Mano nuomonė apie šią knygą: Jau seniai norėjau ją perskaityti. Noras dar labiau padidėjo, kai vienas žmogus, besikalbant apie knygas, patarė paskaityti šitą. O ir atsiliepimai internete labai jau teigiami. Ir ką... Perskaičiau. Tik negalėčiau pasakyti, kad likau labai sužavėta. Tai buvo pirmas skaitytas Hesse kūrinys ir, deja, nepasakyčiau, kad šią pažintį galiu laikyti labai sėkminga. Budizmas mane tikrai domina, domina ir pagrindinės šio pasakojimo idėjos. Bet kažkas tokio buvo, kas sutrukdė šią knygą laikyti nuostabia. Net nežinau ką apie šią knygą dar galėčiau pasakyti... Tikiu, kad anuomet, kad ir 1990m. (skaičiau šių metų leidimą), ji buvo tikrai nuostabą kelianti knyga, bet dabar... Jokios nuostabos, nieko naujesnio į mano mąstymą neįnešė. Labai dėl to gaila, nes tikrai maniau, kad ši knyga man pasirodys geresnė.
Mano įvertinimas : 7/10
Mano pieštukas užkliuvo :
"Jis nustelbdavo jausmus, jis nužudydavo savo prisiminimus, jis pasprukdavo nuo savo Aš tūkstanču svetimų pavidalų, būdavo žvėrim, tapdavo dvėseliena, akmeniu, medgaliu, srovendavo vandeniu, ir atsitokėdamas kiekvieną kartą vėl atrasdavo save, - šviesdavo saulė ar mėnulis - vėl buvo Aš, sukosi verpete, jautė troškulį, numalšindavo tą troškulį, jusdavo naują troškulį."
"Bet koksai buvo tas kelias! Teko pereiti tiek daug kvailysčių, tiek ydų, galybę klaidų, šleikštulio, nusivylimo ir sielvarto tik tam, kad vėl tapčiau vaiku ir viską pradėčiau iš naujo."
"Žinias galima perduoti, bet išminties - ne. Ją galima rasti, išgyventi, ji gali mus nešti, galima su ja daryti stebuklus, bet jos išsakyti ir pamokyti negalima."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą