Pradedant kalbėti apie šią knygą, pirmiausia norisi pagirti tokį nuostabų viršelį! Šiaip nesu tas žmogus, kuris knygas renkasi pagal viršelį ar apskritai tam suteikia daug prasmės, tačiau šis viršelis mane pakerėjo savo grožiu. Ir antras dalykas, kurį norisi paminėti yra tai, kad tai pirmoji šio autoriaus knyga, kurią perskaičiau, „Visas gyvenimas“ dar į mano rankas nepakliuvo. Todėl negaliu lyginti.
Apie ką gi šis „Tabakininkas“? Apie septyniolikmetį Francą Huchelį, kuris, ištikus nelaimei ir netekus pagrindinio motinos ir jo rėmėjo, išvyksta į Vieną dirbti pas tabakininką Otą Trsneką. Jaunas, naivus, baltarankis svajoklis iš nedidelio kaimelio įsisupa į didmiesčio sūkurį, kur jo laukia ypatinga pažintis su S. Freudu, pirmoji meilė čekei Anežkai su nuostabia švarple ir stiprūs sukrėtimai. Jis išvyksta artėjant 1937 metams, deja, Antrojo pasaulinio karo pradžia jau netoli...
Skaitant istorijos pradžią daug kartų nusišypsojau, stebėjausi autoriaus humoro jausmu ir ironija. Juk pradžia beveik kaip iš anekdoto: jaunas mamyčiukas iš kaimo atvyksta į didmiestį, kur nieko nežino, nieko nesupranta, vos išlipus stotyje, jam apsvaigsta galva nuo kvapų ir naujų įspūdžių. Tačiau istorijai įsibėgėjus ne kartą sudiegė širdį, norėjosi liūdnai prikąsti lūpą ir klausti: kodėl? Autorius žongliruoja skaitytojo jausmais, bet tai daro meistriškai, tikriausiai nujausdamas, kur visa tai nuves.
„ – Ne kanalas čia dvokia, – pasakė. – Dvokia laikai. Šitie supuvę laikai. Išgverę, pagedę ir supuvę.“
Kur baigiasi žmogiškumas ir kur jis prasideda? Ar karas yra ta riba, kurią peržengus viskas įmanoma, net ir pamesti savo žmogiškuosius principus ir saugant savo kailį, pasmerkti kitą? Ar įmanoma neperžengti tos ribos? Kaip elgtųsi kiekvienas mūsų, pakliuvęs į tokią situaciją? Į šiuos klausimus tikrai nelengva atsakyti, galvojant apie tai, kad istorija vyksta tokiame skaudžiame laikotarpyje. Antrasis pasaulinis karas, holokaustas. Norisi tikėti, jog netapčiau tokia, kaip mėsininkas, norėtųsi išlikti Francu, tačiau... Ką galiu pasakyti šiltai ir ramiai sėdėdama savo kambaryje, ir gurkšnodama arbatą su medum? Ramybės laikotarpiu galime šaukti, sakyti ką tik norime, tačiau nei aš, nei tikriausiai, daugelis, deja, nežino savo žmogiškumo ar meilės artimui ribos tokiomis situacijomis. Dėl to tokios istorijos mums ir yra reikalingos, kad keltume sau klausimus, kad įsivaizduotume save įvairiausiomis aplinkybėmis ir iškeltume savas žmogiškumo vėliavas.
„O gal toksai ir yra visas gyvenimas: nuo pat gimimo su kiekviena diena po truputėlį tolsti nuo savęs, kol galiausiai iš viso nieko nebesupranti.“
Palyginus, plona knyga, pradžioje lengvai įsiūbuojanti, tačiau paskui priverčianti ne šiaip sau mąstyti, o skaudžiai svarstyti. Praradus pasitikėjimą savo gerumu, verta atsiversti dar ne kartą. Rekomenduoju.
„ – Na, vis dėlto dauguma kelių atrodo man tarsi pažįstami. Bet iš tiesų žinoti kelius ir nėra mūsų lemtis. Mūsų lemtis kaip tik yra jų nežinoti. Mes ateiname į šį pasaulį ne rasti atsakymų, bet užduoti klausimų. Sakytum, klaidžiojame nuolatinėje tamsybėje, ir tik jeigu labai pasiseka, kartais išvystame plykstelint švieselę. Ir tik turėdamas daug drąsos arba atkaklumo, arba kvailumo, o geriausia visko kartu, gali ir pats šen ten palikti savo ženklą!“
Mano vertinimas: 8/10.
Leidykla, išleidimo metai: Baltos lankos, 2018.
Knygos autorius: Robert Seethaler (g. 1966 m. rugpjūčio 7 d., Vienoje, Austrijoje)
(nuotr. iš: https://www.irishtimes.com/culture/books/a-whole-life-by-robert-seethaler-one-man-endures-one-day-at-a-time-1.2394527)
