikuojanti viską aplink ir viskuo nepatenkinta, gyvenimų tvarkdarė. Na, ir dar pora, visiškai nykių veikėjų – Sirilis ir Elzė, jie tokie nykūs, kad jiems tiktų bet kokių aktorių iš muilo operų portretai. Įvykiai lengvai nuspėjami, pabaiga banali, nuspėjama jau įpusėjus. Vis dar negaliu suprasti apie kokį liūdesį ir vienatvę čia atseit buvo kalbama? Neradau jo nė lašo, radau tik išlepintos mergiotės virkavimus, negavus tai, ko ji nori. Galbūt, jei būčiau ją skaičius keturiolikos metų, man ši knyga ir būtų palikusi geresnį įspūdį, bet ir tai vargu.

Mano vertinimas: 2/10.

Šilkas

Knygos aprašymas: "Alessandro Baricco (g. 1958 m.) – šiuolaikinės italų literatūros fenomenas, pelnęs tarptautinį pripažinimą. „Šilkas“ - vienas garsiausių jo romanų, klasikine forma papasakota nepaprastai subtili ir keista meilės istorija. Tai stiliaus šedevras, kur žodžių nedaug, kur šilko leitmotyvas regimas tarsi plonyčiu teptuku rašomi hieroglifai. Prekyba šilku, prancūzas egzotiškoje Japonijoje ir meilės nulemta neužmirštama jo gyvenimo istorija."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai viena gražiausių mano skaitytų meilės istorijų. Tirpte ištirpau šioje subtilioje magijoje. Netgi tas faktas, jog Ervė Žonkūras buvo neištikimas savo mylimai ir mylinčiai žmonai, manęs neprivertė bodėtis, ką paprastai tokiose situacijose darau. Tai švelni ir trumpa meilės istorija. Meilės, kuri neišauga į kažką pavojingo, kuri nepasiglemžia visko. Istorija, lengva, švelni ir maloni lyg šilkas. Negaliu atsispirti A. Baricco skleidžiamai magijai. Žodžių nedaug, tačiau kiek daug juose paslėpta! Prancūzas Ervė Žonkūras išvyksta į Japoniją ieškoti šilkverpių. Jis suranda ne tik tai, ko reikia, tačiau ir daug daugiau - nepaaiškinamą meilės istoriją. Grįžęs užsisklendžia šiek tiek savyje ir laukia kitos kelionės, tačiau neapleidžia ir savo žmonos. Po vienos nakties su moterimi, kurios "akys nebuvo rytietiškos, o veidas atrodė kaip mergaičiukės", viskas pakrypsta jau kita linkme. Nutinka daug baisių dalykų, tačiau meilė abiem moterim lyg ir išlieka, skaudinanti, tačiau išties, nuoširdi.Galiausiai viskas baigiasi netikėtai ir, deja, ne taip laimingai, kaip įprastai. Tik išlieka klausimas: "O kas, jeigu?". Be abejo, rekomenduoju, lenkiu žemai galvą prieš šį nuostabų autorių, kurio knygos nuneša į visai kitas platybes (ne geografines), dvasines platybes.

Mano vertinimas: 10/10

Mano pieštukas užkliuvo:

"Beje, jis buvo vienas iš tų žmonių, kuriems patinka dalyvauti savo gyvenime ir kurie mano, jog dar ir norėti jį gyventi - tiesiog nepadoru."

"O po valandėlės:
-Tai keista kančia.
Švelniai.
-Mirti iš ilgesio dėl kažko, ko niekad jau nepatirsi."

" - Gal būna, kad tavo gyvenimas taip keistai apsiverčia, jog nieko nebeturi pasakyti?"

Mėnulis yra tabletė.

Knygos aprašymas: "Ir trečiojoje knygoje poetė lieka ištikima savo vertybėms

Trečiojoje knygoje poetė lieka ištikima savo vertybėms – radikaliam, prie nieko nesitaikančiam individualizmui ir sąžiningam, atviram ir neornamentuotam žvilgsniui į tikrovę. Tikrovę, kuri demaskuojama ir dekonstruojama, neharmonizuojanti ir neteikianti vilties, tačiau... Tačiau, pasak autorės, gal tas egzistencinis dugnas suteikia pačią didžiausią galimybę atsispirti ir kilti – nefalsifikuotos gyvybės, nesumeluoto grožio ir neišglvotos prasmės kryptimi?"

Mano nuomonė apie šią knygą: Pastaruoju metu sunkiai randu poeziją, kuri perkratytų visą vidų, kurioje paskęsčiau. "Mėnulis yra tabletė" taip pat ne toks poezijos rinkinys. Keletas eilėraščių tikrai buvo tokie, kai pagalvojau: "Kaip pažįstama! Reiks išmokt mintinai!", o kiti likę, rodos, prasklendė pro šalį ir tiek. Ne viskas palietė taip, kaip tikėjausi. O galbūt, kas žino, man ne poezijos laikotarpis. Nagi, būna taip, kad perskaitai kažką vieną kartą - ir nepaliečia, nors kažkaip lyg ir norėtum, tačiau perskaičius vėliau - tiesiog užvaldo. Tad, teks paskaityti kitus šios autorės poezijos rinkinius.

Mano vertinimas: 6/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

kodėl rodenas nesukūrė mąstytojos skulptūros

jei atsistojai ir stovi sau viena kur
parke, parduotuvėje, universiteto kiemelyje,
prie rašytnamio ar miesto aikštėj
ilgesnį laiką
jei neatsargiai užsimąstei
prisėdusi ant šaligatvio
prisėdusi
kavinėje, bibliotekoje, po renginio
jei ilgesniam laikui tavo akys
nelakstė aplink it pašėlusios,
liežuvis netransliavo
dviejų žodžių per sekundę greičiu
kūnas kiek ilgėliau sustingo vienoje
pozoje
o aplink nebuvo to kuo galėtum visa tai pateisinti –
mažo šunelio su raudonu kaspinėliu
knygos po ranka
būrelio draugų
vaikino ar merginos
laikančių tave už rankos
laptopo priešais

vadinasi tuoj tuoj išgirsi

net jei būtum
tualete
ar
dėl nesuvokiamų
priežasčių
rastumeis
spintoje
ir netyčia apie kažką
susimąstytum

it niekur nieko prieis
koks nepažįstamas
menkai
pažįstamas diedas
ir paklaus

TAI KO LIŪDI?

Meilužis.

Knygos aprašymas: „Meilužis“ autobiografinis M. Duras romanas. Tai pasakojimas apie jaunos prancūzės ir kinų milijonieriaus meilę.

„Meilė“ apie nenumaldomą troškimą dar kartą išgyventi seniai įvykusią tragediją. Tobulos meilės, romano veikėjų akimis, nėra."

Mano nuomonė apie šią knygą: Na, štai ir paskutinė kol kas perskaityta knyga. "Meilužis" - romanas apie meilę. Rodos, taip galėčiau apibūdinti trumpai ir aiškiai. Nors meilė kinų milijonieriaus sūnui, man regis, tėra antras planas. Pirmame plane iškyla jaunos merginos santykiai su motina ir dviem broliais, kurie, yra itin sudėtingi. Na, o romanas su milijonieriaus sūnumi man pasirodė kažkoks neišvystytas. Nors maniau, jog tai ir bus knygos ašis. Tačiau, kita vertus, "Meilužis" ne visai tipinė meilės istorija, nebuvo to, meilės romanams būdingo, seilėjimosi, daug kas nutylėta tarp eilučių. Nustebino tai, jog pagrindinė romano herojė buvo tikrai ne įprasta paauglė, atsiduodanti pirmam sutiktam vyrui. Jos požiūris į visa tai mane netgi stebino. Rodos, juk paauglė tik ir paskęstų meilėje, eitų iš proto dėl to vyriškio, tačiau čia viskas įvyksta atvirkščiai. Gražiausia knygos pabaiga, nors iki galo ir neįtikinanti.

Mano vertinimas: 7/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Kaip greitai mano gyvenime viskas tapo per vėlu. Aštuoniolikos metų jau buvo per vėlu. Tarp aštuoniolikos ir dvidešimt penkerių mano veidui ėmė darytis kažkas nesuprantama. Būdama aštuoniolikos, pasenau."

Stiklo gaubtas

Knygos aprašymas: "Talentingos, tačiau užsisklendusios savyje ir neįvertintos merginos gyvenimas bėga tarsi po stiklo gaubtu. Ji keistoko charakterio, galbūt dėl to knyga, kaip ir pagrindinė jos herojė, atrodo bejausmė. Ji kategoriška, nors ir lengvai pasiduodanti kitų įtakai.
Ji - beprotė, bent jau taip mano jos motina."

Mano nuomonė apie šią knygą: Jau keletą metų norėjau perskaityti šią knygą. Tikėjausi iš jos daug, nežinau ko... Galbūt kažkokio poetiškumo, galbūt kiek išsamesnių būsenų aprašymų. Tačiau tai, ką perskaičiau nuvylė. Tikriausiai blogai, jog perskaičiusi "Prozaco kartą" iškart griebiausi "Stiklo gaubto", kuriame nė per pusę nebuvo taip atskleista depresija. Nors, neslėpsiu, faktas, jog rašytoja Sylvia Plath nusižudė vos po poros mėnesių išėjus šiam romanui, mane šokiruoja. Juk pačioje istorijoje lyg ir susidaro iliuzija, jog pagrindinė herojė pasveiko, išsigydė ir galiausiai jokia depresija jos nebekamavo, o pasirodo, realybėje buvo kitaip. Šįkart išsiplėsti neketinu. Jaučiu mažutį apmaudą dėl to, jog nusivyliau "Stiklo gaubtu", juk tai autobiografinis kūrinys, įrodantis, jog ne visos knygiškos istorijos baigiasi gerai realiame gyvenime...

Mano vertinimas: 6/10.

Naktis be taisyklių.

Knygos aprašymas: "Ši knyga buvo parašyta per vieną naktį. Tai nėra nuoseklus eilėraščių ciklas, kur vienas papildo kitą, o paskutinė eilutė praryja pirmąją kaip gyvatė savo uodegą. Tai – pliūpsnis.
Ir vis dėlto gyvatė šiuose eilėraščiuose gyvena. Naktį ji medžioja raidžių peles. Netyčia užmyniau jos uodegą, suklupau, ir ji įgėlė man į liežuvį.
Šitaip stipriai sugeltas niekaip negalėjau užmigti ir metafizinės mirties akivaizdoje (iš baimės užmigti) aprašiau visus lygiai devyniolika įkandimų.
Sunku kalbėti vos gyvam ir dar sutinusiu liežuviu. Todėl kai kurios eilutės yra kreivos, rimai – atbuli, ritmas – slidus, o mintis pasitinka jausmą kaip gyvatė – plėšiką. Bet jie abu labu tokiu.
Štai taip jie mane ir sumedžiojo. Taigi esu dabar nuogas, atvirom žaizdom ir atmerktom akim. Žiūriu į naktį. Naktis be taisyklių... Kas užmerks mano akis, jei pats negaliu užsimerkti?"

Mano nuomonė apie šią knygą: Net sunku patikėti kaip įmanoma parašyti 19 eilėraščių per vieną naktį. Iš pirmo žvilgsnio, eilėraščiai atrodo nelabai kuo ir ypatingi. Trumpi pasižaidimai. Tačiau, kai įsiskaitai, pajauti daug didesnį gylį, nei telpa viename trumpame žodelytyje. Kartais tiesiog pavargstu nuo pernelyg ilgų, suproziškėjusių eilėraščių. Skaitai ir pameti mintį, kuri buvo pradžioje. O čia trumpi, aiškūs eilėraštukai. Vieni išspaudžia šypsnį, kiti įstringa širdin.

Mano vertinimas: 7/10.

Mano pieštukas užkliuvo:



GROŽIS SKIRTAS KVAILIAMS

Grožis skirtas kvailiams.
(Kvailiai išgelbės žemę...)
Grožis skirtas kalėms.
(Kalės pasaulį remia.)

Iš noro patikti visiems
(Argi čia kalės kaltos?)
Kalės pasaulį rems –
Ir Tą, kuris prikaltas...

Viską galit atleist –
Kvailiui ir kalei, ir kuiliui...
Grožis skirtas kvailiams.
Kitiems lieka vinys ir kulkos.

***
Tebūnie visa tai tau duota.
Tebūnie – ką anksčiau praradai.
Tebūnie visa tai apraudota.
Tebūnie visa tai – pažadai.

Tebūnie viso to nė nebuvo.
Tebūnie viso to – niekada.
Tebūnie viso to negražumo
Nematys net Kasandros kakta...

Depresija ir "Prozaco karta"

Knygos aprašymas: „Prozaco karta“ (1994), tapusi kultine knyga ne tik Amerikoje, bet ir Europoje, pasakoja apie didžiulę tuštumą, kurioje atsidūrė jauni amerikiečiai, užaugę „gėlių vaikų“ šeimose. Knygos herojė Elizabeth, užklupta depresijos, lankosi pas psichiatrus, vartoja vaistus, o galiausiai bando nusižudyti.

Ar Prozacas, antidepresantas, taps išsigelbėjimu milijonams nevilties kamuojamų žmonių?
„Taigi: esu iš Niujorko, mano mama – viduriniosios klasės žydė, o tėvas kilęs iš baltųjų sluoksnių dugno; jie išsiskyrė, kai man buvo dveji, mama visą laiką buvo bedarbė, o tėvas nepadėjo ar beveik nepadėjo manęs auginti; mums visada viskam trūkdavo pinigų ir, kiek prisimenu, mano vaikystė buvo ištisas paramų ar specialių nuolaidų sūkurys.“

Mano nuomonė apie šią knygą: Merginos, sirgusios depresija, dienoraštis. Vos pradėjus skaityti, galvojau numesiu šalin. Galvojau: ak, kokios banalios tos mergiotės sapalionės, kokia ji suknista egoistė, kaip šitaip galima. Tik šitaip galvojau tikrai neilgai. Beversdama lapus tolyn, pradėjau suprasti šios merginos jausenas. Pradėjau vis labiau ją pažinoti, vis labiau užjausti ir norėjosi tyliai tapšnoti per petį: "Ak, žinau, kaip tu jautiesi... Žinau, ką tai reiškia... Man taip pat teko patirti kažką panašaus." Laikotarpiu, kai skaičiau šią knygą, buvau apsėsta, vis mąsčiau apie depresiją, apie tai, kaip žmonės elgiasi ja sirgdami, apie tai, kaip tai, vis dėlto, yra baisu. Čia ne šiaip "aš jį mylėjau, jis mane metė, mano gyvenimas baigtas" liūdesėlis, čia liga, dažnai privedanti iki savižudybės. Man visos Elizabeth jausenos labai gerai pažįstamos. Pažįstu motyvacijos nebuvimą, keistokas nuotaikų kaitas, norą verkti smagiausio vakarėlio įkarštyje. Ir pagaliau man ne gėda apie tai kalbėti. Man negėda pripažinti, kad ir mano gyvenime buvo kritinių momentų, kai viskas krito iš rankų, kai nesurinkau ašarų net ir viešose vietose, kai norėjosi paprasčiausiai... išnykti. Bet aš to nepadariau, tiksliau sakant, nepadėjau sau to padaryti. Tad, šiandien galiu džiaugtis grauždama vieną knygą po kitos. Bet yra žmonių, kuriems šiuo metu net knygą skaityti yra sunku, kurie nemiega, kurie, kaip ir Elizabeth, nori dingti. Tačiau taip norėtųsi visiems pasakyti, kad viskas praeina. Kad net ir sunkiausias nuopuolis išlieka vertas gyvenimo. Kad gyvenimiškos pamokos gerai. Kad su viskuo įmanoma ilgainiui susitvarkyti. Norėčiau pasakyti, kad pas psichologą lankytis nėra gėda. Man labai liūdna, kai šiandien yra gėda prisipažinti, jog lankaisi pas psichologą, rodos, tai išgirdę, iškart galvoja, kad esi kažkoks nevisprotis, o apie psichiatrą nė kalbėti neįmanoma, nes tai iš viso sukioja kiekvieno pirštą prie smilkinio. O matyti tai, kaip nusižudo pažįstamas žmogus nėra gėda? Kodėl žmonės taip bijo kalbėti apie tai, kas sukelia norą žudytis? Juk tai tikrai nenutinka šiaip sau, dažniausiai tai būna ilgo proceso, ilgo vidinio irimo pasekmė. Depresija taip pat yra verta, kad apie ją būtų kalbama, kad žmonės nebijotų prisipažinti sau ir kitiems, kad serga. O dar visai neseniai girdėjau frazę "Depresija - tai tinginių liga." Ak, nejaugi? Tikrai, tinginių? O kodėl ja dažniausiai suserga patys unikaliausi, įdomiausi žmonės? Kodėl tiek daug unikalių kūrėjų jau nusižudė? Manau, kad tokios knygos, kaip ši, yra labai naudingos ir, kad ją reiktų perskaityti visiems, gal netgi įtraukti į mokyklinės literatūros sąrašą. Kad pagaliau suprastume, jog depresija tai visai ne tinginių liga ir, kad tas, kuris šiandien apsiverkė per pertrauką galbūt rytoj nebepravers mokyklos durų. Šita knyga moko suprasti, verčia susimąstyti (kad ir kaip tai banaliai skamba), ir verčia susimąstyti ne šiaip sau, o užplūsta visa lavna minčių apie žmones aplinkui ir patį save.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Štai ką noriu pasakyt apie depresiją: ji neturi nieko bendro su gyvenimu. Gyvenime visko būna: liūdesio, skausmo ir sielvarto, ir visa tai, savu laiku, yra normalu - nemalonu, bet normalu. Depresija - tai visiškai kita zona, nes ji susijusi su absoliučia stoka: jautrumo stoka, jausmo stoka, reakcijos stoka, susidomėjimo stoka. Skausmas, kuri jauti stiprios klinikinės depresijos metu, yra gamtos mėginimas (galų gale gamta nekenčia tuštumos) užpildyti tuščią erdvę. Bet kad ir kaip ten būtų, į gilią depresiją nugrimzdusieji - tik vaikščiojantys gyvi lavonai."

"Keista, bet aš įsimylėjau savo depresiją... Mylėjau ją, nes man atrodė, kad tik ją ir teturiu."

"Tačiau kiek daug depresijos aukų kenčia tylėdamos, niekam nežinant, o jų apgailėtinos padėties niekas nemato, kol joms neišsivysto beprotybės požymiai, kurių neįmanoma nepaisyti. Depresija - tai necharizmatinė liga, visiškai priešinga gyvai energijai, siejamai su beprotybe."

"Namų ilgesys man yra psichinė būsena. Aš visada ilgiuos kokio nors žmogaus, vietos ar daikto. Visada bandau sugrįžt į kokią nors įsivaizduojamą vietą. Mano gyvenimas - tai vienas stiprus ilgesys."

Šiaurės sachara.

Knygos aprašymas: "Romanas „Šiaurės Sachara“ – kūrinys apie XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto šviesuomenės gyvenimą. Pagrindinis veikėjas Martynas Lukeitas, lietuvaitės Urtės ir prancūzų belaisvio karininko Mišelio Benua sūnus, – talentingas dailininkas impresionistas.

Tuo laiku Nida, kurioje vyksta didžioji dalis romano veiksmo, buvo tapusi intelektualų ir menininkų susibūrimo vieta. Rašytojas pasakoja apie garsųjį Nidos „tapytojų rojų“, klestėjusį iki pat 1945 metų sovietų okupacijos. Čia, nuošaliau nuo didžiojo pasaulio, verda gyvenimas – mezgamos pažintys, gimsta meilė, netyla kūrybiniai ginčai. Bet veiksmo erdvė neapsiriboja pajūrio kraštu – nusikeliama ir į Europą, į Paryžių. O per vienišiaus menininko Martyno Lukeito gyvenimą parodomi ir tuo laiku pasaulį sukrėtę įvykiai."

Mano nuomonė apie šią knygą: Pirmieji šios knygos puslapiai slinko lėtai, buvo šiek tiek nuobodu, tačiau paskui, peržengus kažkur 100-ajį puslapį ši istorija tiesiog užvaldė. Akimirkomis, kai negalėdavau skaityti, galvodavau, kas gi ten toliau dėjosi. Su kuo ta Urtė, ką tas Ansas. Ilgai spėlioti nereikėjo, kadangi knygą perskaičiau gana greitai, ypač kelionių traukiniu metu. Tai knyga, pažadinanti troškimą pasidomėti Kuršių nerija, radus proga būtinai pakeliauti aplinkui. Tai istorija apie dviejų kartų likimus, apie meilę, mirtį, vienatvę. Būtent vienatvės turbūt ir buvo daugiausia. Seniai beskaičiau tokį romaną, kurį užvertus, keletą dienų jausčiausi lyg nesava, vis norėčiau vėl atsiversti tą knygą. Dabar paskaitų metu, išgirdusi "Kuršių nerija" iškart prisimenu šį romaną ir manau, prisiminsiu jį dar ilgai.

Mano vertinimas: 8/10

Žodžio kūryba

Knygos aprašymas: "Beveik ligi šiol rašytojas Čiurlionis yra visuomenei nežinomas, plačiai nesvarstytas mūsų literatūros reiškinys.
Čiurlionis rašydamas mato plastiškai, o formuoja pagal muziką.
Jo parašyti literatūros puslapiai savo ruožtu ir komentuoja, ir esmingai papildo dailininko kompozitoriaus portretą.
„Trečiasis Čiurlionis“ gyvena ir nusipelno gyventi."

Mano nuomonė apie šią knygą: Sunku būtų paneigti tą faktą, jog Čiurlionis išties buvo genialus, unikalus kūrėjas. Ypač Lietuvos mastu. Žaviuosi jo dailės ir muzikos kūriniais, su didžiausiu malonumu žiūrėjau filmą "Laiškai Sofijai". Tačiau, tai, ką perskaičiau knygutėje "Žodžio kūryba"... Na, nesutinku su V. Landsbergiu ir nemanau, kad tokia kūryba yra itin kažkuo ypatinga. Vien tai, kad tai parašė toks genialus dailininkas ir kompozitorius, nereiškia, jog visa, ką jis kūrė yra labai unikalu. Ir, deja, nemanau, kad tai kažkaip būtų pakeitę (ar gali pakeisti) lietuvių literatūrą. Kai kurie puslapiai pasirodė itin infantilūs, kai kurios eilutės gražios, bet tik tiek. O aš taip nemėgstu knygas ar eilutes apibūdinti žodžiu "gražu". Vis dar turiu vilties, jog knyga "Čiurlionio laiškai Sofijai" pakeis šį mano neigiamą įspūdį. Nors vis dar su dideliu susižavėjimu žvelgiu į Čiurlionio paveikslus ir klausausi "Miške". Ir vis dar manau, kad visapusiškai talentingi žmonės neegzistuoja ir vienas talentas visuomet išsiskiria iš kitų galimų.

Mano vertinimas: 5/10.

"Taip, laimingas nebūsiu, kitaip būti negali. Pernelyg visam kam esu jautrus, pernelyg viską imu į širdį, svetimų žmonių nemyliu ir jų bijau, gyventi su jais nemoku.
Pinigai manęs nevilioja, laukia manęs vargas, abejoju savo pašaukimu ir talentu, ir nieko nepasieksiu. Taigi būsiu niekas, nulis, bet suvoksiu savo padėtį."

Pornomūza

Knygos aprašymas: "T. A. Rudokas- lietuviško literatūrinio undergroundo tėvas, fantazuotojas, chuliganas, mergišius, meilės dainius ir buvęs zekas, trijų vaikų tėvas ir buvęs trijų žmonų vyras, persona non grata kone visuose Vilniaus baruose.

„Pornomūza“ - beveik autobiografinė T. A. Rudoko knyga, kuri buvo parašyta 2004- 2005m. ir kurią leidyklos atsisakė išleisti. „Tai knyga apie nieką. Skiriu ją draugams, kad skaitydami apie nieką negalvotų. Nes jie patys pilni visko- meilės, gerumo ir gyvenimo ryžto. O liūdesys tebūna mūsų bendras slaptas turtas. Todėl šypsokitės, chebra! Amen.“

Mano nuomonė apie šią knygą: Manau, vien tai, jog knygos autorius apibūdinamas kaip "chuliganas" atspindi knygos turinį. Ką dar galima būtų pasakyti, jei knygos motto "Pisu, vadinasi, esu!"? Galbūt ir nieko ypatingo - eilinio mergišiaus, nežiūrinčio rimtai į gyvenimą, istorija. Daug alkoholio, sekso, geros muzikos. Atrodo, kam tokias knygas ir skaityti, kai aplink ir taip to pilna. Bet labai greitai ir su malonumu perskaičiau. Nors kažkokios gilesnės prasmės ir neverta ieškoti, tačiau atsipalaidavimui puikiai tinkantis kūrinys. Beje, ir susimąstyti privertęs, kai prisiminiau pagrindinio veikėjo analogą savo pažįstamų tarpe. Nežinau, ar tokia literatūra tikrai labai verta dėmesio, bet aš džiaugiuosi "susipažinusi" su šiuo lietuvių autoriumi - chuliganu. Ir jau geriau skaitysiu tokias knygas, nei pem pilkų acpalvių. :))

Mano vertinimas: 8/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Toks dabar jaunimas, - pamanė Jurgis. - Auksinis, tipo. Be protesto, be idėjų, be dvasios. Seksas, pinigai, karjera. Tuščiaviduriai, bestuburiai - plastikinės žuvelės akvariume. Plauko paviršiuje visiems matant - tokia pornūcha."

Užrašų knygelės I. 1935-1942

Knygos aprašymas: "Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) „Užrašų knygelių“ pirmajame tome spausdinami jaunystės 1935–1942 metų užrašai. Sąsiuviniuose Camus dėsto kilusias kūrybines mintis ir įspūdžius, reflektuoja amžininkų intelektinę bei meninę veiklą, žymisi savo mąstymo trajektorijas. Šiuose užrašuose galima apčiuopti rašytojo kūrybinio kelio ištakas, sekti kaip plėtojamos pirmųjų romanų temos, kaip skleidžiasi pagrindinių mąstytojo meninių ir filosofinių idėjų užuomazgos."

Mano nuomonė apie šią knygą: Anksčiau, kai dar mokiausi mokykloje, su malonumu skaitydavau Kamiu kūrinius, buvau jo gerbėja. Dabar, skaitydama "Užrašų knygelės I. 1935-1942" labai nusivyliau. Naiviai tikėjausi, kad tai bus panašu į mano taip mėgstamus Nykos-Niliūno dienoraščius ar kažkas tokio. Tačiau, šiose užrašų knygelėse radau tik besikartojančius įrašus, keletą citatų, tik keletą įdomesnių apmąstymų. Pati knyga pasirodė pernelyg monotoniška, tačiau patogus formatas leido ją skaityti važiuojant autobusu. Tai tokiu ir teliko - skaitiniu autobuse. Po šio nusivylimo, teks paimti į rankas kažką iš Kamiu kūrybos, nes nemalonu nusivilti tais, kurie anksčiau šitaip žavėjo. O gal užaugau? Kažin, išaugama iš Kamiu?.. Tiesiog dabar perskaitytos mintys pasirodė pernelyg tolimos.

Mano vertinimas: 4/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

"Jį jaudino, kaip ji įsikibdavo jam į drabužius, eidavo šalia prigludusi prie jo rankos, jaudino jos nesivaržymas ir patiklumas, kutenęs jo vyriškas pajautas. Ir tas jos nekalbumas irgi (ji išsiduodavo tik staigiu judesiu ir tuomet jau visiškai supanašėdavo su kate), ir jos rimtumas, kai bučiuodavosi..."

"Apie tą patį dalyką iš ryto ir vakare galvoji skirtingai. Bet kur yra tiesa - vakaro mintyse ar vidudienio samprotavimuose? Du atsakymai - du žmonių tipai."

"- Ar pažįstate daug mylinčių vyrų, kurie atsisakytų dailios save siūlančios moters? O jeigu tokių ir yra, tai jie jos atsisako todėl, kad jiems stinga temperamento.
- Jūs vadinate temperamentu rimto jausmo stoką?
- Pataikėte. (Bent jau ta reikšme, kurią jūs teikiate žodžiui "rimtas".)"

"Žmonės nėra mano artimieji. Jie mane stebi ir mane teisia, mano artimieji - tie, kurie mane myli ir manęs nestebi, kurie mane myli nieko nepaisydami, nei nuopuolio, nei niekšybių, nei išdavystės, kurie myli mane, o ne tai, ką aš padariau ar padarysiu, kurie mylės mane tol, kol aš save mylėsiu - iki savižudybės imtinai." A. Malraux

Prisukamas apelsinas

Knygos aprašymas: "Garsiausias Anthony Burgesso romanas „Prisukamas apelsinas“, įkvėpęs Stanley Kubricką pastatyti filmą ir pelnęs knygos autoriui pasaulinę šlovę, pasakoja apie paauglį Aleksą. Knygos herojus kaip ir dauguma paauglių maištauja. Jo maištas – tai destruktyvus, savitikslis smurtas, „ultrasmurtas“. Jo kasdienybė – plėšimai, muštynės ir net žmogžudystės. Rafinuotam klasikinės muzikos gerbėjui Aleksui smurtas įkvepia kūrybinio entuziazmo ir suteikia prasmės gyventi.

Romanas buvo išleistas 1962 m., tačiau kai kurios scenos žiaurumu šokiruoja ir šiais laikais. Dėl „smurto propagavimo“ romanas ir filmas laikomi pavojingais ir nepageidaujamais, buvo uždrausti rodyti daugelyje valstybių. Tačiau Alekso brutalumas nėra betikslis, tai kova prieš asmenybes „prisukamais apelsinais“ verčiančią ateities visuomenę, kuri siekia Aleksą perauklėti bet kokia kaina.

„Prisukamas apelsinas“ – XX a. literatūros legenda, kelianti nepatogius klausimus ir verčianti abejoti visuotinai priimtomis nuostatomis."

Mano nuomonė apie šią knygą: Tai buvo antrojo mėnesio skaitytojų klubo skaitinys. Tikėjausi daug. Tikėjausi vien dėl to, nes teko girdėti ne vieną pagiriamąjį žodį apie filmą. Nelikau pernelyg sužavėta nei knyga, nei ekranizacija. Pati knyga apie smurtaujančius paauglius. Smurtaujančius - švelniai pasakyta. Net nežinau, kaip tiksliau reiktų apibūdinti tai, ką teko skaityti. Pirmiausia, erzino nesulietuvinti, neišversti lyg ir rusiški, lyg ir kokie žodelyčiai. Atseit, jaunimo kalba. Erzino toks žiaurus elgesys su niekuo dėtais žmonėmis, norėjosi sutikti pagrindinius veikėjus ir spjauti jiems į veidą. Tiesiog. Paskui, jau įpusėjus, darėsi vis įdomiau. Įvairios atomazgos, gydymas ir bandymas įsiliet į įprastą gyvenimą. Viena, kas išgelbėjo mano nuomonę apie šią knygą - buvo pati jos pabaiga. Kažkaip net ir ramiau atsikvėpiau, kai pamačiau, kad ir tie smurtautojai galiausiai suauga. Antrą kartą šios knygos tikrai neskaityčiau. O tiek išgirtas visų filmas... Na, buvo malonu žiūrėti, kai viskas taip teatrališka, tačiau erzino nereikalingas ištęstumas. Manau, kad šią knygą įdomiausia skaityti paauglystėje. Vis priminė "Beveik suaugę" serijos knygas, kurias skaičiau, kai man buvo 13-a. Ar rekomenduoju? Ne itin.
Mano vertinimas: 6/10.

Metūgės

Knygos aprašymas:

"Galimas dalykas, kad Metūgės savo moteriškąja laikysena truputį pasiankstino: iš tolo dar buvo negirdimi artėjančio feminizmo būgnai ir švilpynės. O aš, nors ir nesu "feministė", vis dėlto buvau "femina". <...> Vartydama praeities veidus ir vaizdus, pagalvojau, kad Metūgių ašis sukasi apie jaunos moters vienatvę - svetimoj šaly, svetimame mieste - Monrealyje: praūžus baisiam karui. Kokie nykūs būdavo sekmadieniai pusiau apmirusiame mieste, kai iš tolo atskambėdavo tramvajai, kai aš laistydavau palangėj auginamas liūdnas gėles! Lyg didžiulis debesis tada užslinkdavo netekties sielvartas ir pasiilgimas - dvylikos stiprių brolių, kurie atremtų vėją pečiais. Ir dar: geliantis geismas sukurti savo pavidalu Dievą, kuris vakarais sėdėtų su tavim ant slenksčio. <...> Vaizdą visados branginau labiau už sąvoką. Metūgėse
ieškojau taupaus žodžio ir ypač glausto sakinio. Pavyzdžiui, labai džiaugiausi, aptarusi mirtį trumpai ir paprastai: "Mano mirtis graži". Knygai buvau įrašiusi motto, kuris per klaidą spaustuvėje nubyrėjo. Tai buvo Walto Whitmano sakinys: "Jeigu kūnas nėra siela, kas yra siela?" Šitaip aš tada galvojau (galvoju panašiai ir dabar) apie kūno ir sielos vienybę."
Birutė Pūkėlevičiūtė

Mano nuomonė apie šią knygą: Vis sunkiau ir sunkiau man yra apibūdinti poeziją. Kokia ji gali būti? Graži? Nemanau... Šis žodis neapsako poezijos gylio. Švelni? Irgi ne. Nors kartais būtent poezija glosto švelniausiai, bet juk kartais tik ji ir tegali subadyt iki ašarų kraujo. Rinkinį "Metūgės" apibūdinčiau, kaip moteriškos jėgos ir magijos kupiną poeziją. Būtent šitas apibūdinimas ir ateina galvon, kai prisimenu šį rinkinį. Nežinau ką daug blevyzgoti apie šią poeziją. Rekomenduoju paskaityti. O aš tuo tarpu, pasidalinsiu labiausiai įstrigusiais eilėraščiais.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo:

Dvi balandžio pilnatys

Pirmoji

Šviesi pavasario naktis.
Visi langai plačiai į vėsumą atverti. Visi
ąsočiai sklidini tirštos sulos.

Ir kai trys malūnininko dukterys išpurto
dideles duknas, margi jų patalai pakvimpa
miško vėjais.
Jūs trys malūnininko dukterys, jūs raudon-
plaukės seserys, vis tiek jūs šiąnakt neuž-
migsit!
Pasikaišykit klostytus sijonus ir, susikibę
rankom, bėkit paupin – – –
Smaluoti luotai supasi kaip geldos; kažkur
tarp nendrių švilpauja Vandenis; mediniu
tiltu nudarda didžiulė pilnatis.
Tada ir vėl senam vandens malūne ima ūžti
girnos:
Ant balkių sėdi dideli, basi vaiduokliai ir
sijoja miltus balto beržo rėčiais.
Nes šiąnakt trys malūnininko dukterys pasi-
raitos rankoves ir užminkys saldžius Velykų
pyragus.

***

Aš esu piktas žiedas ir maitinu save pražū-
čiai.
Mano gyslos tamsios, nes mano kraujas yra
vynas ir purvas.
Aš esu balų vijoklis ir laku drumzliną van-
denį.
Gėrėkis!
Aš suskaldysiu veidrodžius. Jie mane pakar-
toja šimtus kartų: alkaną kaklą ir prigesintas
akis.
Aš esu apkartus pati savimi ir bijau vidur-
dienio.
Todėl tavo glėbis turi būti du lenkti kalavijai.
Kad aš neišsigelbėčiau.

Du lagaminai sniego.

Knygos aprašymas: "Tai septintoji Kęstučio Navako, poeto, eseisto, literatūros kritiko ir vertėjo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, knyga. Jos žanrą lengviausia apibūdinti kaip esė, nors šių esė diapazonas platus - nuo reportažo iki novelės. Du lagaminai sniego - tai tekstus siejanti metafora, kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka: laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu.

Penki punktai apie šią knygą:
1. Rašiau ją trejus metus, bet yra čia ir senesnių tekstų.
2. Jos žanrą lengviausia apibūdinti kaip esė, nors tų esė diapazonas: nuo reportažo iki novelės.
3. Daug kas buvo spausdinta "Šiaurės Atėnuose", "Nemune" ir kitur, tačiau daugelis tekstų naujai suredaguoti arba perrašyti.
4. Šia knyga aš pasitikiu. Kaip ir jos skaitytojais.
5. Du lagaminai sniego. Tai tekstus siejanti metafora. Kalbanti apie tai, ką gražaus su savimi nešamės ir ko tame nešuly nejučia nelieka. Laiko, jaunystės, talento, meilės, žmonių, gyvybės. Kažko, kas pernelyg trapu. Kartais net nespėjame to užrašyti.
Autorius"

Mano nuomonė apie šią knygą: Puikus esė rinkinys, persmelktas bohemiškos rašytojo būties. Skaičiau ir šypsojausi, kai kurie momentai atrodė kažkuo artimi, lyg ir atpažįstami. Skaitydama susimąsčiau apie jaunystės laikinumą. Apie tai, kaip sudėtinga išnaudoti tą laiką, kai norisi vieno, o privalai daryti visai ką kita ir panašiai. Todėl, kai skaičiau apie jaunystės nuotykius šiame esė rinkinyje, pagalvojau, kad vargu ar aš kada galėčiau parašyti kažką panašaus, net ne parašyti, o paprasčiausiai prisiminti. Atrodo, jog vieni žmonės turi talentą ne tik rašyti, bet ir gyventi taip, kad turėtų ką rašyti. Kol kas, Kęstutis Navakas manęs dar nė karto nenuvylė. Rekomenduoju.

Mano vertinimas: 9/10.

Mano pieštukas užkliuvo: "Žmogus, norintis likti amžinai jaunas, turėtų išsaugoti ne savo garbanas ir ūsus, o savo vienatvę. Tokią, kokia ji būdavo prieš dvidešimtį metų, su desperatiškais bandymais keisti pasaulį, perdislokuoti jo žneklus, atverti tai, kas užrakinta, ir užtrenkti tai, kas neprašytai atsivėrė."

"Tuo tarpu Nickas Brownlee'is, parašęs knygą "Alkoholis", ją baigia štai šitaip: "Verta atminti, kad iš milijardų žmonių, kurie šįvakar vartos alkoholį, tik labai nedidelė dalis turės dėl jo problemų. Alkoholis atskleidžia įgimtas savybes, kurios paprastai būna užgniaužtos slopinimo mechanizmų. 95-iais atvejais iš 100-to šios savybės - tai sąmojingumas, išmintingumas, užuojauta, draugiškumas ir meilė. Šiame pilkame ir nuobodžiame pasaulyje už jas tikrai verta pakelti taurę."

"Naktis - tavo mylimoji, sako ryškios metaforos, naktis tuoj guls tau į skreitą, ir tu ją apvaisinsi."

"Net keista, kokia daugybė skirtingų žmonių telpa mumyse. Jei visi susėstų prie vieno stalo, tektų kalbėtis apie orą, nes pernelyg skirtingas būtų ne tik temų traktavimas, bet ir pačios temos. Oras, be abejo, vienodas net ir tada, kai skirtingas."

451 Farenheito

Knygos aprašymas: "...temperatūra, kurioje užsiliepsnoja ir ima degti popierius

Sistema paprasta, kiekvienam suprantama: knygas reikia deginti, leisti pelenais drauge su namais, kuriuose jos slepiamos...

Gajus Montegas dešimt metų dirbo gaisrininku ir mėgo savo darbą: be galo žavėjo vidurnakčio reidai ir kėlė dvasią oranžinės gaisro liepsnos. Bet kartą jis sutiko septyniolikmetę mergaitę, kuri papasakojo apie praeitį, kai žmonės nebijoję... Paskui jis sutiko profesorių, kantriai laukiantį tokių laikų, kai žmonės pradės mąstyti. Ir staiga Gajus Montegas suvokė, ką jis būtinai turįs padaryti..."

Mano nuomonė apie šią knygą: Pirmiausia, noriu pasidžiaugti, kad idėja įkurti skaitytojų klubą tapo realybe! "451 Farenheito" tapo pirmąja mėnesio knyga, kurią skaitėme. Man ši knyga paliko ypatingą įspūdį. Labai mėgstu Ray Bradbury knygas ir jo iškeliamas vertybes. Tai buvo trečioji šio autoriaus knyga, kurią teko skaityti. Šiaip nesu didelė fantastikos gerbėja (išskyrus kelis mane tikrai sudominusius kūrinius), tačiau šioje knygoje nebuvo peržengtos tos ribos, kai mane jau fantastika erzina. Knygos laikas - ateitis. Tokia ateitis, kai gyvenimas tampa ne spalvingesnis, o atvirkščiai - praranda visą žavesį. Ugniagesiai nebegesina gaisro, o jį sukelia, knygos yra ne skaitomos, o deginamos, nes jas turėti yra nusikaltimas. Ir nevalia pakliūti gaisrininkams į akiratį, nes kitaip sudegsi kartu su savo užgyventu turtu bei knygomis arba tau įgels šuo robotas. Vertybių nebelieka, moterys nebemoka mylėti, jos tik užsidaro tarp keturių sienų, kuriose įmontuoti televizoriai su pseudošeimomis. Kai vaikai nekenčia savo tėvų ir tėvai nekenčia atžalų. Kai vyrai tampa reikalingi tik tam, kad uždirbtų dar vienai televizinei sienai. Ir kuo galiausiai baigiasi bandymas visam tam pasipriešinti? Rekomenduoju perskaityti knygą. :) Jeigu viską atskleisiu, manau, bus nebeįdomu. Su skaitytojų klubu žiūrėjome ir šios knygos ekranizaciją. Žinoma, daug kas neatitinka, šuns roboto nepamatėme, tačiau skaniai pasijuokėme iš tuometinių efektų. (Vis dėlto, filmas 1966m.) Taigi išvada: knygas skaityti reikia.

Mano vertinimas: 9/10


Mano pieštukas užkliuvo:

" - Tačiau labiausiai, - kalbėjo ji, - man patinka stebėti žmones. Kartais kiaurą dieną važinėju metro, žiūriu į juos ir klausausi jų. Tiesiog bandau įsivaizduoti, kas jie, ko jie nori ir kur važiuoja."

"Rijau jas kaip salotas, knyga buvo mano sumuštinis pietums, priešpiečiai, užkandis ir vakarienė. Plėšiau lapus, kramčiau juos su druska, gardžiuodamasis nirau į jas, graužiau viršelius, varčiau skyrius liežuviu! Tuzinus, šimtus, milijardus knygų."

"Taigi dabar suprantate, kodėl knygos nekenčiamos ir kodėl jų bijoma? Jos rodo poras gyvenimo veide. Norintys patogiai gyventi geidžia matyti tik vaškinius mėnuliškus veidus, be porų, be plaukų, be išraiškos."



Ir keletas akimirkų iš kuklaus, pirmojo skaitytojų klubo susitikimo: