Rachel Joyce „Muzika Ilzei Brauchman“

„– Muzika užgimsta tyloje, o pasibaigusi vėl ten sugrįžta. Tai kelionė. Supranti?“

Muzika mano gyvenime turi didelę reikšmę ir kelias į tokią ją, kokios klausausi šiandien, buvo gana vingiuotas ir pakankamai ilgas. Nesu muzikantė, tie keli akordai, kuriuos mokėjau kažkada brazdinti gitara, tikrai nesiskaito. Muzika visuomet man padėdavo ištverti sunkesnes akimirkas, padėdavo pabėgti nuo nemalonių, nenorimų pašnekesių ar garsų. Puikiai atsimenu vieną lietingą pavasario vakarą, prieš šešerius metus. Ėjau viena gatve, žaibavo, aplinkui nebuvo žmonių, o aš ėjau ir klausiausi Fever Ray „Concrete walls" ir „Keep the streets empty for me", tada vienu metu išgyvenau ir išgąstį bei nejaukumą, nes eiti vienai tąvakar buvo baisoka, ir kartu jaučiau keistą didybę, kažkokį sąlytį su gamta ir su muzika, tą jausmą pamenu iki šiol. Žinoma, negaliu tvirtinti, kad muzika man yra viskas ir be jos negalėčiau gyventi. Žinau, kad galėčiau bent kažkurį laiką, nes kaip ir Frankas su Ilze, išgyvenau tylos laikotarį, kuris truko gal metus. Kai tiesiog negalėjau klausyti jokios muzikos, niekaip neradau savęs joje, tačiau praėjus kiek laiko, muziką atradau iš naujo ir su malonumu jos klausausi vienišais vakarais, o ir koncertai bei festivaliai mano gyvenime užima tikrai didelę vietą. Nuo pat mano pirmojo apsilankymo festivalyje, kai buvau septyniolikmetė, nebūna vasaros, kai neapsilankyčiau bent viename festivalyje. Turbūt kiekvieno žmogaus gyvenime yra dainų, kurių nesinori girdėti, kurios kelia skaudžius prisiminimus. Aš, kaip ir Ilzė su Franku, žinoma, taip pat tokių turiu, žinau, kad jei jas išgirsčiau kur netikėtai, mane tuoj aplankytų praeitis ir galbūt akimirką prisiminčiau, kaip, rodės, plyšo širdis ar nutiko kažkas labai liūdno.

„Muzika Ilzei Brauchman“ – ypatinga knyga. Tai ne kokia banali meilės istorija, kur susitinka Marija ir Chose Migelis, jie ten šiek tiek pasiožiuoja vienas prieš kitą, susituokia ir laimingai gyvena. Ne, ši istorija yra, pirmiausia, apie meilę muzikai ir gyvenimui, šioje istorijoje tarp dviejų žmonių užsimezga ne banali aistra ar meilė trunkanti mėnesį, čia tarp dviejų žmonių užsimezga RYŠYS, kurio, manau, daugelis žmonių ir ieško visą gyvenimą. Frankas – senamadiškas, užsispyręs plokštelių parduotuvės savininkas ir ypatingas sielų gydytojas, gydantis jas ne kuo kitu, o muzika. Ilzė - paslaptingoji moteris žaliu paltu, įsiveržusi netikėtai į Franko gyvenimą ir jį apvertusi aukštyn kojomis. Tarp jų užsimezga toks ryšys, kuris, net jei truktų tik dieną, paliktų ženklą sieloje visam gyvenimui. Tai ne šiaip vasaros romanas, kurį galbūt rudenį jau pamiršti kitame glėbyje. Tai visa apimanti bendrystė. Kone kiekvienas knygos skyrius prasideda daina, kuri kaip atskira istorija. Tai gyvenimų dėlionė, tai gyvenimų spalvos.

Labai džiaugiuosi, kad šią knygą skaičiau būtent prieššventiniu laikotarpiu, kai taip gražiai ir muzikaliai sninga, knyga sušildė šaltais vakarais. Būtent ši knyga ir priminė, kokia galinga jėga yra muzika, kokia ji svarbi mūsų gyvenimuose gali būti. Vienintelis priekaištas autorei - pernelyg banali pabaiga, apie kurią, žinoma, nepasakosiu, tačiau būtent ji, šiek tiek prislopino knygos magiją, tokia istorija turėtų baigtis kažkaip... ypatingiau ir muzikaliau.

Šią knygą rekomenduočiau visiems mylintiems muziką, visiems svajokliams, visiems, norintiems iš naujo, o gal pirmąkart pamilti gyvenimą.

Mano vertinimas: 7,5/10. (Ach, ta pabaiga...)

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorė: Rachel Joyce (g. 1962 m., Londone, Jungtinėje Karalystėje)

(nuotr. iš https://www.thetimes.co.uk/article/how-rachel-joyce-discovered-her-groove-whbhnpmgr)

Herman Koch „Griovys“

Autorius, drauge su Amsterdamo meru Robertu Valteriu, paima skaitytoją už rankos ir veda ilgu, dažnai kiek nuobodžiu keliu, į mero paranojos, jaučiamos įtampos žaidimus.

Robertas – visų mėgstamas, sėkmingą gyvenimą gyvenantis vyras, tik štai vieną vakarą pamato savo mylimą žmoną šnekučiuojantis su nuobodyla jo pavaduotoju. Roberto galvoje užgimsta patys keisčiausi scenarijai. Negi neįtartina, kai mėmė pavaduotojas, neturintis humoro jausmo, prajuokina jo žmoną?! Negana to, Roberto 94-erių metų tėvas praneša, jog nusprendė, kad jam ir Roberto mamai laikas numirti, jie nenorį tapti našta ir šiaip, matyt, atsibodo gyvent. Roberto galvoje visiška sumaištis, jis nebesupranta, kur tiesa, o kur tik jo vaizduotė, sėkmingasis gyvenimas pradeda slysti iš po kojų...

Prisipažinsiu, ši istorija manęs pernelyg nežavėjo. Iš pradžių lyg ir žadėjo daug, nagi, įtampa, galima išdavystė, tiesos ieškojimas, emocijos, gedulas, sūnaus santykiai su tėvais, viskas lyg ir buvo, bet daug ko ir pritrūko... Visų pirma, man nepatiko pats Robertas, jis man per nykus, tikėjausi daug ryškesnės asmenybės. Jo tėvukas mane žavėjo labiau už jį patį. O skaitant apie Roberto paranoją ir įvairiausių nesąmonių įsivaizdavimą, supratau, kad didžiausia problema santykiuose, nepaisant to, kiek jums metų, yra nesikalbėjimas. Aš visuomet tiek filmų metu, tiek skaitydama knygas, pradedu spirgėti iš susierzinimo, kai matau, kad žmonės nesugeba pasikalbėti ir dažniausiai būtent tai man atrodo problemos sprendimas.

Nepavadinčiau šios knygos prasta, bet ir geriausios titulo neskirčiau. Tema įdomi, išskirtinė (ypač tėvų atvejis), tačiau pats autoriaus balsas knygoje, rašymo stilius mane atstūmė, skaitydama laukiau knygos pabaigos.

Skaitant šią istoriją neapleido mintis, kad ši knyga tiktų vyresnio amžiaus žmonėms, arba išgyvenusiems gedulą, patyrus santuokos krizę ir tiesiog tiems, kam įdomu, kur gali nuvesti žmogaus vaizduotė ir kiek vaizduotė gali jam kainuoti gyvenime.

Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorius: Herman Koch (g. 1953 m. rugsėjo 5 d. Arnheme, Nyderlanduose)

(nuotr. Eva Broekema)

Justinas Marcinkevičius „Viešpatie, nejaugi neprašvis?“

Išmokau mintinai upes ir kalnus,
pagarbinau gyvenimus
ir paukščių, ir žvėrių,
vienų – gražius, kitų – piktus ir alkanus.
O skauda tiktai tą, kurį turiu.

Kol vėl neatsiverčiau poezijos knygos, tol nesugebėjau suprasti, ko man trūksta, kaip nuraminti neramią ir sopančią širdį. Regis, poeziją atrandu vis iš naujo tada, kai labiausiai man to ir reikia.
Kaip ir šįkart, Marcinkevičius mano sielai buvo tarytum oro gurkšnis, kurio reikėjo tam, kad atsibusčiau. Šiame rinkinyje jis visoks, jam skauda ir dėl Lietuvos, ir dėl moters nemeilės, dėl jaunų draugų, kurių nepagailėjo likimas, dėl rudens, čia jis jaukinasi mirtį ir primena mūsų laikinumą. Turbūt skaitant poeziją nieko prasmingiau ir negali būti už tas akimirkas, kai siela atsišaukia, kai, regis, apie tave būtų parašyta, apie tavo vargus, didesnius ar mažesnius skausmus. Ir sninga šiame rinkinyje taip ramiai ir jaukiai, ir pasaulis tyliai susikuria iš naujo.

Kasmet prieš šventes man norisi atsisukti į lietuvių autorius, tik jų knygos man suteikia jaukumą, ramybę, šilumą. Mane atstato ir paruošia gyvenimą gyvent iš naujo. J. Marcinkevičiaus kūryba man visuomet primins prieššventinį jaudulį, drebančius kelius ir užmirštas eilutes prieš pilną mokyklos salę, primins teatro repeticijas ir mane pačią, savęs vis ieškančią.

Apie poezijos rinkinius kalbėti yra ypatingai sunku, dievaži, visuomet sugebu pasakyti: siela atsiliepė. Ir viskas. Kad ir kaip ten būtų, mylint poeziją ar norint ją pažinti, J. Marcinkevičių skaityti labai labai verta.

geriau kai neskauda
bet kai visai tylu
negerai

Mano vertinimas: 8/10

Leidykla, išleidimo metai: Versus aureus, 2016.

Knygos autorius: Justinas Marcinkevičius (g. 1930 m. kovo 10 d., Važatkiemyje, Prienų valsčiuje – m. 2011 m. vasario 16 d., Vilniuje)

(Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.)

Elizabeth Kolbert „Šeštasis išnykimas“

„Nušautas paukštis yra tėvas ar motina, – sakė jis kreipdamasis į Britų mokslo pažangos asociaciją. – Mes naudojamės švenčiausiais jo instinktais, kad įviliotume jį į spąstus, o atimdami tėvo ar motinos gyvastį pasmerkiame bejėgį palikuonį pačiai siaubingiausiai mirčiai iš bado. Jei tai ne žiaurumas – tada kas?“
(Tai sakė Newtonas)

Nesu didžiulė gamtos mokslų žinovė, tiesą sakant, niekada nebuvau. Mokykloje kažkiek pasiruošdavau atsiskaitymams ir tiek, greitai tam tikrus momentus pamiršdavau, nes niekada pernelyg nesidomėjau nei augalais, nei gyvūnijos pasauliu. Tad ši knyga man tapo ir šiokiu tokiu iššūkiu, ir žinių šaltiniu. Atidžiau leido pažvelgti į tam tikrus gamtoje vykstančius procesus, kartais natūralius, kartais, deja, prisidėjus žmogaus rankai. Šios knygos greitai neperskaitysi (na, nebent jau turi nemenką žinių bagažą gamtos mokslų srityje). Ją skaityti reiktų susikaupus, tad, perskaitydavau skyrių ir padėdavau kitam vakarui, nes jaučiau, kad mano mintys persipildo ir nebegaliu tęsti skaitymo.
Tai turbūt pirmoji tokio pobūdžio knyga skaityta savo noru, tad negaliu su niekuo palyginti. Žinoma, tokios knygos yra svarbios ir jas turėtų perskaityti kone kiekvienas žmogus.

Skaitydama šią knygą vis pasakojau šalia esantiems žmonėms apie tai, ką perskaitau. O apie didžiąsias alkas pasakojau kompanijai draugų ir užvirė diskusija apie tai, kaip žmonės vien vedami pramogos ir tuštybės žudo gyvūnus. Man regis, vien šis momentas išryškino tokių knygų prasmę. Žinoma, vien diskusija ar susimąstymas problemų pasaulyje neišspręs, bet, man regis, tai prasideda jau nuo minčių.

(iliustracija J. G. Keulemans)

„Ir tuomet didžiosioms alkoms iškilo nauja grėsmė: jos tapo retos. Odų ir kiaušinių nekantriai troško tokie džentelmenai kaip grafas Rabenas, norėję pasipildyti kolekcijas. Kaip tik tokių entuziastų labui 1844 m. nužudyta pati paskutinė žinoma alkų pora Eldėjuje.“

Knygos skyriai liečia vis kitas mūsų brangiojoje Žemėje egzistuojančias problemas, vysktančius procesus, išsamiai aprašomas rifų galimas likimas, jų dabartinė padėtis, šikšnosparnių ligos, vandenynai, miškai, medžiai ir kiti įvairūs tyrimai ir išvados. Tiesa, kartais gal netgi per išsamiai, turint omenyje, kad ši knyga rašyta ne mokslininkams, o įsivaizduokime, tokiam žmogui, kaip aš, kuris pernelyg daug nežino apie tam tikrus procesus tiek gyvūnijos pasaulyje, tiek augalų. Ir skaityti kelioliką ar net keliasdešimt puslapių apie varlytes, kur lotyniški pavadinimai sparčiai veja vienas kitą, yra pakankamai sudėtinga.

Kita, regis, smulkmena, kuri man sukėlė galbūt ne pyktį, bet, tarkime, sutrikimą, buvo autorės lyg netyčia pateiktas požiūris į žmones, kurie užsiima kiek paprastesniais dalykais, nei pasaulio gelbėjimas. Pavyzdžiui, pasišaipė iš vieno rašytojo, kuris buvo jų grupėje ir norėjo savo knygoje panaudoti tam tikrus faktus, patirtis. Šaipėsi iš jo nepasiruošimo žygiui. O labiausiai sutrikdęs momentas buvo, kai autorė lankėsi muziejuje Vokietijoje ir kadangi buvo viena, pasiteiravo suvenyrų krautuvėlės pardavėjos, ar ji negalinti su ja kartu pasivaikščioti, šiai atsakius, kad turi daug darbo, autorė ironiškai pasišaipo, kad muziejuje tuo metu be jos, daugiau nėra žmonių. Šis momentas man pasirodė šlykštokas ir, visgi, kaip tokiai išsilavinusiai, žingeidžiai moteriai, pernelyg arogantiškas. Visgi, aprašant varlytes ir jų kojytes, reiktų nepamiršti, kad pasaulyje yra ir žmonių, dirbančių paprastą darbą ir galbūt negalinčių sau leisti išeiti kada panorėję iš darbo vietos ar keliauti po pasaulį ir kalbėtis su mokslininkais. (Šiukštu, nepagalvokite, kad šiais pastebėjimais noriu pasakyti, jog negerbiu mokslininkių ir žmonių, rašančių tokias knygas. Tiesiog, man regis, kad ir ką veiktum, kad ir kokią žinią norėtum perduoti, žmogiškumo ir supratingumo nustumti į užmarštį taip pat nevalia).

Taigi, kaip matote, mano jausmai, perskaičius šią knygą, tikrai dvejopi. Suprantu šios knygos svarbą, suprantu tai, kokie žmonės yra šikniai Žemės ir kitų rūšių atžvilgiu, bet kartu ir jaučiu, kad man norėjosi kiek kitokio informacijos pateikimo. Tad, ar ją skaityti, belieka nuspręsti jums.

Galiu pasakyti tik vieną, kad perskaičius šią knygą tikrai daugiau minčių šia tema užverda galvoje ir norisi savo gyvenime imtis, nors ir mažyčių, bet pokyčių, mažiau prisidėti prie Žemės alinimo, bei rūšių nykimo.


Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorė: Elizabeth Kolbert (g. 1961 m., Bronkse, Niujorke, JAV)

(nuotr. iš https://www.ohio-forum.com/2018/04/frontiers-in-science-elizabeth-kolbert-on-the-sixth-extinction-april-3/)

Liz Nugent „Išnarplioti Oliverį“

„Kad ir kaip stengtumeisi, skausmingiausi tavo gyvenimo tarpsniai iš atminties neišdyla. Daug metų troškau ką nors pakeisti. Jei būtum pasielgusi taip, o jei anaip... Bet širdgėla nepranyksta. Laikas negydo. Tai melas. Prie skausmo tiesiog pripranti. Daugiau nieko.“
(p.s. šios mintys ne pagrindinio herojaus Oliverio, tačiau...)

Retai pasitaiko knygų, kurios taip įtraukia, kad sunku ją padėti į šalį, kai norisi perskaityti viską vienu ypu. Deja, mūsų galvotrūkčiais lekiantis gyvenimas ne visada tai leidžia. „Išnarplioti Oliverį“ – viena tų knygų, kai norisi sustabdyti laiką, pareigas, buitį ir sužinoti visus atsakymus. Šiai istorijai užtenka dienos, daugiausiai dviejų.

Ką mes tokį narpliojame? Ogi Oliverį, labai sėkmingą rašytoją, gyvenantį kone svajonių gyvenimą. Tas, galima sakyti, ramus svajonių gyvenimas priveda prie to, kad vieną vakarą Oliveris trenkia savo žmonai. Ir staiga visi Oliverio praeities demonai, tūnoję tamsiausiuose kampuose, pradeda lįsti į dienos šviesą.

Vos pradėjus skaityti šią istoriją, sunku nuo jos atsitraukti, nes autorė neria Oliverį, kaip gyvatę iš odos ir kiekvienas sluoksnis vis įdomesnis, įtraukia vis labiau. Kaip suaugusiam vyrui gali atsiliepti nemeilė ir atstūmimas vaikystėje? Kokios blogio šaknys? Ir kas yra kaltas dėl viduje susitelkusio pykčio klodų? Kaip tampama tokiu šaltakrauju ir žiauriu žmogumi, kuris nepaiso nieko? Įvykių grandinė kupina įvairiausių klausimų, susimąstymų.

Sunkiai pamenu tokią knygą, kurios pagrindinis herojus būtų toks neigiamas, blogas. Kai net nebandai pagrindinio herojaus išteisinti, nes, regis, kad ir kokia vaikystė buvo, kad ir kokių problemų turėtum, už gėrio ir blogio persvarą esi atsakingas pats. Juk yra įvairiausių istorijų. Kai vaiką augina pikti, geriantys ar dar ką darantys tėvai, jie užauga tokie pat arba kabinasi į gyvenimą visomis išgalėmis ir tampa savo budelių priešingybėmis. Kas tai nulemia? Ši knyga į šį klausimą gal ir nepadės atsakyti, bet tikrai privers stabtelėti ir apie tai susimąstyti. Šiaip iš paskutiniųjų stengiuosi nesmerkti žmonių (knygų herojų, beje taip pat), kol neapmąstau jų motyvų, nebandau įsivaizduoti situacijos iš įvairių perpektyvų, tačiau Oliveris vedė mane iš proto, aš negalėjau jo nesmerkti ir juo nesibodėti.

Nuoširdžiai rekomeduoju šią knygą. Ir ĮSPĖJU: jei turite kažkokių pareigų ar svarbių planų, nepradėkite skaityti šios knygos, nes planai gali nuplaukti. Akimirką Oliverio nuodėmės bus svarbesnės už asmeninius malonumus. :) Kita vertus, narplioti Oliverį labai didelis malonumas, tik gal šiek tiek su kartėliu.

Mano vertinimas: 9/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorė: Liz Nugent (g. 1967 m., Dubline, Airijoje)

(nuotr. Ronan Lang)

Herbert Genzmer „Salvadoras Dali ir Gala“

„Ji ir Dali drauge sudarys harmoningą simbiozę, nes puikiai papildo vienas kitą: Gala nuo pirmos iki paskutinės akimirkos įstengia duoti menininkui tiksliai tai, ko jam reikia; ir jis geba patenkinti tris jos gyvenimo norus – vertina grožį (įamžina ją idealizuotuose portretuose), suteikia galimybę reikštis valdingumui ir padaro turtingą.
Dali rado sau moterį, savo tobulą antipodą.“

Turbūt daugelis žino, ne kartą matė išsilydžiusius laikrodžius, ilgakojus dramblius ir Dali ūsus. Juk dabar visa tai galima pamatyti vos ne ant kiekvieno kampo. Bet ar kiekvienas apie Dali gyvenimą žino kažką daugiau, konkrečiau? Aš ir pati ne kažką težinojau, tik tai, kad namie apie jį turiu dvi knygas, teko lankytis Dali muziejuje Paryžiuje ir tiek. Todėl su malonumu griebiau šią knygą.

Jau tikrai ne kartą esu minėjusi, kad mano vienas mėgstamiausių knygų žanrų yra biografijos, autobiografijos ir prisiminimai. Nuo pat ankstyvos paauglystės su malonumu skaitau tokias knygas. Skaitant jaučiuosi, tarytum, artimai pažinčiau žmogų, kuris, žinau, kad tikrai egzistavo, tai dažnai mane įkvepia. Galbūt aklai ir nepasitikiu tokiomis knygomis, nes, visgi, puikiausiai suprantu tai, jog tiek paties žmogaus požiūris į save, tiek jo artimųjų ar pažįstamų, o juolab, vėliau tyrinėjančių rašytojų, yra absoliučiai skirtingas, ne visada atskleidžiantis tiesą. Bet bendrais bruožais žmogaus portretą įmanoma susidėlioti.

Šįkart knyga skirta ne tik Salvadoro Dali portretui dėlioti, tačiau ir jo santykiams su Gala. Šioje knygoje išsamiai aprašyta tiek Dali, kaip menininko pripažinimo pradžia, tiek susitikimas su Gala ir kitais Paryžiuje gyvenusiais menininkais. Jau pačiuose pirmuosiuose puslapiuose autorius įmeta skaitytoją į 1929-uosius metus, „Elektros muziejų“ Paryžiuje, paprasčiau tariant, tuometinę siurrealistų susibūrimų vietą, o ten skaitytojas sutinka A. Breton, M. Ernst ir daugelį kitų menininkų, su kurių pavardėmis susipažinau šios knygos dėka. Jau istorijos pradžioje lengva įsijausti, pagauti tvyrojusią nuotaiką, jautiesi it tikrai kampelyje stebėtum tuos karštakošius, kartais besipykstančius, o kartais kartu kuriančius žmones. Paskui skaitytojas tampa Salvadoro Dali ir Galos pažinties, ir jų keistos istorijos pradžios bei baigties liudininku.

„Aš myliu du dalykus – Galą, savo teisėtą žmoną, ir pinigus.“

(nuotr. iš http://www.whataboutart.org/blog/2016/2/8/gala-and-dali.html)

Įsivaizduokite, kas nutinka su tokia pora kaip Dali ir Gala? Jam, kai jie susitinka, 25-eri, jai dešimčia metų daugiau, ji ištekėjusi už žinomo prancūzų poeto P. Eluard ir turi dukrelę, kuri jai nė motais. Kas nutinka? Ak, nieko, Dali šeima nepritaria tokiems jo santykiams ir jį pasmerkia, jis, apakintas meilės Galai, visko ir atsisako. Gala – moteris ne pėsčia, tikra Femme Fatale, sėjanti vyrų širdyse žaizdas ir beveik nė neatsigręžianti į nusibodusius žaisliukus, trokštanti gyventi patogų, aprūpintą, turtingą gyvenimą. O Dali? Dali savimyla keistuolis, vis pabrėžiantis visiems, koks jis genialus kūrėjas, jis ne tik siurrealistas, jis visas SIURREALIZMAS! Skaitant apie šiuos du egoistus, gyvenančius savo susikurtame pasaulyje ir ne visai paisančius, kas dedasi aplinkui, vis mąsčiau apie tai, kad daugelis šiandien garbinančių Dali, vieni sąmoningai, žinodami, kiti tarytum dėl to, kad tai madinga, kažin ar norėtų jį patį pažinoti asmeniškai? Aš pati supratau, kad tikriausiai ne. Vis bandžiau įsivaizduoti, kaip sunku turėjo būti jo artimoje aplinkoje esantiems žmonėms. Bet tie ilgakojai drambliai ir išsilydę laikrodžiai, juk taip kietai atrodo, ane? :)

„Dali nutuokia, kad jis čia ilgam turės kelti nepsitenkinimą, nes kaip pačiam žinoma, jis pernelyg geros nuomonės apie save, pernelyg įsimylėjęs save patį, kad įsipareigotų kam nors, išskyrus save. Ir jei įsipareigojąs, tai tik sau ir Galai, o per ją - vėlei sau.“

Nors Dali ir Gala buvo ypatinga, dažnai nuostabą bei skandalus kelianti sutuoktinių pora, be Galos tikriausiai nebūtų Dali, kokį jį mes šiandien žinome, o be Dali nebūtų ir Galos. Kad ir kokia keista pora būtų buvusi, jie įkūnijo tą tvirtą ryšį, apie kurį mes šiandien dažnai svaičiojam prisižiūrėję romantinių filmų. Dali ir Galai teko daug kartu išgyventi, juk jie pergyveno Antrąjį pasaulinį bei Ispanijos pilietinį karą, skurdą ir turtingusius laikus, gyveno ir Port Ligate, ir Paryžiuje, ir Niujorke, keliavo visur, kur tik buvo kviečiami. Nepaisant net Galos nuklydimų pas kitus vyrus, ir Dali jaunos palydovės, jie iki pat pabaigos išlaikė tą juos sujungiantį ryšį. Ir vien dėl to neįmanoma jais nesižavėti.


„– Didžiausia dabartinio mąstymo silpnybė, man atrodo, yra ta, kad baisiai pervertinami žinomi dalykai, palyginti su tuo, ką dar reikia pažinti. “

Šios knygos vienas iš minusų būtų tai, kad kartojosi tam tikros istorijos, tam tikros detalės, kas, mano nuomone, nebuvo būtina ir vien dėl to istorija netapo vientisesnė, o galėjo tokia būti... Šiaip ar taip šią knygą rekomenduoju norintiems sužinoti apie tą ūsuotąjį genijų, o gal pakvaišėlį (?) daugiau. Šią knygą perskaičiusi jaučiau didžiulį malonumą persirašinėdama menininkų pavardes ir besidomėdama daugiau. Informatyvi ir naudinga knyga.


Kita patikusi citata: „– Jokia meno kūryba neturi nieko bendra su amžinųjų vertybių kūrimu, – moko jis. – Meno kūryba – tai vien tik pažinimo priemonė, kurią, deja, itin lengva išprievartauti asmeninėmis ambicijomis.“

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 1999 m.

Knygos autorius: Herbert Genzmer (g. 1952 birželio 21 d., Krefelde, Vokietijoje)

(nuotr. Hennig Bock)

Ira Levin „Rozmari kūdikis“

Ką gi, visai neseniai praūžė ta lietuviams dar ne visai priimtina šventė – ne šventė Helovinas. Ta proga, labai užsimaniau perskaityti kažką šiurpesnio nei įprastai. Ir taip visai atsitiktinai akys užkliuvo už „Rozmari kūdikis“.

„Rozmari kūdikis“ aš visuomet žinojau, kaip filmą, ne kaip knygą. Juk filmas jau tapęs klasika ir nors šiek tiek siaubą ar kiną mėgstančiam žmogui jo nepažiūrėt yra tarytum nuodėmė. Taigi, knygą perskaičiau vėliau, nei mačiau filmą, tačiau šįkart man tai nepakišo kojos, kadangi flmą mačiau senokai ir blankiai atgaminau kažkokias smulkmenas.

Apie ką ši knyga? Apie Rozmari ir Gajų, jaunavedžių porą, kurių svajonė pagaliau išsipildo ir jie gauna buto nuomos pasiūlymą Bramforde. Tai neįprastas daugiabutis, kuriame sklando įvairiausios legendos. Sakoma, jog ten prieš daugelį metų gyveno žmogus, kuris iškvietė Šėtoną, šiame name įvyko daugiau, nei įprasta, savižudybių. Ir nuo pat pradžių Rozmari draugas ir globėjas Hačas bando juos atkalbėti nuo sprendimo gyventi tokiame name, tačiau Rozmari ir Gajus tik pasišaipo iš tokių nesąmonių. Vos tik jiems įsikėlus į šį pastatą, kaimynai Kastevetai, pagyvenusi pora Mini ir Romanas, jiems prisistato ir nuo pirmų akimirkų pradeda juos globoti...

Pradedant kalbėti apie šią knygą, norisi paminėti, jog skaičiau 1999 metų vertimą. Ir vien dėl to, galbūt, man ši istorija nepasirodė tokia įdomi. Manau, kad vertimas buvo prastas, kadangi dialogai labai painūs, neaiškūs, kartais net nesuprasdavau pokalbio prasmės, vis įterptos neaiškios mintys, tad manau, kad ją reiktų skaityti originalo kalba. Taip pat kaskart pažiūrėjusi į viršelį, prunkšteliu, nes niekaip nesuprantu, kodėl ant viršelio esančioje nuotraukoje yra Edith Piaf portretas? Kas čia per sprendimas, prie ko Edith Piaf?

Pati šios istorijos idėja gana nebloga, tačiau kažko jai pritrūksta. Pagrindiniai herojai Rozmari ir Gajus labai jau blankūs, neįdomūs, nuspėjami. Rozmari – 24 metų gražuolė namų šeimininkė, ištekėjusi už aktoriaus, kuriam sekasi ne taip gerai, kaip jis norėtų. Jis negauna pagrindinio vaidmens ir dėl to ryžtasi priimti baisiausią sprendimą. Kiek žmogus gali paaukoti dėl šlovės, dėl pinigų? Ypač turint omenyje tai, kad Gajus blankus garbėtroška.

Skaitant šią istoriją, vis prisimindavau tą patarimą mažiems vaikams – nebendrauti su nepažįstamaisiais. Ypač jų pernelyg arti neprisileisti, turint kažkokių keistų įtarimų. Rozmari ir Gajaus naivumas mane stebino ir juokino. Norėjosi gerokai juos pakratyti. Kaimynai yra labai įdomus dalykėlis apskritai. Pavyzdžiui, palyginus su mūsų seneliais ar tėvais, mes vis mažiau su jais bendraujame. Galbūt pasisveikiname ir tiek, dažnai konfliktuojame dėl kvailiausių smulkmenų, turbūt retas kuris eina pasiskolinti cukraus ar papietauti pas kaimynus. Mes vis labiau užsidarome savose dėžutėse, bijodami kažką prisileisti arčiau. Žinoma, ši istorija yra išgalvota, pridedant į ją įvairiausių kraupių detalių, tačiau ji priverčia susimąstyti apie tą ryšį, jo glaudumą ar nebuvimą. Jei Gajus ir Rozmari nebūtų persikėlę į Bramfordą, nebūtų susibendravę su kaimynais, jie būtų graži, laiminga pora, gyvenanti įprastą gyvenimą. Tačiau, kas būtų, jei būtų, ar ne?

Kaip jau ir minėjau, istorija, manau, man būtų palikusi didesnį įspūdį, jei būčiau skaičiusi originalo kalba. Šįkart perskaičiau ir perduosiu ją toliau, nes gilesnio įspūdžio ar noro kada nors perskaityti dar kartą, ji man nepaliko. Helovinui istorija tinkama, tačiau kažkokių apmąstymų nelabai ir paliekanti. Ar rekomenduoju? Gal nuskambės labai keistai, turint omenyje, kad apžvelgiu knygą, bet labiau rekomenduoju pažiūrėti filmą. Filmas man paliko geresnį įspūdį. Arba nebent skaityti kitą leidimą, šio nerekomenduoju.

Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyrai, 1999.

Knygos autorius:: Ira Levin (g. 1929 m. rugpjūčio 27 d., Niujorke, JAV. – m. 2007 m. lapkričio 12 d.)

(nuotr. iš https://thefactoryofwords.wordpress.com/writers/ira-levin/)

Agota Kristof „Storas sąsiuvinis“

„Knyga, kad ir labai liūdna, negali būti tokia liūdna kaip gyvenimas.“

Šioje trijų dalių istorijoje mes susipažįstame su dvyniais Luku ir Klausu bei jų rašomu storu sąsiuviniu. Istorija prasideda tuo, kaip mažamečiai dvyniai motinos paliekami pas storžievę, niekad nematytą, senelę, tokiu būdu bandant juos apsaugoti nuo karo didmiestyje. Nepasaint to, kad senelė juos apkrauna įvairiais ūkio darbais, jie randa laiko žaisti keisčiausius žaidimus. Jie vykdo įvairias susigalvotas pratybas vien tam, kad prisijaukintų žiaurumą, kad nieko nebebijotų. Pavyzdžiui, jie kelias dienas nieko nevalgo, gali visą dieną nekalbėti ar vienas apsimesti kurčiu, o kitas akluoju. Kad ir kaip keistai jie augtų, dvynių ryšys yra itin stiprus, jie taryttum nedalomas vienis. Rašytoja mums leidžia tuo patikėti, tačiau įsisiūbavus pasakojimui, supranti, kad rašytoja tave apgavo ir tai, ką skaitei prieš tai, galbūt visiškai toli nuo tiesos.

Kai pradėjau skaityti šią knygą, daugelis ją saičiusių žmonių tvirtino, kad tai viena geriausių, žiauriausių, įsimintiniausių jų skaitytų knygų. Iš dalies esu linkusi su jais sutikti. Bet tik iš dalies. Viena vertus, istorijoje tikrai pilna žiaurių scenų, kurių niekur kitur dar neteko skaityti ir, kur norisi nusukti akis į šoną, tačiau, kita vertus, suvoki, kad tai yra fikcija fikcijoje ir tai gerokai sutrikdo bei sukelia nepasitikėjimą pačia istorija, nors ir žinai, kad tai nėra tikra. Manau, šią knygą geriausiai ir apibūdina pirmoji citata, nes kasdien mes girdime begales baisių dalykų, šiurpstame nuo kiekvieno straipsnio, kur kažkas su kažkuo žiauriai pasielgė ir nustebinti žiaurumu darosi vis sudėtingiau. Realus gyvenimas išties kartais būna daug žiauresnis už vieno žmogaus vaizduotę, nes realiame gyvenime yra daug žiaurių žmonių.

„Kiekvienas savo gyvenime padaro mirtiną klaidą, o kai tai supranta, jau nieko negalima pataisyti.“

Ši knyga man sukėlė daugialypius jausmus. Pirmoji dalis įsiveržė į mintis ir jas purtė, tačiau, skaitant toliau, lydėjo kažkoks nusivylimas, kartais net nesuvokdavau, kas yra kas, kodėl taip, o ne anaip. Nors, žinoma, turbūt tokia ir buvo autorės idėja. Negaliu teigti, jog ši knyga yra prasta, toli gražu. Tačiau ir ne tokia, kurią norėtųsi skaityti keletą kartų. Ją perskaičiusi jaučiausi sutrikusi. Vis neapleido mintis, kad šioje istorijoje, tiem dviem broliam priskirta per daug skaudžių, baisių įvykių. Ir turbūt liūdniausia suvokti tai, kad pasaulyje kažkur tikrai egzistavo panašūs berniukai, kad skaudūs įvykiai, aprašyti šioje knygoje, buvo ar net yra kažkieno realybė. Ir apie tai mąstant, svyra rankos ir norisi, kad realybė būtų gražesnė, jaukesnė ir svetingesnė už visas liūdnas knygas.


Nepaisant mano sutrikimo, rekomenduoju šią knygą. Ji yra tarytum koks filtras, pro kurį perfiltruoji pasaulį aplinkui ir savo gyvenimą, laikmetį.


„Vienas vyras sako:
– Užsičiaupk. Moterys nematė karo.
Moteris atkerta:
– Nematė karo? Sumautas kvaily! Ant mūsų pečių visi darbai, visi rūpesčiai: maitinti vaikus, slaugyti sužeistuosius. O jūs, karui pasibaigus, visi būsite didvyriai. Žuvę – didvyriai. Likę gyvi – didvyriai. Sužeisti – didvyriai. Todėl jūs, vyrai, ir sugalvojote karą. Tai jūsų karas. Jūs jo norėjote, tai ir kariaukit, sušikti didvyriai!“

Mano vertinimas: 7/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma Littera, 2004.

Knygos autorė: Agota Kristof (g. 1935 m. spalio 30 d., Cskivand, Vengrijoje – m. 2011 m. liepos 27 d., Nešatelyje, Šveicarijoje)

(nuotr. iš: https://www.delo.si/kultura/knjizevni-listi/agota-kristof-pisala-bi-kjerkoli-v-kateremkoli-jeziku.html)

Haruki Murakami „Aklas gluosnis, mieganti moteris“

„– Labiausiai mane kankina baimė. Daug bjauriau ir baisiau už tikrą skausmą yra įsivaizduoti tą galbūt aplankysiantį.“

Ak, Murakami, Murakami... Reikėjo keleto metų pertraukos, kad prie Murakamio sugrįžčiau. Netgi, sakyčiau, simboliška. Haruki Murakami knyga „Mylimoji Sputnik“ buvo pirmoji knyga, kurią apžvelgiau tinklaraštyje. Ir tai buvo... prieš daugiau nei septynerius metus. Net pačiai sunku tuo patikėti. Ir šita knyga tuomet sukrėtė mano paauglišką gyvenimą ir širdyje pasėjo meilę šiam autoriui.

„Aklas gluosnis, mieganti moteris“ – Dvidešimt keturių apsakymų rinkinys. Jame galima rasti visko... Nuo nenusisekusių pirmosios meilės svajų iki vardus vagiančios beždžionės. Labai sunku įvertinti apsakymų rinkinius, nes, kaip visuomet, vieni pataiko tiesiai į vidinį taikinį, kiti vos perskaityti užsimiršta. Tiesa, buvo ir jau skaitytų motyvų, ar tik man vienai pasivaideno „Norvegų giria“ istorija? Kaskart skaitant jo kūrinius lydi nuostaba. Kaip įmanoma taip grakščiai ir įtikinamai sugretinti realybę ir keistą sapną? Arba, kaip įmanoma paprastus, kasdienius dalykus paversti tokiais....tokiais...tokiais Murakamiškais? Tai turbūt ir išliks Murakamiškąja paslaptimi. Kaip ir ne visai paslaptis ta keista Haruki Murakami meilė ausims, jų nuostabiesiems lezgeliams. Niekaip neprisimenu kito autoriaus, kuris turėtų tokį ryškų kūrybinį akcentą.

Apsakymai itin muzikalūs. Skaitydamas girdi grojant džiazą, nepaisant to, jog net nesi džiazo gerbėjas ar žinovas, tačiau Murakamis meistriškai tai įpina į pasakojimą ir pažadina džiazą skaitytojo širdyje. Autoriaus erudicija ir domėjimasis ne tik stebina, bet ir kelia didžiulį susižavėjimą.

„Italijos lygumose auginami kviečiai.
Jeigu italai sužinotų, kad 1971 metais jie eksportavo „vienatvę“, tikriausiai išsižiotų iš nuostabos.“

ir ši citata apie spagečius! Taip taip, apie vienišo vyro valgomus spagečius. Niekad apie makaronus neteko skaityti nieko gražesnio ir dabar visada raitydama šakute spagečius, galvosiu apie šią citatą.

Galėčiau papasakoti apie istorijas kažką konkretaus, tačiau nenoriu. Manau, kad jas tiesiog reikia perskaityti ir pajausti. Tikiu, kad kiekvienas skaitytojas šioje knygoje ras bent vieną istoriją, kuri prabudins kažką ne tik mintyse, bet ir širdyje.

Mano vertinimas: 7/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorius: Haruki Murakami (g. 1949 m. sausio 12 d., Kiote, Japonijoje)

(nuotr. iš: http://time.com/3823189/haruki-murakami-2015-time-100/)

Robert Seethaler „Tabakininkas“

„Gal taip ir būtų geriausia, galvojo jis, tiesiog stovėti ir nebesijudinti. Tada laikas slinktų pro šalį, ir nebereiktų nei plaukti pasroviui, nei prieš jį spirtis.“

Pradedant kalbėti apie šią knygą, pirmiausia norisi pagirti tokį nuostabų viršelį! Šiaip nesu tas žmogus, kuris knygas renkasi pagal viršelį ar apskritai tam suteikia daug prasmės, tačiau šis viršelis mane pakerėjo savo grožiu. Ir antras dalykas, kurį norisi paminėti yra tai, kad tai pirmoji šio autoriaus knyga, kurią perskaičiau, „Visas gyvenimas“ dar į mano rankas nepakliuvo. Todėl negaliu lyginti.

Apie ką gi šis „Tabakininkas“? Apie septyniolikmetį Francą Huchelį, kuris, ištikus nelaimei ir netekus pagrindinio motinos ir jo rėmėjo, išvyksta į Vieną dirbti pas tabakininką Otą Trsneką. Jaunas, naivus, baltarankis svajoklis iš nedidelio kaimelio įsisupa į didmiesčio sūkurį, kur jo laukia ypatinga pažintis su S. Freudu, pirmoji meilė čekei Anežkai su nuostabia švarple ir stiprūs sukrėtimai. Jis išvyksta artėjant 1937 metams, deja, Antrojo pasaulinio karo pradžia jau netoli...

Skaitant istorijos pradžią daug kartų nusišypsojau, stebėjausi autoriaus humoro jausmu ir ironija. Juk pradžia beveik kaip iš anekdoto: jaunas mamyčiukas iš kaimo atvyksta į didmiestį, kur nieko nežino, nieko nesupranta, vos išlipus stotyje, jam apsvaigsta galva nuo kvapų ir naujų įspūdžių. Tačiau istorijai įsibėgėjus ne kartą sudiegė širdį, norėjosi liūdnai prikąsti lūpą ir klausti: kodėl? Autorius žongliruoja skaitytojo jausmais, bet tai daro meistriškai, tikriausiai nujausdamas, kur visa tai nuves.

„ – Ne kanalas čia dvokia, – pasakė. – Dvokia laikai. Šitie supuvę laikai. Išgverę, pagedę ir supuvę.“

Kur baigiasi žmogiškumas ir kur jis prasideda? Ar karas yra ta riba, kurią peržengus viskas įmanoma, net ir pamesti savo žmogiškuosius principus ir saugant savo kailį, pasmerkti kitą? Ar įmanoma neperžengti tos ribos? Kaip elgtųsi kiekvienas mūsų, pakliuvęs į tokią situaciją? Į šiuos klausimus tikrai nelengva atsakyti, galvojant apie tai, kad istorija vyksta tokiame skaudžiame laikotarpyje. Antrasis pasaulinis karas, holokaustas. Norisi tikėti, jog netapčiau tokia, kaip mėsininkas, norėtųsi išlikti Francu, tačiau... Ką galiu pasakyti šiltai ir ramiai sėdėdama savo kambaryje, ir gurkšnodama arbatą su medum? Ramybės laikotarpiu galime šaukti, sakyti ką tik norime, tačiau nei aš, nei tikriausiai, daugelis, deja, nežino savo žmogiškumo ar meilės artimui ribos tokiomis situacijomis. Dėl to tokios istorijos mums ir yra reikalingos, kad keltume sau klausimus, kad įsivaizduotume save įvairiausiomis aplinkybėmis ir iškeltume savas žmogiškumo vėliavas.

„O gal toksai ir yra visas gyvenimas: nuo pat gimimo su kiekviena diena po truputėlį tolsti nuo savęs, kol galiausiai iš viso nieko nebesupranti.“

Palyginus, plona knyga, pradžioje lengvai įsiūbuojanti, tačiau paskui priverčianti ne šiaip sau mąstyti, o skaudžiai svarstyti. Praradus pasitikėjimą savo gerumu, verta atsiversti dar ne kartą. Rekomenduoju.

„ – Na, vis dėlto dauguma kelių atrodo man tarsi pažįstami. Bet iš tiesų žinoti kelius ir nėra mūsų lemtis. Mūsų lemtis kaip tik yra jų nežinoti. Mes ateiname į šį pasaulį ne rasti atsakymų, bet užduoti klausimų. Sakytum, klaidžiojame nuolatinėje tamsybėje, ir tik jeigu labai pasiseka, kartais išvystame plykstelint švieselę. Ir tik turėdamas daug drąsos arba atkaklumo, arba kvailumo, o geriausia visko kartu, gali ir pats šen ten palikti savo ženklą!“

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorius: Robert Seethaler (g. 1966 m. rugpjūčio 7 d., Vienoje, Austrijoje)

(nuotr. iš: https://www.irishtimes.com/culture/books/a-whole-life-by-robert-seethaler-one-man-endures-one-day-at-a-time-1.2394527)

A.J. Finn „Moteris lange“

Pirmiausia, turbūt, derėtų prisipažinti, kad nesu gerai susipažinusi su trilerio žanru. Tikriausiai galėčiau ant rankų pirštų suskaičiuoti trilerius, kuriuos yra tekę skaityti. Ir nežinau, ar šis komentaras leis pasitikėti mano apžvalga, ar tik numosite ranka ir pagalvosite: „Ai, ką ji išmano.“ Žinoma, rinksitės jūs.


„Mano protas – pelkė, gili ir sūroka, tiesa ir melas čia susimaišo.“

Turbūt jau ne kartą teko girdėti šios knygos pavadinimą, o ir, kai pasidomėjau, pasirodo, statomas ir filmas su Amy Adams. Ir tikriausiai knygyne praeiti pro tokį akį traukiantį viršelį, jo neapžiūrėjus iš arčiau, sunkiai įmanoma. Apie ką ši istorija? Apie Aną Foks, buvusią vaikų psichologę ir vis dar trokštančią, kad žmonės ją vadintų „Daktare Foks“, nors aplinkiniams tai suvokti kiek sudėtinga, nes... nes ji jau dešimt mėnesių gyvena užsidariusi savo namuose, vienui viena, prietemoje, kasdien maukia vyną ir vaistais kovoja su agorafobija bei panikos priepuoliais, žiūri senus, dažniausiai, nespalvotus filmus ir kartais tiesiog stebi, ant palangės pasidėjusi fotoaparatą, kaimynų gyvenimą. Štai mūsų pagrindinė knygos herojė. Skamba kiek nuobodokai? Galbūt primena „Mergina traukiny“? Tačiau tai dar ne viskas. Į jų gatvę atsikrausto Raselų šeima, kuri iškart patraukia Anos ir jos objektyvo dėmesį. Iš pirmo žvilgsnio Raselai visiškai normali šeima, primenanti Anai jos praeitį. Vyras, žmona ir paauglys jų sūnus. Tobula idilė. Tačiau vieną vakarą Anos objektyvas pastebi kraupų įvykį, kuris apverčia visų knygos herojų gyvenimą. Ypač Anos.

Pats istorijos pristatymas iškart atskleidžia, kad knygoje dedasi įdomūs dalykėliai, jau vien pagrindinė herojė Ana ko verta! Ir aš taip iš pradžių galvojau, pernelyg daug iš knygos nesitikėdama, tačiau klydau. Nepaisant knygos svorio, negalėjau jos palikti namie, visur su savimi ją nešiojausi ir godžiai skaičiau kiekvieną puslapį. Man taip įdomu buvo sužinoti, kaip sekasi Anai, kartkartėmis jaučiausi taip it mes būtume artimos draugės ir troškau jai padėti, jos klausytis. Ana – sielvarto iškamuota moteris, negalinti atsitiesti ir atrasti su pačia savimi ryšį, todėl ji pasinėrusi į filmų ir vyno pasaulį, manydama, kad taip bus lengviau. Tačiau nepaisant pačią užklupusių bėdų, ji bendrauja viename forume, kur užsiregistruoja žmonės, susidūrę su agorafobija ar ją išgyvenantys, jiems padeda, pataria, išklauso, taip tarsi kovodama ir su savąja. Mane sužavėjo autoriaus talentas sukurti tokį ryškų, savitą sielvartaujančios ir beveik viską gyvenime praradusios moters portretą. Galbūt kažkas sakytų, oi ką čia, negi sunku aprašyti kažkokią išpuikusią alkoholikę... Man asmeniškai Ana Foks – vienas įdomiausių sielvartaujančių personažų, su kuriais pastaruoju metu teko susidurti.

Kodėl tiek daug kalbu apie Aną ir beveik nė žodžio neparašau apie Raselų šeimą? Todėl, kad nenoriu atskleisti, kas nutinka ir kaip baigiasi knyga. Ir galbūt todėl, kad Anos kova su savo baimėmis, sielvartu ir įvykiais kaimynystėje ir yra šios istorijos pagrindas.

Ši istorija man parodė ir priminė, kaip lengva apgauti ir tampyti save už virvučių, kai net protas su tavimi žaidžia, o su juo, tuo tarpu, žaidžia sielvartas. Kas gali patikėti vyne paskendusios ir namie užsidariusios moters liudijimais? Ypač, kai istorija yra daug painesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio? Žmonės dažnai peikia abejingumą, tačiau, kai esi neabejingas, kaip mūsų herojė Ana Foks, niekas į tai nežiūri patikliai ir numoja ranka. Dažnai kartojame sau, kad nereikia kištis į svetimą gyvenimą, tačiau kartais tai gali išnarplioti pačią painiausią paslaptį ir užkirsti kelią blogiui.

Ką su žmogumi gali padaryti sielvartas? Kur jo ribos? Ar galime teisti kitą, nežinodami jo tikrosios istorijos?

Kaip jau minėjau įrašo pradžioje, nesu skaičiusi daug trilerių, man šis žanras pakankamai naujas, tačiau jau jaučiu, kaip „Moteris lange“ tapo viena geriausių šiais metais skaitytų knygų.

Mano vertinimas: 9/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorius: A.J. Finn

(nuotr. iš: https://twitter.com/ajfinnbooks)

P.S. Taurėje ne Anos vynas, tiesiog juodųjų serbentų sultys. :)

Philippe Claudel „Brodekas“

„Nujaučiu, kad aš nesukurtas savo gyvenimui. Noriu pasakyti, mano gyvenimas iš visų pusių lipa per kraštus, jis nesukirptas tokiam žmogui kaip aš, visko jame per daug, per daug įvykių, per daug kančių, per daug negandų. Gal tai mano kaltė? Gal aš pats nemoku būti žmogumi? Nemoku imti ir palikti, atrinkti. Ar galbūt tai kaltė šito amžiaus, kuriame gyvenu, – jis lyg didžiulis piltuvas, į kurį sugarma dienų perteklius, visa, kas pjauna, dreskia, traiško ir kerta. Kartais jaučiu, kad mano galva tuoj tuoj sprogs kaip katilas, prikimštas parako.“

Šią knygą skaičiau ilgai, turbūt ilgiau nei mėnesį. Netgi teko sulaukti nuostabos ir pastebėjimo, kad ilgai skaitau tą pačią knygą. O ilgai skaičius ir pagaliau perskaičius, daviau ją draugei, nes kaip tik turėjau kuprinėje ir jai pradėjus skaityti, sulaukiau komentaro, kad šita knyga nesąmonė ir greičiau ją pasiimčiau. Pasiėmiau ir pagaliau prisėdau ją apžvelgti.

Istorija apie Brodeką, kuris gyvena kažkur ir kažkuriame laike. Plonomis linijomis autorius apibrėžia, kad prieš tai buvusiame laike vyko Antrasis pasaulinis karas ir Brodekas buvo koncentracijos stovykloje, nes jis žydas. Grįžęs į gimtąjį kaimą, randa daug skausmo ir skylių kaimo žmonių sielose, savo mylimosios taip pat. Tačiau net tokiomis aplinkybėmis jis nepraranda žmogiškumo ir savo gebėjimų. Istorija prasideda tuo, kad kaime nužudomas Anderer – svetimas, atvykėlis iš nežinia kur. Jis nužudomas vien todėl, nes buvo kitoks, kitaip elgėsi, kitaip matė ir pastebėjo pasaulį, ir net kitaip rengėsi, nei tie, kurie gyveno Brodeko kaime. Kadangi Brodekas turėjo talentą rašyti, jam patikėta užduotis parašyti raportą apie tą žiaurią naktį, kai smuklėje kaimo vyrai nužudė Anderer. Istorija vystoma lėtai, Brodekas vis nuklysta į savo prisiminimus apie koncentracijos stovyklą ir pasakoja apie Anderer nuo jo atvykimo dienos iki jo mirties. Kaimo vyrai jį tikrina ir stebi, Brodekas tetrokšta išlikti teisingas, nuraminti savo sąžinę ir tarytum atsiprašyti už abejingumą.

„Brodekas“ tai knyga ne į paplūdimį prie jūros vežtis, tai kaip tik knyga rudeniui, kai užsikaiti arbatos puodelį, vienumoje skaitai ir apmąstai kiekvieną skyrių, kiekvieną užslėptą mintį. Ši knyga lėta, klampi, slogi ir tamsi, todėl jai reikia laiko. Ilgai mąsčiau ir ją perskaičiusi, tyliai klausiau savęs apie ką būtent ji buvo. Mąstant paviršiais, norėtųsi pasakyti, kad lyg ir apie kaltę, kaltųjų ieškojimą, tačiau atvirkščiai – ši knyga apie žmogiškumą, kurį sunkiausia išlaikyti gyvenant tarp kitų žmonių. Žmonės pernelyg daug laiko praleidžia ieškodami kaltų, nors tuo tarpu, vertėtų įsikibti į žmogiškumą savyje ir, pirmiausia, išlaikyti jį. Brodekas nėra tas švarus gerietis be nuodėmių, jis taip pat padaro kai ką, dėl ko gailisi ir peikia save visą gyvenimą, tačiau jis net iškentęs koncentracijos stovyklos žiaurumą ir savo kaimelio išniekinimą, sugeba atskirti grynąjį gėrį nuo žiaurumo, kaltę nuo nekaltumo ir gyvenimo absurdą.

„O aš mačiau tuos žmones, kurie veikė žinodami, kad jie ne vieni, kad gali nugrimzti, ištirpti masėje, kuri juos sujungia ir pranoksta, sudarytoje iš daugybės veidų, sukirptų pagal vieną pavyzdį. Visada gali tarti sau, kad kaltas tas, kuris juos patraukia, kursto, šokdina pagal savo dūdelę, ir kad minia nesuvokia savo veiksmų, savo ateities ir krypties. Tai netiesa. Tiesa yra tai, kad minia jau savaime yra pabaisa. Ji pati sukuria save – milžinišką kūną, sudarytą iš daugybės kitų sąmoningų kūnų. Ir dar žinau, kad laimingos minios nebūna. Kad nėra taikios minios. Ir net už juoko, šypsenų, muzikos, refrenų slypi kraujas, kuris užverda, kuris nerimsta, kunkuliuoja ir eina iš proto taip šėldamas, įtrauktas į savo paties verpetą.“

Skaitytojas nežino, kur tas Brodeko gimtasis kaimas, tačiau kiekvienas gali rasti savo kaimą ar miestą jame. Kaip dažnai būna niekinami, pašiepiami kitokie, nei mes? Tie, kurie neatitinka įprasto gyvenimo, įprastos uniformos ir taisyklių? Galbūt jų ir nepuola žudyti, tačiau plaka žodžių rykštėmis, kurios palieka ne ką mažesnes žaizdas. Brodeko raportas priverčia įsiklausyti į save ir savęs nebyliai paklausti, ar būtum pasipriešinęs akivaizdžiai neteisybei, ypač, jei tas pasipriešinimas galėtų kainuoti tavo paties gyvybę? Ar būtum tiesiog susiliejęs su įtūžusia, neadekvačiai besielgiančia minia? Ir nesvarbu, kad ir kiek kartų savęs to klaustum, ar, kad ir kaip bandytum pažiūrėti į šitą situaciją, atsakymą rasti pernelyg sunku. Kiekvienas, tikiu, galvojame, kad esame teisingi, nuoširdūs, gailestingi ir mokame atskirti pikta nuo gero, bet ar tikrai?..

Knygą rekomenduoju tokiam skaitytojui, kuriam, visų pirma, patinka kiek niūresnė, lėtesnė literatūra, kuris nebijo iškelti sau sudėtingesnius klausimus ir nebijo suvokti, kad pasaulis nėra vien gražus ir teisingas. Ir ypač tam, kuriam patiko „Stouneris“.

Šiai knygai netinka apibūdinimas „Man patiko“, prie jos netinka net ir „mėgstamiausia“, nes ji priverčia į pasaulį ir save pažvelgti kitaip, kartais kelia šleikštulį, kartais norisi verkti ar nusukti nuo jos akis ir ją paslėpti kuo giliau, tačiau ji verta kiekvienos valandos ar minutės, kai ją skaičiau.

„Dar jaunas, tačiau, kai mąstau apie savo gyvenimą, jis man atrodo kaip butelis, į kurį būtum norėjęs sutalpinti daugiau, negu jame yra vietos. Ar taip atsitinka kiekvieno žmogaus gyvenime, ar aš gimiau tokioje epochoje, kuri nutrina visas ribas ir kerta likimus kaip kortas didžiajame atsitiktinumo žaidime?“


Kitos patikusios citatos: „Pavadinimai – labai keistas dalykas. Kartais nieko apie juos nežinai, nors nuolat juos kartoji. Kaip ir žmonės, kuriuos susitinki metų metus, bet jų taip ir nepažįsti, ir vieną dieną mūsų akyse jie atsiskleidžia taip, kaip niekad nebūtum iš jų tikėjęsis.“

„Nors, tiesą sakant, ar mirti iš nežinojimo, ar po daugybės žmonių, vėl atgavusių laisvę, kojomis, nėra jokio skirtumo. Užmerki akis – ir nieko nebėr. O mirtis niekada nėra sunki. Jai nesvarbu, ar tu esi herojus, ar vergas. Ji ryja tai, ką gauna.“




Mano vertinimas: 8/10

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorius: Philippe Claudel (g. 1962 vasario 2 d., Dombasle-sur-Meurthe, Prancūzija)

(nuotr. Edouard Janssens)

Dirk Kurbjuweit „Baimė“

„Bet ar nelaimė renkasi tinkamą momentą? Negalime gyventi taip, kad mūsų elgesys sudarytų orias aplinkybes nelaimei, tai būtų absurdas.“

Baimių būna pačių įvairiausių. Visai mažyčių ir tokių, kurios trukdo pasinerti į gyvenimą atvira širdimi. Ir yra dar tokių tykančių baimių, kurios tyliai tūno mūsų viduje, tuose jausmų stalčiuose pasislėpusios it kokia seniai pamiršta adata ir netikėtai kurią dieną, kai ieškome visai kažko kito, ji mums įduria, primindama apie save. Arba save sukurdama.

Toji tykančioji, neatrasta baimė ir pradeda augti Randolfo Tyfentalerio šeimoje. Jie su žmona Rebeka ir dviem vaikais Paulium ir Fėja, persikrausto į naują gražų butą Berlyne. Viskas klostosi neblogai, kol jų gyvenime neatsiranda kaimynas Dyteris Tiberijus, gyvenantis bute pusrūsyje. Jis apverčia jų gyvenimą aukštyn kojomis. Bendravimas, prasidėjęs draugiškais, kaimyniškais gestais perauga į gyvenimą neviltyje ir baimėje. Tiberijus Rebekai pradeda siųsti liguistus, net erotiškus laiškelius, grasinimus ir kaltina jų šeimą seksualiniu vaikų tvirkinimu. Galiausiai, įtampai pasiekus aukščiausią tašką, Randolfo tėvas atvyksta, pasiima šautuvą ir nušauna Tiberijų, prisipažįsta ir sėda į kalėjimą, nors jam 77-eri.

Panašia įvykių grandine knyga ir prasideda, regis, iškart atskleisdama pagrindines kortas ir skaitytoją supažindindama su visa istorija. Tačiau tai apgaulė, pagrindinės kortos slypi daug giliau, priešistorėje. Pirmiausia jau pačioje Randolfo vaikystėje, santykiuose su žmona ir visais aplinkiniais.

Gyvenant ramų gyvenimą, daugelis nė negalime pagalvoti apie tai, kas pasikeistų, kaip mes pasielgtume bjaurioje situacijoje, lydimi baimės ir užvaldyti pykčio bei bejėgiškumo, kaip nelaimė galėtų pakeisti, net sutvirtinti šeimą, santykius tarpusavyje.

Knygos apimtis viso labo tik 192 puslapiai, tačiau ji tokia daugiasluoksnė, kad skaitant mintis vejasi mintį ir puslapiai tarytum verčiasi patys. Baimė taip įtraukia, kad ir pats nejučiomis žvilgteri per petį, ar ten netyko tavoji baimė ar koks Tiberijus, laukiantis tinkamo momento.

Istorijos pradžioje atrodo, jog tai tobulos, ramios ir jaukios šeimos istorija, nagi graži šeima, gyvenanti pakankamai gerai, joje auga du vaikai, jie nusiperka butą ir galbūt sekmadieniais kepa kartu pyragus. Tačiau pažvelgus atidžiau pamatai, kad toli gražu jiems iki sekmadienį kepamų pyragų. Vyras dirba iki išnaktų, vienas vakarieniauja restoranuose, išleisdamas nemažas sumas ir kartais pamyli savo žmoną, tarytum primindamas sau, kad ją turi, tačiau jau senokai jos nebemato.

„Ir vis dėlto, kalbėjo Rebeka, nežinau, kas yra blogiau - užklupti tave ten su kita moterimi ar vieną. Apgailestauju, tariau. Rebeka pasikėlė, jos smilius nukrypo į mane. O vis dėlto žinau, suriko ji, kas blogiau. Blogiausia yra tuščia kėdė prieš tave, nes tuščia kėdė tau geriau už mane. Rebekos balsas vis kilo, mane apėmė panika, širdis daužėsi. Jei ten būtų sėdėjusi moteris su papais ir subine, spiegė Rebeka, tegu su gražiausiais papais ir gražiausia subine visame pasaulyje, galėčiau su ja varžytis, bet negaliu varžytis su tuščia kėde, neišmanau, kaip varžytis su tuščia kėde.“

Ir užklupus tai baimei, toms negandoms, sukeltoms kaimyno Tiberijaus, staiga kėdė užsipildo ir Randolfas su Rebeka įsimyli vienas kitą iš naujo, kartu vakarieniauja, jų santuokos dėlionę sudėlioja baimę keliantis kaimynas. Su išgąsčiu pabudusios mintys apie tai, ar viskas gerai su tuo, kai maudai savo vaikus, ar neprisilieti netyčia ten, kur nereikia. Randolfui, prieš tai nemačius žmonos, įsijungia didvyrio rolė, jis nerimastauja, kreipiasi į įvairias įstaigas, norėdamas apsaugoti, išgelbėti savo žmoną ir vaikus. Net tėvo ginklai, vaikystėje kėlę baimę ir šleikštulį, šioje situacijoje jam atrodo, kaip galima išeitis.

„Niekas nežino visko apie kito žmogaus gyvenimą. Gyvename tik savąjį, tačiau net tai nereiškia, kad viską apie jį žinome, nes su mumis susiję dalykai gali nutikti mums nedalyvaujant. Labai svarbūs su mumis susiję dalykai dažnai įvyksta mums nė nenutuokiant. Turbūt turėtume sutikti su pasakymu, kad niekas nežino visko apie kieno nors gyvenimą, netgi apie savo paties. Todėl turėtume būti atsargūs su pasakymais, skirtais ištisiems gyvenimams.“

Puiki knyga, kuri sukelia daugybę apmąstymų, priverčia įsijausti į sudėtingą situaciją ir pažvelgti į ją iš įvairių pozicijų, klausiant savęs, kaip elgtumeis pats, kas tikra ir teisinga, o ko neturėtų būti, kaip nederėtų elgtis? Kas aš ir kiek manyje tikra tai, kas dar nepaliesta baimės..? Kaip išlaikyti žemę po kojomis baimės akivaizdoje?

Rekomenduoju. Verta laiko ir minčių sąmyšio.

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.

Knygos autorius: Dirk Kurbjuweit (g. 1962 lapkričio 3 d., Vysbadene, Vokietijoje)

(nuotr. Photograph: Maurice Weiss/Ostkreuz – Agentur der Fotografen GmbH, the guardian.com)

Marius Povilas Elijas Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“

„Ir kartais man kyla tylus klausimas – kaip jie sunaikino visus šešėlius mano sąmonėje? Ir kodėl, po velnių, čia taip tamsu?“


Vos pamačiusi informaciją apie šios knygos išleidimą, žinojau, kad anksčiau ar vėliau būtinai ją perskaitysiu. Negana to, pasisekė ją laimėti. Ir tada supratau, kad mane pasiekia būtent tos knygos, kurioms lemta atsidurti mano rankose.

Šį autorių netyčia aptikau internete. Kiek pamenu, juo susidomėjau išgirdusi interviu, tada radau jo skaitomą kūrybą youtube, paskui atradau tinklaraštį. Ir dėkoju dievams, kad tinklaraštyje perskaičiau vos keletą įrašų, lyg nujausdama, kad skaitysiu knygą. „Be penkių pasaulio pradžia“ visiškai atitiko mano lūkesčius, nesitikėjau iš jos nei mažiau, nei daugiau. Kaip ir tikėjausi, knygoje persipina tamsi, bet labai tikra, net skaudanti būtis ir purvas, su kuriuo kasdien susiduriame. Tai trumpi, tamsūs, tiesūs kūriniai - pokalbiai su skaitytoju. Jautiesi it pats sėdėtum bare ir klausytumeis įdomių, baugių, bet tikrų ir pažįstamų istorijų. Nenorėdamas trukdyti monologo, tyliai sau susimąstai apie tai, kad yra tarytum atskira rūšis žmonių, kuriai buvimas po šia saule yra sudėtingesnis, nei kitiems, kuriems sudėtingiau suvokti, išbūti, susitvarkyti su savimi ir aplinka. Ir tai taip, po velnių, pažįstama! Labai džiaugiuosi, kad kažkas parašė tokią knygą, pagaliau turėsiu knygą - draugę, kurią dar ne kartą atsiversiu ir tarytum kalbėsiuosi.

Kai žmogus patyręs tiek, kiek šios knygos autorius, knyga tiesiog negali būti nuobodi ar neverta skaitymo. Cituoju knygos nugarėlę: „M. P. E. Martynenko studijavo filosofiją, vertimą (iš anglų ir italų kalbų). Nerado sau vietos universitete. Metus gyveno su vienuoliais. Trylika kartų atsibudo reanimacijoje po hipoglikeminių ir hiperglikeminių komų. Sykį ištiktas komos išbuvo kelias paras. Galbūt netgi bendravo su transcendentalais, bet už tas istorijas jis dabar jau prašo pinigų arba cigarečių.

Dirbo vertėju, redaktoriumi, tekstų įgarsintoju, veganiško šokolado pardavėju, šviesolaidinių kabelių testuotoju, padavėju, barmenu, subtitruotoju, laiškanešiu, naktiniu portjė viešbutyje. 2017 m. pradėjo studijuoti vaidybą.“

Nelinkėčiau, žinoma, niekam tokių patirčių, kokios aprašytos šije knygoje, bet be jų nebūtų ir knygos. Galbūt ji nėra iki galo nušlifuota ir dar ne geriausia, kas galėjo būti, bet nuoširdžiai tikiuosi, kad dar sulauksime ne vienos M. P. E. Martynenko knygos, pakratančios tiek lietuvių, kartais kiek sustabarėjusią, literatūrą, tiek ir tą, po saule pasiklydusį, skaitytoją, suteikdama jam bent kibirkštį vilties.

„Kiekvienas lavonas ant Everesto kalno veikiausiai kažkada buvo labai motyvuotas žmogus.“

Galėčiau ilgai ir nuobodžiai kalbėti apie šią knygą, bet nemanau, kad verta. Ją reikia perskaityti ir tada bus viskas aišku arba dar labiau neaišku. Rekomenduojama tiems, kurie mėgsta pažvelgti į vidinius demonus ir supranta, kad be tamsos neegzistuoja ir šviesa.

„Aš sakau savo draugui: „Žmonės kalbėjo, kad pasaulį išgelbės tai gėris, tai grožis, tai tiesa... Man atrodo, kad iš tikrųjų tai juokas išgelbės pasaulį.“ Mano draugas atsako: „Ne, bet kai suvoksim, kad pasaulio niekas nebeišgelbės, juokas mums labai padės.“


„Kiekvieną kartą, kai matau dangų, jis atrodo be galo tikras. Jis tikras kaip skausmas – nesvarbu, ar sapnuoji, ar tripini, ar miršti, ar tiesiog egzistuoji. Viskas gali būti efemeriška, bet dangus yra tikras. Žvilgsnis, kuris paliečia dangų, užsikrečia šiuo tikrumu. Tai reiškia, kad žvilgsnis palieka tikrumo dėmes žvelgėjo akyse ir jis tampa šiek tiek tikresnis. Ką noriu pasakyti – gali būti, kad visi mūsų gyvenimai buvo pastatyti ant vieno žvilgsnio į dangų pamatų. Tiek užtenka.“



Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2018.


Knygos autorius:

Marius Povilas Elijas Martynenko

(nuotrauką skolinuosi iš 15min.lt)

Alfonso Signorini „Coco Chanel: Gyvenu tik kartą“

„Buvo ir taip, kad jos svajonės buvo didesnės už gyvenimo suteiktas gėrybes. Koko Šanel išaugo iki begalybės, pranoko savo pačios lūkesčius, o paprastesni troškimai, tokie kaip tapti žmona ir motina, jos rankose suvyto.“

Turbūt sunku būtų surasti žmogų, kuris nieko nežinotų apie Coco Chanel, jei ne apie pačią, tai bent jau „Chanel No. 5“ ir neabejoju, kad net pernelyg nesidominti mada, moteris žino mažos juodos suknelės taisyklę.

Coco Chanel asmenybė mane sudomino paauglystėje pažiūrėjus keletą filmų. Visuomet buvau tas žmogus, kurį labiau domina ne tų garsiųjų kvepalų kvapas, o kas už tų kvepalų stovi, koks žmogus juos sukūrė ir kaip tai padarė. Todėl užėjus bjauriam nenorui skaityti, bibliotekoje užkliuvo akys už knygos apie Coco Chanel. Ir padėjo nustumti tą nenorą šalin.

Šioje knygoje pasakojama Coco Chanel pasaulinės sėkmės ir asmeninių nesėkmių istorija. Nemažai dėmesio skiriama Coco Chanel liūdnai vaikystei. Jos sunkiai sirgusiai ir mirusiai nuo tuberkoliozės motinai, kai Coco buvo 12 metų, jos tėvui keliautojui ne tik po Prancūziją, bet ir po svetimais sijonais ir tam, kaip Coco Chanel su seserimis atsidūrė vaikų namuose – vienuolyne, kur pamažu ir atrado savo aistrą siuvimui, drabužių kūrimui ir pastabumą detalėms. Iš pradžių visi juokiasi iš jos nederamų eksperimentų, bet išėjus iš vienuolyno jai atsiveria platusis galimybių pasaulis. Iš pradžių tenkinasi darbu Debiutan salone, tačiau bedirbant ten, ji sutinka savo pirmąjį gyvenimo vyrą Etjeną Balzaną, kuris ją įsimyli ir pasiūlo kraustytis į kaimą, kur bus viskuo aprūpinta. Ji sutinka, tačiau ilgainiui pradeda suprasti, kad gražaus vyro papuošalo gyvenimas ne jai. Ji svajoja apie galimybę kurti. Tada netikėtai sutinka Etjeno Balzano draugą Bojų Kapelą, kuris tampa vienintele tikra jos gyvenimo meile ir padeda įgyvendinti visas jos svajones. Gabrielė tampa Coco Chanel ir viskas pasikeičia. Visą gyvenimą Coco Chanel labiausiai rūpėjo kūryba, ji nesukūrė šeimos, net neištekėjo už savo mylimo vyro, beveik visą gyvenimą žengė koja kojon su savo teta ir bendražyge Adriene. Ji numirė pardavusi savo vardo mados namų tinklą, tačiau numirė su kaupu išpildžiusi savo svajonę.

„Galbūt tuokiamasi tada, kai tikrai norima turėti vyrą. Tada moteris jį medžioja, persekioja, suvysto. Aš labiau už viską norėjau būti su savo drabužiais savo siuvyklose. Todėl iš vyrų per daug ir negalėjau reikalauti. Juolab tikrai ne pasiūlymų tekėti. Kas žino, gali būti, kad pati to nežinodama tiesiog nenorėjau.“

Šią knygą skaityti buvo kaip niekad malonu, tiesiog verčiau puslapį po puslapio su smalsumu ir pasimėgavimu. Puikiai parašytas biografinis romanas, kurio dėka pažinau Coco Chanel asmenybę, susipažinau ir su jos ne tokia linksma gyvenimo istorija. Kai pagalvoji, Coco Chanel istorija ir tai, nuo ko viskas prasideda, yra tarytum būtina sąlyga pasaulinei sėkmei. Tokių pavyzdžių tikrai nemažai. Skurdi vaikystė, tėvai alkoholikai arba pernelyg nesirūpinantys vaikais, sunki karjeros kelio pradžia, bet didžiulis užsispyrimas ir geležinė valia, kurią, matyt, sunki vaikystė ar išgyvenimai ir išugdo. Žinoma, Coco Chanel ne išimtis, jos darbo ir sėkmės istorija įspūdinga, tačiau už visa tai dažnai, deja, skaudžiai ir sumokama – Coco Chanel nesukūrė šeimos, nesusilaukė vaikų ir išgyveno skaudžią, vienintelio mylėto vyro netektį, bet niekada nepasidavė, išnaudojo savo galimybes ir gyvenimą visu pajėgumu.

Rekomenduoju šią knygą tiems, kuriems reikia švelnaus pastūmėjimo svajonių link, ir tiems, kuriuos domina Coco Chanel asmenybė, arba tiesiog norisi įdomaus skaitinio.

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Obuolys, 2012.

Kitos patikusios citatos: „– Aš visada ieškau meno visuose mus supančiuose dalykuose. Ne tik paveiksle ar bažnyčios fasade. Gerai pagalvokite. Kodėl menas turėtų būti skirtas tik akims? Argi ne nuostabu klausytis lengvai Venecijos vandens paviršiumi slystančios gondolos? Argi ne nuostabaus skonio šie vaisiniai ledai, kuriais gardžiuojamės?“

Knygos autorius:

Alfonso Signorini (g. 1964 m. balandžio 7 d. Milane, Italijoje)

Javier Marias „Įsimylėjimai“

„Klaidinga tikėti, kad dabartis niekada nesibaigs, kad tai, kas mums duota, – duota visam laikui, ir toliau išliks nepasikeitę. O iš tiesų reikia nepamiršti, kad nieko nėra amžino, viskas gali pasikeisti bet kurią mums skirto laiko akimirką, kad ir kiek mažai mums būtų jo likę. Ir mes palaipsniui mokomės suprasti: kas iš pradžių atrodė kaip sukrėtimas, vieną gražią dieną mūsų gali nebejaudinti, tapti vienu iš gyvenimo įvykių, tik dar vienu faktu. Ateis diena, ir mes netgi neprisiminsime žmogaus, be kurio kadaise net neįsivaizdavome savo egzistavimo, dėl kurio nerimavome ir nemiegodavome naktimis, be kurio negalėjome kvėpuoti, kurio žodžiai ir buvimas teikė prasmę kiekvienai pragyventai dienai, ir netyčia jį prisiminę tik gūžtelėsime pečiais ir galbūt pagalvosime: „Kurgi jis dabar?“ – bet mums net nesinorės atsakymo į šį klausimą, nes mums tai neberūpės. Koks skirtumas, kas nutiko mūsų pirmai merginai, kurios skambučio arba susitikimo taip nekantriai laukdavome? O kaip laikosi priešpaskutinė, irgi nelabai svarbu – juk jau metus su ja nesimatėme. Argi mums rūpi mūsų draugai, bendraklasiai, universiteto laikų ir vėlesni bičiuliai – nors su jais susiję tokie ilgi ir svarbūs mūsų gyvenimo etapai, nors mums atrodė, kad niekada neišsiskirsime? Ir koks skirtumas, kas buvo su tais, kurie mus anuomet paliko, kurie išėjo, atsuko nugarą arba mus išdavė? Seniai juos pamiršome, iš jų liko tik vardai, kuriuos išgirdę prisimename tuos žmones. Pamirštame ir mirusiuosius: jie mirė, taigi mus paliko. Mano motina mirė prieš dvidešimt penkerius metus, ir nors jaučiuosi privaląs ją prisiminęs liūdėti (ir mane iš tikro užplūsta liūdesys), to neįmanoma lyginti su jausmais, kuriuos išgyvenau tada. Jau niekada nebepravirksiu, o juk tada raudojau jos netekęs. Dabar tai liko tik faktas: mano motina mirė prieš dvidešimt penkerius metus, ir nuo tada aš motinos nebeturiu.“


Ši istorija prasideda nuo to, kaip leidykloje dirbanti Marija Dols kasryt pusryčiauja toje pačioje kavinėje ir stebi taip pat, kaip ir ji, kasryt ten pusryčiaujančią porą. Ilgainiui stebėdama šią porą, ji pradeda jaustis tarytum jų drauge, įsivaizduoja, kad viską žino apie jų bendrą gyvenimą, ji jais žavisi, bando skaityti jų kūnų ir žvilgsnių kalbą. Ateina vasara, pora staiga dingsta iš akiračio. Marija laikraštyje perskaito apie nelaimingą atsitikimą, netikėtą, absurdišką žmogžudystę. Pažvelgusi į nuotrauką, atpažįsta kavinėje su žmona kasryt sėdėjusį vyrą. Ji tai priima kaip jai nutikusią nelaimę, tikisi sutikti to nelaimėlio žmoną. Vienąkart ją sutinka ir prisėda, norėdama išreikšti jai užuojautą ir ją paguosti, tampa jos skausmo „klausytoja" , atsiduria jos namuose, susipažįsta su šeimos draugu. Po šitokio vienkartinio bendravimo su ta stebėtąja moterimi, nori nenori, Marija įsivelia į painų meilės trikampį/keturkampį ir tampa ne tik viso to dalimi, bet ir sužino svarbių dalykų, nuo jos pradeda priklausyti šios istorijos ateitis. Ar ji tuo pasinaudoja?

Turbūt visi esame girdėję posakį, jog meilėje ir kare visos priemonės leistinos. Ir tokių istorijų parašyta, skaityta, matyta šimtai. Tačiau „Įsimylėjimai“ yra skirta lėtai tekančio, kokybiško pasakojimo gurmanams. Ši istorija toli gražu nėra ta, kurią perskaitytum vienu prisėdimu, ji skaitoma iš lėto, kartkartėm ir besimėgaujant. Ką žmogus padarytų dėl meilės? O ko nepadarytų? Ar skausmas ir gedulas pasilieka su mumis toks pats, koks buvo pradžioje? Ar mes pajėgūs pamiršti? Sunkiai pamenu tokią knygą, iš kurios norėtųsi citatas persirašyti vos ne puslapiais. Kur apie santykius kalbama taip tiesiai, taip nebanaliai ir brandžiai, kad nebeturi nė ko ir pridurti, norisi sugerti visas tas mintis į save ir nešiotis su savimi, niekad nepamiršti. Ji moko gedėti, tik, šiukštu, ne per ilgai. Ši knyga priminė man, kad nepakeičiamų nėra. Kad santykiai bus tokie, kokius juos sukursi, kad dėl kito žmogaus kartais reikia pasiaukoti, paminant savo jausmus. Vienintelis šios istorijos minusas – keletą kartų pasikartojusios tos pačios pastraipos. Man tai nepasirodė būtina, bet vis tiek norisi žemai nulenkti galvą šiai knygai ir ją rekomenduoti visiems. Tiems, kurie kuria santykius, kurs ateityje ar bando užsigydyti buvusių santykių paliktas žaizdas.

„Galbūt jis taip reaguodavo į žmonos juokavimą, apskritai būna žmonių, kurie mus prajuokina net patys to nežinodami. Jiems tai pavyksta pirmiausia dėl to, kad mes laimingi jau vien būdami su jais, ir mes pasirengę kvatotis bet kokia dingstimi arba be jokios dingsties vien todėl, kad tie žmonės yra šalia, kad mes juos matome ir girdime, nors jie nepasako nieko ypatingo, galbūt kartais netgi paisto kvailystes, bet mums tai vis tiek juokinga. Šie, regis, ir buvo tokie žmonės vienas kitam, nors nekilo abejonių, kad jiedu seniai vedę, niekada jų pašnekesiuose neišgirdau jokios nusaldintos ar apsimestinės gaidelės, jokio išmokto gesto, kokių dažnai galima pastebėti tarp kai kurių ilgus metus gyvenančių porų, kurioms būtina parodyti, kad jos vis dar myli vienas kitą, tarsi tai būtų jų vertę keliantis nuopelnas ar patrauklumo suteikiantis papuošalas. Šiedu, regis, norėjo vienas kitam patikti, atrodė, kad asistavimas ir suartėjimas jiems dar priešaky. Arba jie taip mylėjo ir vertino vienas kitą dar nuo tada, kai nebuvo vedę arba net nebuvo pora, ir taip tebemylėjo ir vertino vienas kitą visus tuos metus, kad bet kokiu atveju jis būtų pasirinkęs ją, o ji – jį kaip draugą, palydovą, pašnekovą ar bendrininką. Ir ne todėl, kad jiedu sutuoktiniai, ne dėl patogumo, įpročio ar net ištikimybės, o tik todėl, kad buvo visiškai tikri: kad ir kas būtų, kad ir kas nutiktų, kad ir ką tektų papasakoti ar išklausyti, jai su juo, o jam su ja visada bus įdomiau nei su kuo nors kitu. Jam su niekuo nebus taip įdomu kaip su ja, o jai su niekuo nebus geriau kaip su juo. Jiedu buvo draugai, o svarbiausia – suprato vienas kitą.“

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2016.

Knygos autorius:

Javier Marias (g. 1951 m. rugsėjo 20 d. Madride, Ispanijoje)

Goda Klimavičiūtė „Savas Paryžius“

Tai buvo apskritai pirmas gidas, kurį skaičiau. Ir skaičiau jį ne prieš kelionę, o jau kurį laiką po jos. Galvojau bus smagu dar kartą pavaikštinėti to nuostabiojo miesto gatvėmis. Taip, jaučiu banalią meilę Paryžiui, užteko vieną kartą apsilankyti ir jau svaigstu iš meilės jam.
Kadangi tai pirmas gidas, kurį skaičiau ir nelabai turiu su kuo palyginti, tikriausiai pora prisėdimų jį perskaičiusi, susimąsčiau apie tokio dalyko šiais laikais, kaip gidas, prasmę. Juk, kai pagalvoji, yra įvairiausių programėlių telefonuose, straipsnių su "10 dėmesio vertų vietų Paryžiuje" ar panašiai, tad gido skaitymas kartais atrodo ne itin reikalinga. Ką perskaičiau, beveik viską ir pamiršau, niekas pernelyg manęs nesujaudino ir neprivertė įsidėmėti. Gal būtų kiek kitaip, jei būčiau skaičiusi lėktuve, skrendančiame į Paryžių, bet vėlgi... Esu tas žmogus, kuris mėgsta patirti, pažinti per savo prizmę ir taip, kaip man norisi, todėl straipsnių ar tokių kelionių gidų rekomendacijos man pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Daug smagiau pažinti miestą, pavyzdžiui, paskaičius kokius memuarus, biografiją, eseistiką ar tiesiog grožinį kūrinį, kuriame tas miestas aprašytas ir pasivaikščioti ten, kur vaikščiojo kokia ten Viktorija ar Lina iš skaitytos knygos.

Perskaičiusi šį gidą supratau, kad prioritetas man yra tikrumas. Daug smagiau skaityti tikras istorijas apie prancūzus draugus, kokius įdomesnius nuotykius, nutikusius tame mieste ar šalyje. Dėl to man patiko vos keletas tikresnių komentarų šioje knygoje, visa kita priminė gidą pasiturinčiai 50-ies metų porelei. Taip, mes keliavome kaip jauna pora ir šimtais svaidytis vakarienei kažkaip mums nelabai prie širdies, kaip ir daugeliui mūsų draugų. Ar rekomenduočiau šį gidą, keliaujant į Paryžių? Ne.
Geriau rekomenduočiau lėktuvo skaitymams įsimesti kokius memuarus ar klasiką ir užsidegti noru atrasti kažką neįprasto. Kaip kad aš, skaičiau Edith Piaf istorijas ir važiavau ieškoti kažkokių laiptų, kur neva ji gimė ir tai buvo vienas įspūdingiausių nuotykių, kurį prisiminsiu ilgiau, nei Eifelio švytėjimą.
Ir, visgi, žinau, jog kiekvieno žmogaus kelionės yra skirtingos, skiriasi ir galimybės, norai ar prioritetai, todėl, jei norite paskaityti gidą ir susidaryti planą, kur norėtųsi nukeliauti – griebkite šį gidą ar naudokitės kalnu programėlių. Jei norite kažkokio tikrumo ir asmeniškesnių pajautų – pasigriebkite kažką apie prancūzus ar prancūziško ir paklaidžiokite patys. Ir tikriausiai dar reiktų pridurti, kad aš esu labiau ta klaidžiojanti svajoklė, kuri pamačius siauras gatveles, senus langus, tuoj įsivaizduoja ten nutikusias istorijas, ir alpsta iš susižavėjimo, tad tikriausiai todėl gidai ir nėra artimi mano širdžiai.

Mano vertinimas: 4/10.

Leidykla, išleidimo metai: Obuolys, 2015.

Knygos autorė:

Goda Klimavičiūtė (nuotr. L. Balandžio, 15min.lt)

Waris Dirie, Cathleen Miller „Dykumų gėlė“

Šią knygą pastaruoju metu labai dažnai visur mačiau. Dažnai ji šmėžuoja sąrašuose su sukrėtusiomis knygomis. Ir suprantu kodėl ir, ne visai. Bet banaliai sakant, apie viską nuo pradžių.

Apie ką ši knyga? Knygoje „Dykumų gėlė“ pasakojama garsaus modelio, autorės (nu kiek čia tiesos, nežinau), aktorės, vaidinusios „Džeimso Bondo“ filme („Į dienos šviesą“), paskui tapusios taikos ambasadore ir socialine aktyviste, tikra gyvenimo istorija. Viskas skamba beveik įprastai ir nestebina. Išskyrus tai, kad ji kilusi iš Somalio genties, patyrusi „apipjaustymą“ ir 12 metų pabėgusi nuo savo tėvo planuojamų vestuvių su kažkokiu seniu.

Waris Dirie gyvenimo istorija man priminė, kokių skirtingų ir žiaurių papročių esama. Šiandien sunku suvokti, jog kažkur yra apipjaustomos mergaitės. Waris Dirie, kai ją apipjaustė pačiomis bjauriausiomis ir nešvariausiomis sąlygomis, buvo viso labo penkerių. Prisipažinsiu, tai skaitant net paskausta kūną ir norisi užversti knygą. Todėl sveikintina ir verta susižavėjimo atrodo tai, kad Waris Dirie nepriėmė to pasaulio, kad nesutiko tekėti 12 metų ir pabėgo, jau geriau liūtui, jei reiks į nasrus, nei kažkokiam seniui. Ji pabėga ir siekia savo svajonės, kovodama su įvairiausiais sunkumais ir skausmu, primenančio bjaurųjį ritualą. Įgavusi žodžio jėgos, ji visam pasauliui papasakoja savo istoriją, siekdama užkirsti kelią tokiam elgesiui su mergaitėmis Afrikoje. Kadangi vos prieš kelerius metus teko girdėti apie šį žiaurųjį ritualą, pasidaro aišku, kad ši kova reikalauja begalės pastangų ir nemažai laiko...

„Somalyje liaudies išmintis sako, kad tarp mergaitės kojų yra blogis, kūno dalys, su kuriomis mes gimėme, dar nėra švarios.“

Ir taip, tenka pripažinti, istorija apie kraujuojančią, apipjaustytą penkiametę mergaitę, tikrai šokiruoja ir sukrečia. Tačiau pats knygos rašymo stilius (ar tai vertimas, o gal net leidimas?) atgraso. Rodos, kokios septintokės rašinys apie savo naivias svajones. Ir nežinau, ar aš esu visai suakmenėjusia širdimi, ar kas su manimi darosi, bet po šios knygos liko dvejopi jausmai. Kaip jau minėjau, „ritualas“ tikrai šokiruoja ir sukrečia, tačiau visa kita istorija persunkta banalumu, naivumu ir, žinoma, nuspėjama.Jau kaip ir įprasta, kad daugelis žymių žmonių sėkmės istorijų prasideda skurdu, sunkia vaikyste ir įvairiausiais kitais sunkumais. Tai nestebina ir nebešokiruoja, tačiau būtent tai, kad Waris Dirie kilusi iš Somalio genties, prideda sunkumams dar daugiau svorio. Ir iš dalies nesuprantu, kas labiausiai norėta papasakoti, ar Somalio mergaičių problema, ar ta sėkmės istorija? Žinoma, apie Somalį ir jo papročius knygą parašyti sudėtinga, tačiau šioje istorijoje tarytum tarp kitko papasakojama apipjaustymo momentas ir paskui, jau suaugus, prie jo grįžtama. Aišku, gal neverta būtų lyginti, tačiau kaip tik šiandien užverčiau knygą „Coco Chanel. Gyvenu tik kartą“, kurioje taip pat daug skurdo ir įvairiausių gyvenimo sunkumų, tikrai nelygus sėkmės ir šlovės kelias, tačiau parašyta taip įtraukiančiai ir įdomiai, kad, rodos, skaitytum romaną. Gal negražu taip sakyti, tačiau, Waris Dirie istorija tikrai verta geresnės knygos ir apie tuos pačius, baisius dalykus, galima parašyti ir geriau. Gal naujas leidimas geresnis ir yra? Šito negaliu įvertinti, palyginti, nes skaičiau 2003 metų leidimą ir vargu ar skaitysiu naujesnį. Kadangi mačiau, jog pastatytas filmas pagal šią knygą, jį ir pažiūrėsiu.

Ir pabaigai norėčiau pridurti, kad, nepaisant šios mano skaitytos knygos trūkumų, rekomenduoju ją perskaityti. Tokių istorijų dėka iš naujo įvertinam savo gyvenimą ir laisvę, kartu galima suvokti, kad pasaulis gali būti margas nebūtinai gražiausiomis ir šviesiausiomis spalvomis.



Mano vertinimas: 6/10.

Leidykla, išleidimo metai: Alma littera, 2003.

Knygos autorės:

Cathleen Miller

Waris Dirie

Mark Haddon „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“

„Ir žmonės, kurie tiki Dievą, mano, kad Dievas sukūrė žmones žemėje, nes galvoja, kad žmonės yra geriausi gyvūnai, bet žmonės yra tiesiog gyvūnai, ir jie toliau vystysis į kitus gyvūnus, ir tie kiti gyvūnai bus protingesni ir uždarys žmones į zoologijos sodą, kaip mes uždarėme į zoologijos sodą šimpanzes ir gorilas. Arba žmonės susirgs kokia nors liga ir išmirs, arba jie per daug užterš aplinką ir pražudys save, ir tada pasaulyje liks tik vabzdžiai, ir jie tada bus patys geriausi gyvūnai.“

Man jau ilgai knietėjo sužinoti, kas gi tam šuniui ir kodėl nutiko. Vis matydavau šią knygą kitų apžvalgose, kaip sukrečiančią, vieną geriausių skaitytų ir pamačius bibliotekoje kažkaip nesudvejojau, kad ji bus galbūt tai, ko ieškau. Ir buvo, ir ne itin.

Kas nutiko šuniui naktį narplioja penkiolikmetis Kristoferis Bunas, sergantis Aspergerio sindromu, viena iš autizmo formų. Jis gyvena savo susikurtame schemų, planų ir atsiskyrimo kupiname pasaulyje. Gyvena vien tik su tėvu, nes motina, kaip tėvas pasakoja, mirė. Jo lėkštėje maistas šiukštu negali liestis, jis nekenčia svetimų žmonių artumo. Vieną naktį kai kas nutinka. Jis randa kaimynės šunį, padurtą tos pačios kaimynės šake. Jis ryžtasi išsiaiškinti, kas nutiko šuniui tą naktį ir kodėl. Besiaiškinant ir apeinant tėvo taisykles, Kristoferis suvokia daug svarbesnius dalykus ir, kas nutiko tam šuniui naktį, palyginus su tuo, ką išsiaiškina Kristoferis, tampa jau nebe taip ir svarbu, prasideda Kristoferio ir šeimos drama.

Prisipažinsiu, apie autizmą ar Aspergerio sindromą daug nežinojau, tiesą sakant, neteko nei susidurti, nei daug tuo domėtis. Aišku, negyvenau kažkokiame brubule, žinojau, kad taip būna, tačiau, tarytum, kitoje aplinkoje. Skaitydama knygas dažnai pasvarstau apie tai, kad jei ne filmai ir knygos, tikriausiai, gyvenčiau daugelio dalykų nepažindama, nesuvokdama.

Ši knyga parašyta vaikams, o labiau tinkama suaugusiems. Nors ši istorija manęs nei pravirkdė, na, tiesą sakant, ir kažkaip nešokiravo ar nesukrėtė, buvo įdomu skaityti, tarytum įlįsti į kiek kitaip pasaulį matančio Kristoferio mintis. Perskaičius šią knygą liko toks nemalonus pojūtis, kažkas panašaus į kaltę ir nusivylimą. Nusivyliau suvokusi, kokie mes, tie neva „normalieji“ esame nenormalūs. Kiek daug mes tuščiažodžiaujam, mokomės įmantrausių frazių ir palyginimų, bet neišmokstam nuoširdumo, paprastumo ir noro sakyti tiesą. Kiek daug prasmių sugalvojam neįsiklausydami. Stokojam užuojautos ir bijom vieni kitų, atitolstam, nesuvokdami, kad už artumą nieko nėra brangiau. Taip, todėl ši knyga yra labiau suaugusiems. Kas nutiko ne šuniui tąkant, o mums, žmonėms? Šią knygą perskaičius norisi į pasaulį žvelgti kiek kitaip, nors ir žinau, kad taip gal ir nebus. Bet ši knyga pasėjo manyje abejonę, kas jau savaime yra gerai.


Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2004.

Knygos autorius:

Mark Haddon (g. 1962 m. spalio 28 d. Nortamptone, Jungtinėje Karalystėje.)

Jurga Ivanauskaitė „Placebas“

„ – Kai tik susitaikysi su mintim, kad numirei, pradėsi jaustis kaip mirusi. Galėsi daryt viską, ko gyva nesugebėjai. Skaityt kitų žmonių mintis, vaikščiot kiaurai sienas, skraidyt. Juk truputį jau paskraidei, – bylojo Bastetė, rūpestingai laižydamasi rainą kailiuką. – Tačiau tavo vietoj per daug nepasileisčiau. Kitų mintyse nieko įdomaus neišgirsi. O ir po pasaulį blaškytis nepatarčiau. Kas tau dabar iš tų įspūdžų, neprivalgei – neprilaižysi.“

Visai netyčia atlikau įdomų eksperimentą. Skaitytojų klube mėnesio knyga buvo ištraukta Jurgos Ivanauskaitės „Placebas“. Nieko nenustebinsiu pasakydama, jog paauglystėje sirgau Ivanauskaitiškąja liga. Na, kai skaitai viską, ką ji parašė, ar apie ją buvo parašyta. Jurga Ivanauskaitė, visai neperdedant ir itin nuoširdžiai – mano pirmoji literatūrinė meilė. Žinoma, paskui sekė ne viena meilė kitų kūrybai, tačiau pirmoji visuomet išlieka pirmąja, pirmosios meilės niekas nepakeis. Man Ivanauskaitė ir jos kūryba yra tarytum muzikoje AC/DC, kuri pakreipė mane visai kita, mano Agniškąja linkme. Ir taip, pirmos meilės yra kažkas tokio, kur šiaip, prabėgus daug metų kasdien tikrai nemąstai, tačiau užuodi kažkokį kvapą, praeini kokią prisiminimus keliančią vietą ir tą akimirką tarytum sugrįžti į tą meilę, į tos meilės jutimą. Taip man ir su AC/DC, šiaip kasdien tikrai nebeklausau, tačiau ją išgirdus, širdyje kažkas pabunda, užplūsta maloni šiluma, taip buvo ir per koncertą, jaučiausi sugrįžusi kažkur 10 metų atgal, jaučiausi tokia pat svajotoja, kokia buvau paauglystėje, kažkiek naivi, patikli, gyvenanti tarytum tarp realybės ir sapno. Taip nutiko, žinoma, ir su meile Ivanauskaitei. Vos pradėjusi darkart skaityti jos kūrybą, supratau, už ką ir kodėl esu šiai meilei dėkinga, kuo tai mane žavi. Žinoma, santykis su knyga yra visai kitoks, nei skaitant pirmą kartą. Jau nebesu tokia naivi, tiek rimtai visko nepriimu į save ar į širdį. Nebegalvoju, kad mūsų gyvenimą kažkas it marionetes labai įnirtingai valdo, siunčia mums žmones, kad jie mus sužlugdytų. Dabar šioje knygoje gėriau žodžius apie gyvenimą, nebanalią meilę, mirtį. Juk visa tai taip glaudžiai susiję, kaip juos atskirsi??? Kai skaitai tą pačią knygą antrąkart po ilgos pertraukos, suvoki, kaip pats, kaip tavo požiūris, gyvenimas ir visa aplinka pasikeitė. Tai padeda save pažinti. Netgi, sakyčiau, savotiškai apvalo, išgrynina.

Ši istorija apie meilę ir mirtį, o gal, tiksliau bandant nusakyti – apie mirtiną meilę? Pirmiausia, ji apie būrėją Juliją, labai patrauklią, charizmatišką (kaip nemėgstu iš tikrųjų šio žodžio), visų akis ir širdis traukiančią įspūdingą moterį. Ji miršta jau pačioje pradžioje nuo kulkos į galvą. Ji ir paskutinę naktį, prieš mirtį buvo apsupta pačių įvairiausių žmonių, kurie ja žavėjosi, tačiau ir tokie žmonės numiršta. Ir net nesvarbu kaip, faktas lieka faktu. Istorijos išmintis – Julijos katė Bastetė (arba Bubastė), po šeimininkės (nusišneku, juk katės čia šeimininkės ir Julija tebuvo, viso labo, Prijaukintoji) labai liūdinti ir besidalijanti šimtmečių paslaptimis apie žmones, jų nykų egzistavimą ir kates. Istorijos pilkoji pelytė – netikra Julijos draugė žurnalistė Rita. Kodėl netikra? Nes ji pernelyg pilka pelytė tokiai ugniai kaip Julija, be to, pavydi, nusivylusi savo gyvenimu ir savimi. Knygos sužeistasis, erzinantis viskuo, kuo tik įmanoma – Tadas (kitaip – Angelas Sargas Julijai). Istorijos gailestį keliantis vaikas – Tado brolis, Julijos draugas Maksas Vakaris, susidvejinusi asmenybė, pasiklydęs ir savyje, ir pasaulyje. Istorijos paslaptis – JIS, galima sakyt, programeris, suprogramuojantis kitų gyvenimus, tik į gūdžią naktį paleidžiantis savąjį. Kas visus juos jungia? Žinoma, Julija ir jos mirtis. Julija sklando Vilniaus senamiesčio gatvėmis, o tuo tarpu, griūva ir kinta kitų gyvenimai, it domino kaladėlės nuvilnija su Julijos mirtimi. Ir, galiausiai, fone žaidžia Centras, reguliuojantis visos Lietuvos gyvenimą, teigiamą informaciją paversdamas neigiama, tiems, kurie jį suerzina, nusiunčiantis mirtinos meilės dozę kokio šlykštuko Leo pavidalu ir pamažu atsikratantis tų, kurie trukdo.

„Rita Džiuliją tiesiog įsimylėjo, svaigte svaigo nuo jos kalbų, pokštų, polėkių ir kitų dalykų, kurių sau leisti niekada nedrįsdavo. Toje meilėje nebuvo nei užuominos apie kokį kūnišką lesbinį geidulį, tik trauka, kurią pilka spalva jaučia vaivorykštei. Bent jau taip laiškuose draugei rašydavo Rita.“

Šioje istorijoje pinasi amžinybė ir laikinumas, meilė ir neapykanta, blogis ir gėris, mirtis ir gyvenimas, fantazija ir realybė. Ir tarp viso to labai sunku surasti ribą. Kas būna po to, kai numiršti? Ar dar galima bent kartą kažką pajusti? Ar iš tikrųjų gali skristi? Kas gedi tavęs nuoširdžiai, o kas vis tiek prisimena su kartėliu? Kas gali būti nuobodžiau už pilką pelytę, tampančią dar pilkesne? „Anapus mirties kur dar galėtum išsprūsti?“

„Iš tiesų visą gyvenimą neatgaudama kvapo lėkė it persekiotojų genama, nuo žmogaus prie žmogaus, nuo meilės prie nusivylimo, nuo pakilimo prie naujo žlugimo taip ir nepasisotindama, nerasdama trokštamo nusiraminimo.“

Nors knyga išleista 2003 metais, ji dar aktualesnė šiandien, nei buvo anuomet. Praėjo 15 metų ir ką mes turime? Turime dar daugiau netikrumo, dar daugiau miglos savo gyvenimuose ir, net jei mūsų ir nevaldo kažkoks JIS su savo Centru, mus valdo kažkas kita. Tik Jurga Ivanauskaitė mokėjo taip gracingai įpainioti į savo žodžių, vaizdingų apibūdinimų ir minčių voratinklį. Ir tai išmuša iš vėžių, juk, regis, kelintąkart skaitomai knygai nebeturi kažkokių ypatingų lūkesčių, juk žinai visas atomazgas, net jei jos ir pasisplėpusios mūsų užmarštyje, bet viskas atgyja. Ir vis tiek pribloškia. Tikriausiai, priblokš ir dar po dvidešimties ar dešimt metų. Kaip gerai, kad J. Ivanauskaitės knygas turiu savo lentynose! Kaip gerai, kad taip galiu save geriau pažinti!

„ – Placebo. Taip vadinami netikri vaistai, kuriuos sugirdžius ligoniui ir įteigus apie piliulės efektyvumą, šis pasveiksta. Nors placebas neturi jokių gydomųjų savybių. Tik pagalvok, visur vien pakaitalai: netikros krūtys, vibratoriai, geismą stimuliuojanti Viagra, dažyti plaukai, akių spalvą keičiantys lęšiai, kava be kofeino, bealkoholinis alus, saldiklis vietoj cukraus, karbonadai iš sojos, genetiškai modifikuotos bulvės, muilo operos vietoj asmeninės istorijos, virtualūs žaidimai...“

Aš netgi šiek tiek pavydžiu žmonėms, kuriems meilė Ivanauskaitės kūrybai dar priešaky, kurie dar neskaitė ir šios knygos.

Mano vertinimas: 8/10.

Leidykla, išleidimo metai: Tyto alba, 2003. (p.s. kaip tik mačiau naują 2018 metų itin gražų leidimą)

Knygos autorė:

Jurga Ivanauskaitė (g. 1961 m. lapkričio 14 d. – m. 2007 m. vasario 17 d., Vilniuje)






„ – Tu nė neįsivaizduoji, kokie neįdomūs gali būti žmonių likimai. Darosi baisu, jei pagalvoji, kad gyvename tik vieną kartą.“