Sidharta

Knygos aprašymas : " Kaip galima skaityti "Sidhartą"? Kaip padavimą apie šventąjį. Kaip tapsmo asmenybe istoriją, kelio į tobulą žmogų aprašymą. Kaip pasakojimą apie Budos laikų Indiją. Kaip modernų indiškos legendos variantą. "Keturios tauriosios Budos tiesos" arba "Taurusis aštuoniapakopis išganymo kelias." Vis dėlto pamėginkim perskaityti šį indišką pasakojimą kaip grožinės literatūros kūrinį..." Z. Unseldas

Mano nuomonė apie šią knygą: Jau seniai norėjau ją perskaityti. Noras dar labiau padidėjo, kai vienas žmogus, besikalbant apie knygas, patarė paskaityti šitą. O ir atsiliepimai internete labai jau teigiami. Ir ką... Perskaičiau. Tik negalėčiau pasakyti, kad likau labai sužavėta. Tai buvo pirmas skaitytas Hesse kūrinys ir, deja, nepasakyčiau, kad šią pažintį galiu laikyti labai sėkminga. Budizmas mane tikrai domina, domina ir pagrindinės šio pasakojimo idėjos. Bet kažkas tokio buvo, kas sutrukdė šią knygą laikyti nuostabia. Net nežinau ką apie šią knygą dar galėčiau pasakyti... Tikiu, kad anuomet, kad ir 1990m. (skaičiau šių metų leidimą), ji buvo tikrai nuostabą kelianti knyga, bet dabar... Jokios nuostabos, nieko naujesnio į mano mąstymą neįnešė. Labai dėl to gaila, nes tikrai maniau, kad ši knyga man pasirodys geresnė.

Mano įvertinimas : 7/10

Mano pieštukas užkliuvo :
"Jis nustelbdavo jausmus, jis nužudydavo savo prisiminimus, jis pasprukdavo nuo savo Aš tūkstanču svetimų pavidalų, būdavo žvėrim, tapdavo dvėseliena, akmeniu, medgaliu, srovendavo vandeniu, ir atsitokėdamas kiekvieną kartą vėl atrasdavo save, - šviesdavo saulė ar mėnulis - vėl buvo Aš, sukosi verpete, jautė troškulį, numalšindavo tą troškulį, jusdavo naują troškulį."

"Bet koksai buvo tas kelias! Teko pereiti tiek daug kvailysčių, tiek ydų, galybę klaidų, šleikštulio, nusivylimo ir sielvarto tik tam, kad vėl tapčiau vaiku ir viską pradėčiau iš naujo."

"Žinias galima perduoti, bet išminties - ne. Ją galima rasti, išgyventi, ji gali mus nešti, galima su ja daryti stebuklus, bet jos išsakyti ir pamokyti negalima."

Puikybė ir prietarai

Knygos aprašymas : "Anglijos provincijoje gyvenančios Benetų šeimos panelės žavi visus, todėl nenuostabu, kad kaimynystėje įsikūręs žavus ir turtingas ponaitis Binglis iš pirmo žvilgsnio karštai įsimyli vyriausiąją Benetų dukrą. Tačiau jaunuolio seserys nepritaria tokiam brolio pasirinkimui, nes Benetai joms atrodo stačiokiški ir pernelyg neturtingi.

Seserų nuomonę palaiko ir ponas Darsis – turtingas patrauklus jaunas džentelmenas, geriausias Binglio draugas. Bet netikėtai ir jis pats įsimyli kitą Binglių dukterį – išdidžią ir užsispyrusią Elizabetą. Mergina iš anksto nusiteikusi priešiškai ir visomis išgalėmis priešinasi, kaip jai atrodo, išpuikėlio kerams. Tačiau ir šis neketina lengvai apsiduoti. Tarp jaunuolio ir Elizabetos užverda nuožmi jausmų kova... "

Mano nuomonė apie šią knygą : Švelni 19 a. meilės istorija. Šioje knygoje susipina kelios meilės ir simpatijų istorijos, nors nepamirštami ir priešingi jausmai - žiaurumas, neapykanta, pašaipumas. Žinoma, mane kaip 21 a. merginą, labiausiai erzina tai, jog tuometinėje visuomenėje buvo labiau priimtina santuoka dėl materialinių paskatų, arba kitaip tariant, vesti ne savo lygio merginą prilygo bene skandalui. Ši istorija graži būtent tuo, jog paminamos šios taisyklės ir tekama iš meilės. Nors, drįsčiau teigti, svarbesnė buvo pono Binglio ir Džeinės meilės istorija, tačiau mane žymiai labiau traukė ponas Darsis ir Elizabeta. Tiesą pasakius, žavėjausi pono Darsio charakteriu, ypač tokiu, kaip jis buvo apibūdinamas pradžioje. Nors, žinoma, protu jam nenusilygo ir Elizabeta. Labiausiai erzinęs žmogus šioje knygoje, veikiausiai buvo ledi Katerina de Bor. Kiek joje tuštybės ir puikybės! Apskritai, tai skaityti šią knygą tikras malonumas, ypač nuo vidurio... Galbūt pradžia kiek ir nuobodoka, bet tai galima priskirti daugumai knygų.

Mano vertinimas : 9/10.

Pieštukas užkliuvo : "Yra labai nedaug žmonių, kuriuos aš tikrai myliu, ir dar mažiau tokių, kuriuos gerbiu. Kuo ilgiau aš stebiu pasaulį, tuo mažiau esu juo patenkinta. Kiekviena diena sutvirtina mano įsitikinimą, kad žmogaus prigimtis netobula ir kad negalima pasikliauti išoriniu padorumu bei sveiku protu."

Nežudyk strazdo giesmininko

Knygos aprašymas : "Garbingo gyvenimo kukli pamoka – taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šią knygą. Ir dar: nemanykite, kad tik vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų – kai ko ir suaugę gali pasimokyti iš vaikų.

Romanas pilnas šviesaus liūdesio ir tylaus džiaugsmo, kuriuos žmogui atneša sąžiningumas ir tolerancija, o atima žiaurumas ir prietarai. Nors vaizduojami įvykiai yra tarsi toli nuo mūsų, autorės išpažįstamos vertybės aktualios visiems žmonėms, kad ir kokiame pasaulio kampelyje jie gyventų.

Nežudykit strazdo giesmininko, išspausdintas 1960 m., jau po metų gavo prestižinę Pulicerio premiją ir paplito po daugelį pasaulio šalių. "

Mano nuomonė apie šią knygą : Knyga, kuri palieka pėdsaką širdyje. Ir visai neperdedu. Tikrai. Ši knyga tokia, kurią norisi skaityti ir skaitydamas jauti didžiulį malonumą. Ryte ryji, iš pirmo žvilgsnio, visai vaikišką istoriją ir ji sužadina tikrai begales jausmų. Pradedant vaikystės ilgesiu, baigiant ašaromis... Tai nuostabi istorija apie tėvą, kuris augina, moko gyventi du savo vaikus. Džiną Luizą (Paukštelį) ir Džemį. Tėvo auklėjimo pamokos tikrai pavyzdingos... Jei visi tėčiai būtų tokie kaip Atikus, tuomet tikrai pasaulyje būtų daug laimingų vaikų... Aš, kaip augusi be tėvo, galiu pasakyti, kad ši knyga sukėlė ir baltą, švelnų pavydą. Ir norą ją skaityti dar ir dar... Ir galbūt kada nors perskaityti savo vaikams. Tuometinėje Amerikoje, kuri aprašoma šioje knygoje, buvo labai diskriminuojami juodaodžiai ir tai labai skaudžiai paliečia Finčų šeimą. Tėvas kovoja už juodaodį teisme, o jo vaikai nesupranta kodėl tokia neteisybė pasaulyje. Kodėl juodaodis negali net teisme laimėti prieš baltąjį, nors net nėra kaltas?... Tai iš tiesų liūdina ir priverčia susimąstyt apie tai, kokie, visgi, žmonės būna neteisingi...Nors daugelis šaukia, jog neva yra už teisybę. Ypač teisminės institucijos... "Nežudyk strazdo giesmininko" - tai knyga, kurią patariu skaityti tiems, kurie pasiilgo gero auklėjimo pavyzdžio, taurių jausmų, nesugadintų vaikų nuoširdumo...

Mano vertinimas : 10/10

Pieštukas užkliuvo :
"Sveiko proto žmonės niekada nesididžiuoja savo talentais."

"Blogas žodis tavęs nežemina, tik parodo, koks apgailėtinas yra besikeikiantis žmogus."

knygų draugai,

Taigi, mieli knygų draugai, ar jūs kada nors susimąstėte apie tikrą knygų klubą? :) Aš vis grįžtu prie šios minties. Visai neseniai, gal prieš kokį mėnesį, mačiau filmą "The Jane Austen book club". Na, toks paprastas romantinis filmas, tačiau užkabino būtent tai, kad šio filmo pagrindas - knygų klubas. Su susižavėjimu žiūrėjau į tai, kaip penkios moterys ir vienas vyras renkasi kurio nors namuose, gurkšnoja arbatą ar tai vyną ir aptarinėja Džeinės Ostin knygas. Tada ir užsisvajojau...Kaip puiku būtų sukurti tokį skaitytojų klubą... Tačiau, tąkart taip ta mintis ir nugrimzdo į sapnų pasaulį. Kažkaip gaila, kad šiais laikais toks šaunus dalykas, kaip skaitytojų klubas yra gana apmiręs, nes, rodos, anksčiau tai buvo tikrai gana populiaru. Na, galbūt netgi blog'ai apie knygas, aptarinėjimas komentaruose ar tam tikri forumai primena tą idėją, tačiau tai visiškai ne tas pats, kaip susirinkti kokį vakarą, jaukiai kur įsitaisyti, gerti arbatą ir aptarinėti perskaitytas knygas... Kažkodėl nujaučiu, kad ne vienas iš mano knygų draugų, esate apie tai mąstę? Galbūt net įgyvendinę? Pasidalinkite mintimis. :) Bent jau kol kas, man tai atrodo gana tolima, kadangi gyvenu tokiame mažučiame miestuke, ir, atrodo, nelabai pažįstu tokių žmonių, kurie tikrai labai mylėtų literatūrą ir sutiktų sukurti tokį klubą. O jei, visgi, tokių žmonių mano aplinkoje atsirastų, tai labai tikiuosi įgyvendinti šią idėją.

Vienuolis, kuris pardavė "Ferrarį"

Knygos aprašymas : „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“ - tai istorija apie Džulianą Mantlį, žymų advokatą, kuris dėl netvarkingo gyvenimo būdo patiria beveik mirtiną širdies smūgį pilnoje teismo salėje. Jo fizinė negalia sukelia ir dvasios krizę, kuri paskatina jį keisti gyvenseną ir ieškoti atsakymų į svarbiausius būties klausimus. Tikėdamasis rasti laimę, jis leidžiasi į nepaprastą kelionę po Indiją, susipažįsta su senovine kultūra ir joje aptinka veiksmingą būdą, kaip pažadinti proto, kūno ir sielos galias, išmoksta gyventi aistringai, tikslingai ir ramiai. Knygoje nuostabiai dera amžina Rytų išmintis ir griežtas Vakarų sėkmės mokslas."

Mano nuomonė : Šią knygą skaičiau vien todėl, nes vienas žmogus labai jau rekomendavo, gyrė ir pamaniau, jog labai negražu atsisakyti... Perskaičiau per naktį, bet ne todėl, kad buvo tiek įdomu, o todėl, kad nenumetu pradėtų skaityti knygų. Taip taip, dar viena iš tų: "perskaityk mane ir būsi laimingas" knygų. Prisipažinsiu, nevertinu tokios literatūros ir ja netikiu. Bet koks populiarumas! Net baisu. Turbūt net nebūčiau pagalvojusi, kad žmonės yra tokie nelaimingi, jog "Vienuolis, kuris pardavė "Ferrarį" tapo pasauliniu bestseleriu. Nieko naujo šioje knygoje aš nepamačiau, seniai žinomos ir išnarpliotos tiesos, pateiktos labai jau juoką keliančioje istorijoje. Net gėda kaip sumenkinta "nirvana"... Išvažiavo mat teisininkas į Indiją, surado vienuolyną, kurio niekas neranda ir grįžo pranašu. Kažkoks kvailas akių dūmimas. Išties, gaila tos nakties, kurią skyriau šiai knygai, tačiau bent jau būsiu perskaičiusi ir galėsiu prunkštelt jei kas pasakys, kad tai bene jų "biblija".

Mano įvertinimas : 3/10

Tikrai jokios minties nepasižymėjau ir neužsirašiau, deja...

Ir, visgi, knygų draugai, kokia Jūsų nuomonė apie tokias knygas?

Angelo rūbas

Knygos aprašymas : "Jurgos Ivanauskaitės personalinėje parodoje „Angelariumas“ (2005) kartu su paveikslais buvo eksponuota instaliacija, kurioje, be kitų objektų, kabojo autorės kurtais maldų tekstais ranka išrašyti „Marškinėliai angeliškiems sapnams sapnuoti“ (vėliau jiems prigijo „Angelo rūbo“ pavadinimas). Šie tekstai ir spausdinami knygoje. Tai improvizuotos maldos už save ir mylimus žmones, kreipimaisi į Angelą Sargą ir kitas dangiškas esybes. Jas kartu su autore gali kalbėti kiekvienas – už save, savuosius ir visą pasaulį, o kartu per jas įkvėpti svaigaus dangaus sferų oro.
“Angelo rūbas” skirtas Jurgos Ivanauskaitės 50-osioms gimimo metinėms. Tekstą spaudai parengė Jurga Užkurnytė, dailininkė Sigutė Chlebinskaitė."

Mano nuomonė apie šią knygą : Vos pamačiusi knygyne šią knygą, pagalvojau: "Negi ji tikrai tokia tokia tokia...mažytė?" Ir iškart po to sekė : "Aš noriu jos Kalėdoms!" Ir, žinoma, ją gavau. Bijojau ją paimti į rankas. Tam turėjo praeiti maždaug savaitė. Bijojau turbūt to, kad sukels liūdesį. Galbūt prirems prie sienos ir vers susimąstyti. Todėl pasiėmiau tik kažkurią naktį, sukaupusi visas jėgas. Ši knygutė, nors ir mažytė, tačiau labai stipri turinio prasme. Šioje knygoje yra trumputės maldos Angelams. Nors ir trumputės, tačiau tokios jausmingos... Skaitai ir matai visą skausmą, viltį, meilę, Tikėjimą, išrašytus Jurgos Ivanauskaitės ranka ant angelo rūbo... Šią knygą reikia turėti šalia savęs visuomet. Kiekvienam gyvenimo atvejui yra po angelą. Ir po maldą, ar net kelias. Atrodo, kad jeigu kartočiau nuoširdžiai vieną kurią iš tų maldų, susigrąžinčiau Tikėjimą ir, manau, prisišaukčiau savo Angelą... Tai puiki dovana Kalėdoms. Ši knygutė net kvepia... Taip švelniai... Ir manau, kad kvepia tais Angelais, nes tikrai įsivaizduoju panašų jų kvapą.

Mano vertinimas: 10/10

Malda :

Angele Sarge,
padaryk mane
švelnią ir lipšnią,
slidžią kaip šilkas,
leisk man
nieko nežeisti
ir nieko neskaudinti,
padėk man
net sunkiausiomis aplinkybėmis
regėti tunelio gale šviesą,
niekada neabejoti
nei savimi,
nei tuo slaptuoju planu,
kurį man lemta
vykdyti.

Pokalbiai su Sigitu Parulskiu

Knygos aprašymas : "Šioje pokalbių knygoje atsiskleidžia vieno ryškiausių šiandieninių Lietuvos rašytojų Sigito Parulskio asmenybė. Jis pasakoja apie savo gyvenimo patirtį, apie tai, kas jam, kaip literatui, darė įtaką, apie savo kūrinius ir jų atsiradimo aplinkybes. Sigitas Parulskis išreiškia savitą požiūrį į gyvenimą ir pasaulį, polemiškai traktuoja įprastines vertybes, neigia daugelį tradicinių pasaulėžiūros elementų."

Mano nuomonė apie šią knygą: Sigito Parulskio asmenybė ir kūryba žavi. Nežinau kuo. Galbūt tuo tokiu kitoniškumu, išskirtinumu ar tiesumu. Jo kūrybą ne visuomet lengva toleruoti ar suprasti, bet vis tiek skaitau nors tu ką. Ir dabar perskaičius šiuos pokalbius, skaitysiu dar labiau. Šiuose pokalbiuose jis atsiskleidžia kaip paprastas žmogus su sava gyvenimo istorija. Pasakojama apie jo pomėgius, vaikystę, paauglystę. Mokyklą ir darbą (šiuo atveju, rašymą). Apie kūrybos procesą ir daugelį kitų minčių. Su šia knyga buvo malonu naktinėti. Skaitai ir sustot negali. Man visuomet patiko ir, žinoma, patinka įdomios asmenybės, o jei dar rašančios, tai iš viso malonu. Skaitydama šią knygą, jaučiausi taip, lyg aš pati bendraučiau su Juo ir klausyčiausi Sigito Parulskio pasakojimų. Ir, manau, nesvarbu ar žmogus mėgsta S. Parulskio kūrybą ar ne, tačiau šią knygą tikrai pravartu ir įdomu skaityti. Galbūt tas, kuris nemėgsta ar nesupranta - pamėgs, o mėgstantys tik dar labiau susižavės. Aš priklausau antrajai grupei.

Mano įvertinimas : 9/10

Pieštukas užkliuvo :

"Dar vienas mitas - kad lietuviai dvasingesni už vakariečius, nes yra arčiau gamtos, arčiau kaimo. Iš tikrųjų dvasia labai susijusi su išsilavinimu, knygomis. Lietuvis, tas tamsus kaimietis, nė velnio nebuvo dvasingas, jis nė skaityti nemokėjo ir tvatijo žmoną vadelėmis."

Tai štai... :)

Taip, žinau, kad jau 5 dienos, kai prasidėję 2012 metai, tačiau nebuvo kada apžvelgti 2011 metais perskaitytų knygų sąrašo. Tad, nors ir šiek tiek pavėluotai, tačiau imuosi šio darbo dabar.

2011 metais perskaičiau nei daug, nei mažai: 50 knygų. Lyginant su 2010 metais, šiais metais jų perskaičiau 12-a knygų daugiau. Tad, manau galiu ir pasidžiaugti šiuo pasiekimu. Kiekvieniems metams prasidėjus, vis tikiuosi, jog perskaitysiu daugiau nei praėjusiais. Nežinau kaip seksis, bet tikiuosi, kad pavyks. :)

Geriausiai įvertintos 2011 metais perskaitytos knygos:
1.Jurga Ivanauskaitė "Pakalnučių metai";
2.Romualdas Granauskas "Gyvenimas po klevu";
3.Jurga Ivanauskaitė "Miegančių drugelių tvirtovė";
4.Heinrich Harrer "Septyneri metai Tibete";
5.Ana Frank "Dienoraštis";
6.Jurga Ivanauskaitė "Agnijos magija";
7.Fiodoras Dostojevskis "Nusikaltimas ir bausmė";
8.Ralph "Sonny" Barger "Pragaro angelas";
9.Sofoklis "Antigonė";
10. Nėrius Pečiūra "Vilniaus Kiberpoema";
11. Jonas Mekas "Laiškai iš niekur";
12.Jostein Gaarder "Sofijos pasaulis".

Net nuostabu kiek nemažai knygų įvertinau 10-čia balų. :)

Prasčiausiai įvertinta knyga :

1. Lev Tolstoj "Ana Karenina" I tomas.

Net gėda pripažinti, tačiau šią knygą įvertinau 4 balais iš 10-ies...

Lietuvių autorių perskaityta 21 knyga, o užsienio rašytojų - 29.

Tad štai, tokia trumputė mano apžvalga. Knygiškų 2012 metų, knygų draugai! :)

Tiltas per amžinybę

Knygos aprašymas: "Jaudinantis rašytojo lakūno sukurtas pasakojimas apie Tobulos Moters - sielos draugės ieškojimus, apie skrydžių džiaugsmą, meilės atradimą ir kasdienybės liūdesį." arba
"Jeigu kada jautėtės vieniši svetimųjų pasaulyje, jeigu ilgėjotės žmogaus, kurio niekuomet nebuvote sutikę, žinią nuo savo sielos draugo rasite nuostabioje meilės istorijoje TILTAS PER AMŽINYBĘ."

Mano nuomonė apie šią knygą: Pirmas įspūdis pamačius šią knygą buvo toks: neblogas viršelis, pavadinimas gražiai skamba, o aprašymas!... Maniau, pagaliau perskaitysiu GERĄ meilės istoriją. Klydau. Ši knyga buvo tokia nuobodi, kad tiek ilgai su ja teko tampytis. Tikrai ne iš tų su kuriomis norisi naktinėti, veikiau tokia, kuri užmigdo. Kas, šiuo atveju, reiškia, jog knyga nėra tokia gera, kad neleistų užmerkt akių. Ta istorija kėlė šypsnį. Tik nepasakyčiau, kad gerąja prasme. Šiek tiek priminė pasaka, o perskaičius kai kuriuos dalykus, mintyse tik ir kartojau "blaaaa blaa blaaa". Gal aš nebetikiu meile (:D), gal netikiu tuo skirtuoju žmogumi, bet labai labai nuobodžiavau. Asmeniškai man, vienintelis įdomus dalykas šioje knygoje buvo astralinės kelionės. Apie tai man tiesiog įdomu skaityti. Negaliu pasakyti, ar tikiu tuo, tačiau esu klausiusi pažįstamų žmonių pasakojimų. Ir tuo, man bent jau lengviau tikėti negu ta amžina meile... Šią knyga rekomenduočiau nebent tiems, kurie, priešingai nei aš, amžina meile tiki. p.s. ši istorija yra autobiografinė. Tik viena smulkmena. Deja, deja, realiame gyvenime ši istorija visai ne taip baigėsi...

Mano įvertinimas : 5/10

Pieštukas užkliuvo :

"KLAIDŲ nebūna. Visi įvykiai, kuriuos prisišaukiame, net ir patys nemaloniausi, yra būtini tam, kad išmoktume, ką turime išmokti; kad ir kokį žingsnį žengtume, jis reikalingas nueiti ten, kur esame nusprendę eiti."

"Kiekvienas iš mūsų kur nors viduje turi geležines plokštes ir aštrius strypus, ženklinančius, jog "toliau prie manęs eiti negalima".