Romanas pilnas šviesaus liūdesio ir tylaus džiaugsmo, kuriuos žmogui atneša sąžiningumas ir tolerancija, o atima žiaurumas ir prietarai. Nors vaizduojami įvykiai yra tarsi toli nuo mūsų, autorės išpažįstamos vertybės aktualios visiems žmonėms, kad ir kokiame pasaulio kampelyje jie gyventų.
Nežudykit strazdo giesmininko, išspausdintas 1960 m., jau po metų gavo prestižinę Pulicerio premiją ir paplito po daugelį pasaulio šalių. "
Mano nuomonė apie šią knygą : Knyga, kuri palieka pėdsaką širdyje. Ir visai neperdedu. Tikrai. Ši knyga tokia, kurią norisi skaityti ir skaitydamas jauti didžiulį malonumą. Ryte ryji, iš pirmo žvilgsnio, visai vaikišką istoriją ir ji sužadina tikrai begales jausmų. Pradedant vaikystės ilgesiu, baigiant ašaromis... Tai nuostabi istorija apie tėvą, kuris augina, moko gyventi du savo vaikus. Džiną Luizą (Paukštelį) ir Džemį. Tėvo auklėjimo pamokos tikrai pavyzdingos... Jei visi tėčiai būtų tokie kaip Atikus, tuomet tikrai pasaulyje būtų daug laimingų vaikų... Aš, kaip augusi be tėvo, galiu pasakyti, kad ši knyga sukėlė ir baltą, švelnų pavydą. Ir norą ją skaityti dar ir dar... Ir galbūt kada nors perskaityti savo vaikams. Tuometinėje Amerikoje, kuri aprašoma šioje knygoje, buvo labai diskriminuojami juodaodžiai ir tai labai skaudžiai paliečia Finčų šeimą. Tėvas kovoja už juodaodį teisme, o jo vaikai nesupranta kodėl tokia neteisybė pasaulyje. Kodėl juodaodis negali net teisme laimėti prieš baltąjį, nors net nėra kaltas?... Tai iš tiesų liūdina ir priverčia susimąstyt apie tai, kokie, visgi, žmonės būna neteisingi...Nors daugelis šaukia, jog neva yra už teisybę. Ypač teisminės institucijos... "Nežudyk strazdo giesmininko" - tai knyga, kurią patariu skaityti tiems, kurie pasiilgo gero auklėjimo pavyzdžio, taurių jausmų, nesugadintų vaikų nuoširdumo...
Mano vertinimas : 10/10
Pieštukas užkliuvo :
"Sveiko proto žmonės niekada nesididžiuoja savo talentais."
"Blogas žodis tavęs nežemina, tik parodo, koks apgailėtinas yra besikeikiantis žmogus."
dievinu sia knyga :) gerai pastebeta, kad ji palieka pedsaka sirdyje, nes pati ja skaiciau maziausiai 10 metu atgal, o vis dar jauciu ta nuostabia knygos nuotaika :) ko gero per visa mokyklini gyvenima tai geriausia mano perskaityta knyga :) man irgi buvo pavydu tokio tecio :))) o labiausiai patikusi ir istrigusi vieta buvo teisme, kai Atikus, teismui pasibaigus, atsistojo ir isejo, o visi buve teisme atsistojo isreiksdami jam pagarba :)
AtsakytiPanaikintiAtikus visais atžvilgiais yra vertas pagarbos. Ypač už tas vertybes, kurias bandė savo vaikams perduoti. Manau, jog tokia knyga turėtų būti namų bibliotekoje. Tai, išties, puikus šeimos, vertybių ir auklėjimo pavyzdys. :)
AtsakytiPanaikintilentynoje ši knyga jau laukia, kada paimsiu į rankas ir perskaitysiu :) tikiuosi ir man patiks ;]
AtsakytiPanaikintiNa, bent man tai tikrai labai patiko...:)
AtsakytiPanaikinti